Du įtakingi dėdės žaidžia įdomų žaidimą kiekvienas savo teritorijoje – Edmundas Jakilaitis savo televizoriuje, o Ramūnas Karbauskis – Seime. Savo smėlio dėžėje kiekvienas jaučiasi saugus ir tai suprantama. Žaidimas kažkokių reikšmingų pokyčių neatneš, bet yra įdomus ir savaip naudingas.

Tyrimai dėl tyrimų

Inicijuoti du parlamentiniai tyrimai, bet nei vienas iš jų niekuo rimtu nesibaigs. Pretendento į LRT lyderius niekas labai nenuskriaus ir nacionalinio transliuotojo „neužvaldys“, kaip čia yra baudžiamasi nerimauti (tiksliau – neperims iš dabartinių valdytojų). Norint tai padaryti, tektų, remiantis tyrimo rezultatais, ypatingos skubos tvarka pakeisti ne tik Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą,  LRT tarybos formavimo, generalinio direktoriaus skyrimo tvarką , bet ir įvesti kokį nors tiesioginį šitos institucijos valdymą. Kad ir koks stiprus jaustųsi rusiškų trąšų kunigaikštis – neįkandama jam užduotis. Neužteks nei raumenų Seime, nei bus gautas palaiminimas iš S. Daukanto aikštės.

Konservatorių mėginimas imti ir pagaliau ištirti „naują“ informaciją apie Ramūno Karbauskio trąšų verslą irgi reikalingas daugiau „pokalbiui palaikyti“ artėjant prezidento rinkimams, nes kokiai nors apkaltai aritmetiškai neužteks balsų. Moralizuoti dėl įstatymų apėjimo bus galima, bet aplink tuos įstatymus sėkmingai vaikščiota ir dabartinių tyrimo iniciatorių valdymo metais. Taigi, politine prasme rinkėjai šitam reikalui yra paskelbę senatį ir ją panaikinti būtų labai sunku.

Istorija apsisuka

Ir visgi, įdomus pokalbis tęsis, jį palaikyti daug kam naudinga. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderio Gabrieliaus Landsbergio balsavimas už LRT veiklos tyrimą rodo, kad konservatorių vadovybėje nacionalinio transliuotojo vadovui Audriui Siaurusevičiui ir jo kompanijai nelabai atleista. Dar nuo parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) reikalų tyrimo laikų. Tiesiog ne visiems dabar patogu tai pripažinti.

Tada, 2006 metais Baltarusijoje tamsiomis aplinkybėmis žuvus saugumiečiui-diplomatui Vytautui Pociūnui, konservatoriai kėlė skaidrumo vėliavą ir parėmė VSD veiklos tyrimą, nors departamentas irgi tarsi turėjo būti laisvas nuo politinių vėjų (netgi dar buvo ikiteisminio tyrimo subjektas). LRT dabartinis vadovas tada už tai „skalbdavo“ kokią nors Rasą Juknevičienę savo „Spaudos klube“, pagal visas žanro taisykles: penki oponentai + laidos vedėjas prieš vieną „kovingąją Rasą“. Darė tai ne tik savo vardu, bet ir visų vadinamųjų „valstybininkų“ - taip tada vadinosi neviešai valstybę valdyti įsigudrinusi grupė draugų, įsitvirtinusių įvairiose valstybės institucijose, žiniasklaidoje ir tame pačiame VSD. Ginant su verslo grupuotėmis susijusią, ir machinacijose susivėlusią kontoros vadovybę, naudoti tie patys argumentai, kaip dabar atsimušinėjant nuo klausimų apie LRT finansus – klykta apie laisvę nuo politinės įtakos ir apeliuota į Konstitucinį Teismą (KT).

Dabar į jį apeliuojantys konservatoriai ir dar dalis Seimo narių tais pačiais užkeikimais gina LRT vadovybę, nors kalba apie „laisvą žodį“. Įdomu, nes šios partijos parlamentarai, pvz., Mantas Adomėnas, KT yra netgi viešai išvadinę chunta. Tada, kai verdiktai nebuvo palankūs jų valdiškiems eksperimentams. Dabar ir ta chunta gerai, kai reikia „palaikyti pokalbį“.

Ką daryt jei atsimeni?

Gera atmintis – tikras prakeikimas – nežinai, kur ją kartais dėti. Tiems, kas atsimena, LRT vadovai ir jų sąjungininkai dabar yra panašūs į tuometinį, liūdnos atminties KGB rezervininką, VSD vadovavusį Arvydą Pocių, kuris, remdamasis KT ( „chuntos“?) išvadomis ir „laisve nuo politikos“ spjaudė Seimui į veidą neteikdamas reikalaujamos informacijos. Tokiame kontekste tenka nevalingai šypsotis, matant, kaip prieš LRT reikalų tyrimą pasisako R. Juknevičienė, Andrius Kubilius ir M. Adomėnas. Šiems politikams net nepakako išminties nedalyvauti balsavime, kaip apdairiai pasielgė nemaža jų frakcijos dalis.

Viskas dar juokingiau prisimenant 2008 m. pavasarį. TS-LKD frakcijos patalpos Seime ir vaizdelis:   nuo grindų žandikaulius susirinkti bando R. Juknevičienė ir A. Kubilius. Ant stalo guli laikraščiai pranešantys, kad pirmą kartą į LRT vadus buvo paskirtas dabartinis direktorius. Paabejoję ar tai ne balandžio 1-osios pokštas (paskyrimas mat įvyko melagių dienos išvakarėse) šie politikai rūškanais veidais padūsavo, kad „jiems dar liko bent LNK“. Mintyse tada nusikvatojau, klausdamas savęs, kiek gi Mockaus akcijų ponai turi.

Kaukių balius

Po visų šių įvykių dar buvo elektros skydinė Seimo rinkimų naktį, kurioje suktis iš nepatogios padėties LRT direktorių apdairiai paliko kartu su juo tame pačiame socialdemokratų rinkimų štabe baliavojęs E. Jakilaitis. Tuo metu niekuo geresniu už „velnio išperas“ konservatorių elitas šių žmonių nelaikė. Šiandien, kai labai reikia, velnio tarnai virto žodžio laisvės simboliais ir nacionalinio saugumo garantais. O visi tuo abejojantys (sic!) galimais rusų šnipais, parisdavusiais jei ne už dujas, tai už trąšas arba „naudingais idiotais“.

Ir visgi, gerai, kad (jei) tie tyrimai vyks. VSD veiklos tyrimas nesugriovė valstybės, kaip staugė tuomet „valstybininkais“ pasivadinusi kompanija. Jis leido sužinoti, kad vienus rusiško verslo atstovus VSD veikėjai ir aukšti valdininkai gali mylėti ir proteguoti, kitų nekęsti. Kad ordinus ir pilietybes keistiems tipams dalino ne tik Roilandas Paksas. Kad VSD dirba ne tik interesų grupių liokajai, bet ir kvailiai, kurie neskiria ekstrasensų nuo egzorcistų (oficialus aplinkraštis). Kad slapta liustruotis galima tiesiog VSD direktoriaus kabinete. Kad dirbti VSD pareigūnas privalo ne Lietuvai, o vadovybei. Kad už per didelį uolumą atsekant rusiškų interesų čiuptuvus pareigūną galima išsiųsti į Baltarusiją ir pro langą.

Dar daug dalykų tada paaiškėjo. Vienas labai svarbus – nebūtina pasitikėti politikais, kai eini sąžiningai liudyti Seimo komitetui ir tau žadama apsauga nuo vadovybės keršto. Daugybė VSD pareigūnų tai patyrė savo kailiu – sistemos kerštas būna žiaurus ir dažnai neapsiriboja žinybiniais formalumais. Kažin, kaip dabar elgsis tie potencialūs liudytojai, kurie tai jau turėtų būti supratę. Belieka tikėtis, kad švento naivumo ir idealizmo dar atsiras, jei jau yra dar ir šiandien suaugusių žmonių, pasiruošusių deginti laužus prie LRT ginant ją nuo Seimo, kaip nuo rusų tankų ir nuoširdžiai tikinčių, kad gina laisvą žodį.

Jei tyrimų nebus ir trąšų bei propagandos verslai ramiai susitars - prarasime bent jau galimybę sužinoti dar šiek tiek daugiau. Taip ir neišeitų sužinoti – kuo, kaip ir kam reikia nusipelnyti, kad galėtum pasirašyti sau įstatymus taip, kad galimi 500 hektarų virstų kelias dešimtis kartų didesniais plotais, kad tavo importuojamos prekės kokybės nebūtų kam kontroliuoti ir pan. Taip ir nesužinotume – kaip įmanoma, kariaujant propagandinį karą ir vadovaujant ar dirbant LRT nepastebėti, kad „Pervyj Baltijskij“ produkcija gaminama adresu Konarskio g. 49 Vilnius? Kaip išeina, kad antipropagandinė laida rusų kalba (o gal ir kitos laidos) tampa nereikalinga, jei konkurse didžiausią balą surenka „ne tos chebros“ projektas? Būtų gaila to nesužinoti, bet labai keista nebūtų.  Netgi nei kiek nebūtų keista, jei, pasikeitus skersvėjams, trąšų maišai būtų naudojami ginti LRT ir laisvą žodį nuo kitų politikų puolimo. Kaukių balius ir šokis su kardais politikoje gali iš esmės tęstis amžinai.

Nėra padėčių be išeičių – jei nebus naudinga, lai būna linksma. Tada beliktų pasiūlyti E. Jakilaičiui ir R. Karbauskiui išsiaiškinti maratone. Vienas supersveikuolis, kitas šiaip gerai sudėtas – bėgtų sau Kovo 11-osios proga. Vienas su „Agrokoncerno“, kitas su LRT marškinėliais. Vandenį su gliukoze vienam padavinėtų Širinskienė, kitam Miliūtė. Laimėjęs tiesiog eina namo, o atbėgęs vėliau savo noru sėda į policijos „voronoką“ ir keliauja į Lukiškes. Būtų nors kažkokia trilerio-vodevilio atomazga.