Eiliniame dainorėlių ir šokėjėlių šou kažkas nupiešė karikatūrą personos panašios į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį. Eteriuoseir socialiniuose tinkluose – vėl audra. Ji teparodo, o gal tik sustiprina įspūdį, kad politinius stabus įsimylinčių prietrankų šalyje koncentracija ženkliai viršija normą.
Tomas Čyvas
Pirmiausia, kaip ir dera, neva išlaikytai pasireiškia pats „nuskriaustasis“. Jis parašo, kad pats yra labai stiprus, todėl nukentės ne jis, o galimai jo vaikai. Taip pat dar paporina, kad taip diegiama patyčių kultūra ir nepamiršta paaiškinti, jog taip daininkai ir šokėjai nori pasidinti savo populiarumą naudodamiesi jo iškiliu asmeniu.
Pradėkime iškart nuo trečiojo teiginio. Jo absurdiškumą galima konstatuoti specialiai netikrinant kokių įrašų daugiau parduodama – R. Karbauskio kalbų, Savaro ar Jazzu dainų. Dar nejuokinga?
Pačiam susireikšminusiam poitikieriui ne. Kaip ir jo fanų klubui. Pastarasis, kap ir visi kiti politikų fanų klubai, pasižymi viena savybe – taip daužo kakta į žemę savo abrozdėlį garbstydamas, kad jei kaktos ir neprasiskelia, tai bent jau smegenytes krauju aplaisto ir nebegali leisti sau tokios prabangos, kaip galvojimas. Panašiai, ypač pirmosios kadencijos pradžioje, elgėsi Dalios Grybauskaiės šalininkai, panašiai dėl patyčių aimanavo paksininkai. Panaši laikysena būdinga ir kurio nors iš Landsbergių šeimos politkų fanatiškiems pasekėjams. Protelis tokių garbintojų dažnai esti panašus į tų radikalizuotų musulmonų, kurie išžudė prancūzų karikatūristus, nes anie drįso šaržuoti jų šventenybę.
Tokie lunatikai uždraustų viską. Jiems davus valią, koks nors „Muppet show“ kūrėjų kolektyvas sėdėtų kalėjime, o satyrikus nuo jų keršto turėtų saugoti specialiosios svetimų šalių tarnybos, kaip Salmaną Rushdie nuo Irano mulos išleistos fatvos dėl neva pažeminto Islamo.
Svarbiausia, kad tokiais atvejais niekam nieko nepaaiškinsi. Nesvarbu, kad politikų vaizdavimas net beždžionėmis ar varlėmis yra įprastas demokratijai dalykas. Veltui priminsi ir faktą, kad Putino režimas uždarė televizijos kanalus, rodžiusius lėlių teatrą, parodijavusį politinį gyvenimą. Tiesiai cenzūros atvirai prašyti dar nedrįstama. Imamasi dangstytis tariamų argumentų lietsargiais, plakant į vieną vinegretą visiškai nesusijusias temas.
Tyčia ar ne, o pats „nuskriaustasis“ subtiliai dūsauja dėl vaikų. Ir taip mėgina sukergti patyčias mokyklose, savižudybių skaičių bei politikų karikatūras. Tai pakankamai apgailėtina taktika - slėptis už vaikų nugaryčių ir tuo mėginti pateisinti savo kompleksus bei cenzūros ilgesį. Stiprus politinis lyderis savo šaržą pasikabina ant sienos ir sako: pieškite dar.
Visai kitaip elgiasi politinės pilkenybės. Daugelis vaikų, įskaitant mano, stebėjusių tą šou, arba apskritai nekreipė dėmesio į tuos piešinius ir pašalines replikas arba (dažniausiai dauguma jų) diena iš dienos mato kur kas drastiškesnių vaizdinių iššūkių. Visur – nuo televizijos iki gatvės. Ir dauguma jų yra gerokai protingesni už rankas grąžančias politines davatkas. Gėdinga, kai turtingi ir įtakingi suaugusieji dėdės ir tetos ima apsimesti vaikais ir prašo, kad visuomenė prižiūrėtų jų sauskelnes bei šluostytų ašarytes. Ką padarysi – valdžia yra pats galingiausias narkotikas – atrofuoja net savigarbos likučius.