Traktoriais užblokuoti keliai, miestų aikštėse prie rotušių verčiamas mėšlas, srutomis laistomos centrinės gatvės, liepsnojantys šiaudų ryšuliai – politikais nusivylusių ūkininkų rūstybę pajuto dauguma Europos valstybių sostinių. Nuo Ispanijos iki Latvijos per visą Europą pastarosiomis savaitėmis nuvilniję ūkininkų protestai privertė prisiminti viduramžiais Europos viduryje įsiplieskusį didįjį Valstiečių karą. Apie tai, kodėl trūko ūkininkų kantrybė, apie tikrąsias protesto priežastis ir galimas pasekmes kalbamės su Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininku dr. Arūnu Svitojumi.

Ar tikrai, jūsų manymu, Europoje bręsta naujas Valstiečių karas? Apie ką kalba tokia plati ūkininkų protestų Europos šalyse geografinė aprėptis – nuo žemyno pietų iki šiaurės rytų pakraščio, ligi pat mūsų?

Pradėčiau nuo to, kad ir šie, ir praėjusieji metai yra globalios įtampos metai. Baigėsi COVID-19 epidemija, visame pasaulyje sukėlusi daug nerimo ir streso. Ji pakeitė net žmonių mitybos grandines – daugybė jų, kad tik išgyventų, ėmėsi ieškoti pigesnio, ne tokio kokybiško maisto. Dabar, tiesa, tos mitybos grandinės po truputį atsistato, ant žmonių stalo grįžta geresnis maistas. Tačiau po pandemijos kilo įtampa dėl karo – pirmiausia Ukrainoje, o vėliau ir dėl ginkluotų konfliktų Artimuosiuose Rytuose. Suprantama, kad tokie dalykai žmonėms kelia didelį nerimą. Žemės ūkio produktų gamintojai nėra jokia išimtis, kaip, beje, ir patys vartotojai. Tarp svarbiausių dalykų, laikančių žmones įtampoje, yra ir dabar vykstantys klimato pasikeitimai. Gamta keičiasi, ir klimato pokyčiai daro įtaką visiems. Ypač juos jaučia žemdirbiai. Su tokių permainų pasekmėmis mums taip pat reikia kovoti. O kai susideda keli tokie nerimą keliantys veiksniai, kai vienu metu užgriūva daug skirtingų pasekmių, didelių iššūkių kyla ir ūkininkams, ir pačiai visuomenei.

Reikia pasakyti, kad susidūrėme ir dar su vienu svarbiu reiškiniu: mano paminėtos problemos sutapo su didelių politinių permainų ciklu. Šiais metais daug kur pasaulyje vykta svarbūs rinkimai. Žiniasklaida skelbia, kad maždaug 2 mlrd. žmonių šiemet taps rinkėjais ir rinks naują savo šalies valdžią. Mes taip pat pavasarį rinksime prezidentą, vasaros pradžioje – Europos Parlamentą (EP), o po kelių mėnesių – ir Seimą. Iš kitų šalių, kuriose prasideda rinkimų kampanija, pavyzdžio matome, kad visuomenė jau nebe tokia kantri ir pakanti. Matėme, koks politinis skilimas įvyko Lenkijoje, Amerikoje, kitose šalyse. Turbūt nebūsime išimtimi ir mes. Rinkimų kampanijų metu į paviršių iškyla tam tikrų politinių jėgų, visuomenės grupių, įvairių verslo sluoksnių, taip pat itin turtingų žmonių interesai. Jau ne kartą minėta, kad po pandemijos ir ekonominio netikrumo laikotarpio pasaulio milijardieriai dar labiau praturtėjo. Štai ir jūsų laikraštis rašė, kad po 2020 metų penki turtingiausi pasaulio žmonės dvigubai padidino savo turtą. Bendra jų turto vertė išaugo iki maždaug 900 mlrd., o beveik 5 mlrd. pasaulio gyventojų per tris praėjusius metus nuskurdo. Tokios yra pasaulinės tendencijos, ir dabartinė padėtis visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tėra tokių globalių permainų atspindys. Taigi, prieš bandydami geriau įsižiūrėti į savo problemas, neturėtume išleisti iš akių ir to, kad darosi visame pasaulyje.

Kokios svarbiausios ūkininkų protesto akcijų Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje, kitose Europos šalyse priežastys?

Neseniai vykusiame susitikime ES žemės ūkio komisaras Januszas Wojciechowskis minėjo, kad renkami ir analizuojami rinkos duomenys apie tai, kaip Europos šalyse vyksta prekyba žemės ūkio produkcija su Ukraina ir Rusija. Matome konkrečius statistinius rezultatus, kas pasikeitė. Štai, pavyzdžiui, Rusija dėl karo žemės ūkio srityje laimėjo du svarbius dalykus: ji išmušė Ukrainą iš maisto eksporto rinkų, nes Ukraina visą laiką eksportuodavo grūdus į Indiją, Afrikos šalis, Indoneziją. Kai grūdų eksportas dėl karo sustojo, Rusija paprasčiausiai perėmė tas rinkas. Anksčiau tos šalys iš jos grūdų nepirko, o dabar Rusija grįžo į Indiją ir kitas rinkas, gali ten realizuoti savo produkciją. Tuo pačiu Ukraina, neturėdama kur dėti grūdų ir kitų žemės ūkio produktų, pasinaudojo galimybe atsisukti į Europą. Ji su savo žemės ūkio produkcija pradėjo veržtis į ES rinką. Tai sukėlė įtampą tarp ūkininkų. Pirmiausia nukentėjo Ukrainai artimesnių ES šalių žemdirbiai – lenkai, rumunai, bulgarai, slovakai, vengrai. Per jų šalis vyksta Ukrainos žemės ūkio produkcijos tranzitas, ir dalis pigesnės produkcijos, kuri buvo skirta tolimesnėms šalims, imta realizuoti vietinėje rinkoje. Jei, tarkime, Švedija ar Italija anksčiau pirkdavo mūsų grūdus, tai dabar atsirado ukrainietiški. Tad mūsų grūdai elevatoriuose irgi kažkiek sustojo. Tiesa, grūdų eksporto kritimas pas mus palyginti nedidelis dėl to, kad vežti ukrainietiškus grūdus į Lietuvą yra gana toli. Grūdų kaina dėl to papildomai išauga 50 Eur/t, ir tai reiškia, kad ji pas mus bet kokiu atveju yra aukštesnė negu Lenkijoje. Todėl ir įtampa pas mus dėl ukrainietiškų grūdų yra mažesnė, nes parduoti juos čia sunkiau. Tačiau vis dėlto įtempta padėtis dėl to išlieka.

Tuo tarpu Europoje žemdirbių neužtikrintumą tuo pačiu metu sustiprino politiniai susitarimai dėl klimato kaitos ir Europos žaliojo kurso. ES ūkininkai išgyvena su tuo susijusį nerimą. Tokias nuotaikas jautėme ir kalbėdamiesi su lenkais, latviais, čekais, slovakais. Nieko stebėtino, kad tas nerimas galų gale išsiliejo į ūkininkų protestus. Įdomu, kad jiems prasidėjus niekas negalėjo aiškiai įvardyti, kokie yra reiškiamo protesto tikslai. Susidarė įspūdis, tarsi iš pradžių buvo apsispręsta protestuoti, o tik vėliau įvardyti, dėl ko. Matyt, kažkas skatina rengti protestus. Tarkime, Lenkijoje ar Vengrijoje juos rengia ne pagrindinės žemdirbių visuomeninės organizacijos – žemės ūkio rūmai. Paprasčiausiai staiga atsiranda iniciatorių grupelės, o paskui juos pajuda ir dalis ūkininkų, neretai net nežinodami, dėl ko protestuojama. Tą gerai matėme ir Lietuvoje, kai protesto akcijose dalyvavę kai kurie ūkininkai paskui klausinėjo: o kokie gi buvo pagrindiniai protesto tikslai? Kas jų vardu vedė derybas ir kokius klausimus jose kėlė? Todėl labai atsakingai reikėtų pasidomėti, kokie yra tikrieji protesto tikslai ir kas yra organizatoriai. Atsakingai turėtume vertinti ir ūkininkų sugaištą laiką vykstant į protesto akciją, dalyvaujant joje ir grįžtant į namus, visus organizacinius, technologinius ir komunikacinius kaštus. Manau, kad protestas ir finansiškai atsiėjo nepigiai. Kas už tai sumokėjo? Juk ūkininkai tikrai negali sau leisti tokių neplanuotų išlaidų.

Kalbėdamiesi su savo kolegomis kaimyninėse šalyse neatmetėme galimybės, kad dėl Ukrainos žemės ūkio produktų Europos rinkose kilusi sumaištis ir daugelyje šalių gana chaotiškai vykstantys ūkininkų protestai yra naudingi Rusijai. Didžiosios Europos šalių ūkininkus vienijančios visuomeninės organizacijos suskubo rengti susitikimus ir ieškoti būdų, kaip suvaldyti situaciją, kad ji dėl skirtingų protestuojančiųjų reikalavimų netaptų dar padrikesnė ir neatvestų į dar didesnę nesusikalbėjimo krizę. Kai kurių ES šalių žemdirbių savivaldos atstovai netgi įtaria, kad tokių destrukcijų organizavimas gali būti susijęs su šalimi agresore – Rusija.

Koks ūkininkų protestų Europos šalyse reikalavimų aspektas jums atrodo svarbesnis – ekonominis ar vadinamasis ideologinis, kaip jį įvardija ir patys Europos Komisijos (EK) atstovai? Juk ūkininkai skelbia protestuojantys ir dėl didelių degalų kainų, ir dėl didėjančių gamybos sąnaudų, ir dėl per didelės biurokratijos, ir dėl nepriimtinų aplinkosaugos reikalavimų. Kurie – ekonominiai ar ideologiniai – reikalavimai nusveria ūkininkų protestų pobūdį?

Mano manymu, nereikėtų paversti prioritetu vienų ar kitų ūkininkų keliamų klausimų pobūdžio. Viskas iškart atėjo vienu metu – kaip ir pas mus, Lietuvoje. Sausio mėnesį pamatėme įsigaliojusius įstatymus dėl žaliojo kuro naudojimo pakeitimų, dėl akcizo naftos dujoms, dėl saugomų teritorijų tvarkų pakeitimo. Gal kai kurie dalykai ir buvo geri, bet trūko komunikacijos. Švedijoje, Šveicarijoje valdžia su ūkininkais, visuomene visus metus aiškinasi dėl planuojamų pakeitimų, diskutuoja, išsako argumentus, vieni kitus įtikinėja. Ir tik tada, kai jau būna aptarti ir net išbandyti kažkokie naujų sprendimų variantai, jie būna atiduoti įgyvendinti. Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse toks procesas nevyko, ir mes gavome nepakankamai apgalvotus dokumentus, kartais net techniškai neparuoštus. Tarkime, įvyko žemėlapių pasikeitimas, o patys žemėlapiai, kaip paaiškėjo, yra klaidingi. Tokie dalykai sukelia žmonių pyktį – kam tai daroma? Kodėl valdžios institucijų atstovai nesikalba su tą geriausiai išmanančiais profesionalais – asociacijų lyderiais?

Ūkininkai ima protestuoti, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys. Tačiau kai prasideda derybos, į jas ateina tik viena ar kita protestuotojų atstovų grupė. Ir, kaip matėme, ji gina tik siaurus savo interesus. O dėl masinių protestų kilęs chaosas naudingas kažkokiai kitai jėgai, kuri mato visoje Europoje prasidėjusį sąmyšį. Nes jeigu nerimas būtų kilęs tik dėl mūsų valdžios sprendimų, galėtume sakyti, kad po ūkininkų protestų galiausiai išsprendėme savo problemas. Bet taip nėra. Tokie patys protestai vyksta ir kitose šalyse. Būdamas Lenkijoje kolegų klausiau – ar jūs tas protesto akcijas organizavote? Ne, sako, kažkas per „Facebook“ parašė, kad reikia važiuoti ir blokuoti kelius. Todėl visi ir atvažiavo, o paskui pradėjo galvoti, prieš ką mes čia protestuojame? Juk negali sakyti, kad valdžia mums bloga, Lenkija ką tik išsirinko naują valdžią. Vengrijoje irgi neseniai rinkimai įvyko, ūkininkai ten jaučiasi gerai, nėra spaudžiami mokesčiais. Tai dėl ko tada reikia protestuoti? Sako, dėl solidarumo, dėl to, kad parodytume ūkininko veidą. Ir iš tiesų, kaip pamatėme, daugelyje Europos šalių ūkininkų protestai vyko dėl solidarumo.

Tačiau žiemos viduryje pakilusi protestų banga kovą ar balandį pasibaigs, nes prasideda žemės ūkio darbai. Nei balandį, nei gegužį, nei visą vasarą joks ūkininkas į kelius neišvažiuos, nes traktorių reikės darbui laukuose. Žiemą – kas kita: tuo metu yra daug laisvo laiko, norisi ir kartu pasibūti, ir pasibėdoti, ir atkreipti į save valdžios dėmesį, paraginti ją kalbėtis, bendrai ieškoti sprendimų, o tuo pačiu ir pasigerinti kai kurias sąlygas sau.

Dabartinių Europos ūkininkų protestų žemėlapyje nematyti Skandinavijos šalių. Kodėl? Kaip paaiškinti tokią išimtį?

Manau, kad protestų geografija priklauso nuo atskirų šalių kultūrinių skirtumų. Prancūzai streikuoja kone visą laiką, jų protestai agresyvūs – ar prieš pensinio amžiaus pakėlimą, ar prieš blogėjančias sąlygas ūkininkams. Ten reikia kažką deginti, daužyti, kad būtų atkreiptas dėmesys. Skandinavijoje protestų išraiška kitokia. Žmonės ten šaltesni, racionalesni. Esu apie tai kalbėjęs su danais, švedais, suomiais, estais. Jie sako, kad savo valdžiai keliamų reikalavimų klausimus išsprendžia ramiai. Skandinavijos šalių ūkininkai nėjo protestuoti, nors visos sąlygos jiems tos pačios – ir dėl klimato kaitos, ir dėl žaliojo kurso, ir dėl kitų dalykų, su kuriais susiduria kitų Europos valstybių žemdirbiai.

Tačiau Skandinavijos šalyse valdžia ir suinteresuotos visuomenės grupės ilgai kalbasi, o po to ramiai priima pasvertus sprendimus. Jie dvejus ar trejus metus dėl svarbių klausimų dirba kartu – ir valdžia, ir žemdirbiai, ir verslo atstovai, nes tikslas juk bendras. Taip telkiamas socialinis kapitalas. Mes, pavyzdžiui, to nedarome, ir dėl to kyla konfliktai. Buvo viena partija valdžioje, priskaldė malkų, tada ateina kitos jų surinkti ir vėl naujų priskaldyti, dešinieji keičiasi su kairiaisiais, ir atvirkščiai. Mes, žemdirbiai, norime atsiriboti nuo partijų. Bandome perimti skandinavų kultūrą, o tai reiškia, kad pirmiausia turime išmokti susikalbėti, kartu ieškoti sprendimų. Taip, turime rūpintis gamta, pievomis ir paukščiais, bet turime kartu sėdėti prie vieno stalo, vieni kitus girdėti ir suprasti. Tą mes ir bandome daryti Lietuvoje – apgalvotai ir nuosaikiai, kad pasiektume geresnių rezultatų.

Kaip vertinate EK vadovų, Europos valstybių lyderių, taip pat Lietuvos Vyriausybės ir Seimo reakciją į ūkininkų protestus? Štai EK pirmininkė Ursula von der Leyen pripažino, kad ūkininkai dabar jaučiasi įsprausti į kampą. Tačiau, pasak jos, Europos žemės ūkis turi pereiti prie tvaresnio gamybos modelio, kuris būtų draugiškesnis aplinkai ir mažiau kenktų dirvožemio kokybei. Taigi, atrodo, kad valdžia žemdirbių pyktį supranta, tačiau esminių žemės ūkio politikos pokyčių irgi nežada...

Politinė reakcija į ūkininkų protestus buvo gera, turiu mintyje visų valstybių, kuriose jie vyko, vyriausybes. Maistas yra vienas svarbiausių dalykų kiekvienoje šalyje, tai strateginis resursas. Todėl politikų reakcija visai suprantama, ypač tose šalyse, kuriose ūkininkavimas yra tvirta nacionalinė tradicija. Tą parodė Italijos, Prancūzijos prezidentų reakcija. Kita vertus, valdžios reagavimas, mano manymu, netgi buvo per stiprus, nes Europos šalių vyriausybės per greitai pradėjo atsitraukinėti nuo bendrų sprendimų. Kai žmonės pamato, kad valdžia taip greitai reaguoja į jų reikalavimus, tada pakyla ūpas reikalauti iš jos dar daugiau.

Taip, EK pirmininkė pabrėžia tvaraus ūkininkavimo reikšmę. Turime kaimo plėtros paramos schemas, tai paramai ES skiria milijardus. Įgyvendinant jas reikia išlaikyti senas, laiko patikrintas nuostatas, kad gyvybingas kaimas ir šeimos ūkiai yra pagrindas siekiant aprūpinti visuomenę įvairiapusiais maisto produktais, taip pat saugoti gamtą ir tausoti aplinką. Tačiau EK galima prikišti, kad, priimdama svarbius sprendimus žemės ūkio ir gamtosaugos srityse, ji per mažai dėmesio skiria motyvuotoms diskusijoms su ūkininkų bendruomene. Kaip tuos sprendimus žemdirbiams reikės įgyvendinti? Ką ir kaip jiems reikės daryti? Kokios bus kitos priemonės? Ar normalu, kad ūkininkas 12 valandų vairuoja traktorių neišlipdamas iš kabinos, o grįžęs namo dar turi pildyti šūsnį įvairiausių popierių? Jis kasdien susiduria su milžinišku biurokratizmu, dažnai nukenčia dėl informacijos trūkumo, nes neturi galimybės ar nespėja perprasti vis naujų elektroninių sistemų funkcijų. Lietuvoje tokią informaciją irgi gauna gal vos 5 proc. ūkininkų. O jei kas negauna – tai, atseit, jau jų pačių problema. Taip neturi būti.

Valdžia turi pasirūpinti savo socialiniais partneriais. Ji neturi atstovauti didžiausių korporacijų, stambiųjų žemvaldžių interesams. Turintis 10 tūkst. ha žemės gali pasijusti politiškai labai įtakingas, bet taip nėra: jis irgi turi tik vieną balsą kaip valstybės pilietis, kaip rinkėjas. Tačiau valdžia pradeda labiau galvoti apie tuos piliečius, kurie turi daug pinigų, daug turto, ir pamiršta apie kitus. Vidutiniai ir smulkūs ūkininkai taip pat yra pamiršti. Tačiau kai ateina rinkimai, politikai staiga vėl jais susidomi: tada jiems svarbus kiekvienas balsas, išklausoma kiekvieno nuomonė.

Ką tik sugrįžote iš Lenkijos, kur vyko Baltijos valstybių ir Vyšegrado grupės šalių – Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos – žemės ūkio rūmų vadovų susitikimas. Kokius svarbiausius įspūdžius iš jo parsivežėte?

Buvo labai svarbu pasikeisti kiekvienos šalies patirtimi, sužinoti, kaip jose konkrečiai įgyvendinami vieni ar kiti su žemės ūkiu susiję ES sprendimai. Kitų patirtis diegiant tam tikras priemones labai naudinga, galima išvengti klaidų, kurios jau buvo kitur padarytos. Kitas dalykas – visi kartu sudarome didesnę atstovavimo jėgą. Mūsų tradicijos labai panašios, istorinis kelias – taip pat, su Lenkija ir Ukraina buvome bendroje valstybėje. Galiu pasakyti, kad esame pasiekę gerą tarpusavio supratimą ir galime gerai atstovauti savo interesams derybose su senosiomis ES valstybėmis. Turime savo nuomonę, Vidurio Europos žemdirbių atstovų balsas yra gerai girdimas. Į mūsų susitikimus atkreipia dėmesį ir EK nariai, ir už žemės ūkio sritį atsakingi kitų Europos valstybių politikai.

Šiame susitikime dalyvavo ES žemės ūkio komisaras J.Wojciechowskis. Jis girdėjo mūsų aptarinėtas problemas, išsakytus argumentus, atsakė į klausimus. Svarstėme apie tai, kad, įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką, reikėtų įsteigti trečiąjį finansinį ramstį, kuris būtų skirtas krizių valdymui. Štai Lietuva gavo lėšų kompensacijoms ūkininkams dėl žemų pieno kainų, kiti gavo kompensacijų už grūdus, treti – už šalnų, potvynių ar sausrų padarytą žalą. Komisaras J.Wojciechowskis palankiai reagavo į tokį siūlymą, žadėjo pateikti EP iniciatyvą dėl trečiojo ramsčio, kuris padėtų stabilizuoti situaciją krizei ištikus tam tikras žemės ūkio šakas. Jis įsiklausė ir į susitikimo dalyvių pastabas dėl klimato kaitos, per didelės biurokratijos, kitų svarbių bendrų problemų. Beje, jis asmeniškai padėkojo Lietuvai už tai, kad esame aktyvi šalis. Pagal dirbamos žemės naudojimo žemės ūkio gamybai plotus esame didesni už daugelį Europos šalių, lenkiame ne tik Liuksemburgą, Belgiją, Čekiją ar Slovakiją, bet ir Švediją. Esame didelė žemės ūkio šalis, ir į ES žemės ūkio komisarą įvairios mūsų žemdirbių organizacijos su skirtingais prašymais kreipiasi vos ne kiekvieną savaitę.

Kita vertus, tą paminėjęs eurokomisaras šyptelėjo: ar tikrai dėl tų dalykų patys Lietuvoje negalite susitarti? Ir atvykti į Briuselį su bendra nuomone? Ir iš tiesų: tai ministras, tai Žemės ūkio taryba (ŽŪT), tai Seimo Kaimo reikalų komitetas, tai ŽŪR tuos pačius klausimus jam uždavinėjame. Ir, svarbiausia, visi klausiantieji Lietuvon parveža neteisingą atsakymą. Pasirodo, eurokomisaro atsakymas dėl daugiamečių pievų kiekvieno klausiančiojo buvo interpretuotas pagal savo asmeninį supratimą. Nė viena mūsų organizacija nepateikė teisingo atsakymo. Baltijos ir Vyšegrado šalių žemės ūkio rūmų susitikime aš taip pat kėliau šį klausimą, bet nesakysiu, koks buvo komisaro atsakymas, nes jį išgirdusios įsižeis kitos organizacijos. Aš matau, kad EK pateiktus atsakymus kolegos interpretuoja pagal savo supratimo lygį. Išties atrodo keistai: keturios institucijos to paties teiravosi Briuselio, jų vadovai ir atstovai vyko į EK, ir visos keturios skirtingai atsakė mūsų žemdirbiams, visuomenei, ką sužinojusios. Tada ŽŪT pareiškė, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) melavo, o aš matau, kad nei tie, nei anie visos teisybės nepasakė.

Aišku tik tai, kad mes daugiametes pievas turėsime atkurti, ir aišku tai, kad už 2024 metus nebus taikomos sankcijos jų neatkūrusiems. Taigi, daugiamečių pievų klausimas tiesiog nustumiamas ateitin. Kodėl? Todėl, kad bus naujas EP, nauja EK, nauja nacionalinė Vyriausybė – tiek Lietuvoje, tiek ES. Taigi, šis ir kiti žemdirbiams aktualūs klausimai toliau nustumiami kažkam spręsti. Kaip ankstesnės mūsų Vyriausybės improvizuodavo šiomis temomis ir tuos klausimus spręsti palikdavo naujoms Vyriausybėms, taip ir dabartinė Vyriausybė juos kaip karštą bulvę permes kitai. O paties sprendinio iš esmės mes nematome.

Kaip vertinate mūsų ūkininkų protestų rezultatus – Seimas net sušaukė neeilinę sesiją jų reikalavimams nagrinėti, daliai jų jau pritarė?

Rinkimai artėja, jiems naudojami ir ūkininkų kelti reikalavimai. Kol kas, sakyčiau, kad valdžia patenkino tik labai mažą jų dalį. Mes kėlėme labai svarbų Pieno įstatymo klausimą. Jau ne vienus metus jis guli stalčiuje, problema ir toliau nesprendžiama. Nei ŽŪM, nei Seimas Pieno įstatymo projekto neištraukia į dienos šviesą. Neištraukia į šviesą ir įstatymo, kuris užkardytų galimybę 500 ha žemės ūkio paskirties žemės turintiems asmenims per tarpininkus įsigyti dar daugiau žemės. Esminiai ūkininkams rūpintys klausimai nėra sprendžiami, įskaitant ir 2–3 kartus padidintą žemės mokestį, kuris palies visus ūkininkus. Šie klausimai neįtraukti į vadinamąjį žemės ūkio klausimų paketą. Sprendžiami tik mažesni, techniniai, prie kurių priskirtinas ir adekvataus akcizo naftos dujoms nustatymas.

Šie metai prasidėjo gana karštai: ūkininkų protestų akcijos atkreipė ir visuomenės, ir valdžios dėmesį. Kaip manote, kokie jie bus mūsų žemdirbiams?

Aš manau, kad jie bus labai intensyvūs. Neprognozuočiau, kad protestinės ūkininkų nuotaikos atslūgs. Galbūt žemdirbius vienijančios organizacijos susitars veikti išvien, surengs bendrą protestą Briuselyje. Kad būtų galima grįžti į namus su konkrečiais rezultatais, pasakyti, jog ne veltui buvo važiuota. Manau, kad iš tokio chaoso, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur pradėjo protestuoti dešimtys skirtingų žemdirbių organizacijų, bus pereita į kitokį lygį, kai ūkininkų protestai bus koordinuojami su kitomis Europos šalimis ir vyks vienu metu. Kad jie būtų sinchronizuojami, nes dabar nesuprantama, kas ir dėl ko kažkur važiuoja. Norėtųsi, kad metai būtų ramesni, bet kaip bus, pamatysime.

Dėkoju už pokalbį.