Premjero Sauliaus Skvernelio pasažai apie santykių su Rusija gerinimą yra technologiškai visai suprantami artėjančių prezidento rinkimų kontekste. Tai buvo lengvai prognozuotinas dalykas dėl keleto priežasčių.
Pirmiausia, į valdžią politinis rusiškų trąšų pardavėjo partneris atėjo su politine jėga, kuri didele dalimi susišlavė nunykusios Darbo partijos balsus, mat šie rinkėjia niekur nedingo. Todėl, artėjant rinkimams reikia kalbėti tai, ką šis kontingentas nori girdėti.
Antra, jis kartoja prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmosios rinkimų kampanijos retoriką. Tada, kai dabartinė rusofobė laimėjo pirmajame ture, ji mėgo aiškinti apie tai, kad nereikia būti Amerikos politikos įkaitais, ieškojo Lietuvoje CŽV kalėjimų, žadėjo gerinti santykius su Rusija, jau būdama išrinkta demonstratyviai „išsprendė“ eilinę pieno krizę su Rusija, skambindama Vladimirui Putinui.
Dabartinė šalies vadovė tada nenorėjo nė girdėti realius 2 procentus BVP krašto apsaugai, mėgo aiškinti, kad mums neverta draugauti su Gruzijos ir Ukrainos tipo „ubagais“. Postringauti apie pragmatiškus santykius su Kremliumi. Net driokstelėjus antrajam Maidanui ji pradžioje užėmė irzlią poziciją, kad „kaltos abi pusės“. Retorika staigiai pasikeitė tik po kurio laiko – antrosios kampanijos išvakarėse. Ir laimėti pirmajame ture jau nebebuvo galimybių. Teko „ištverti“ ir antrąjį raundą.
Tad S. Skvernelis, kuriuo pasipiktino prezidentė ir jos gerbėjai, kartoja jos pačios labirinto vingį. Taigi – viskas pagal žanro taisykles. Jis asmeniškai, kitaip nei Karbauskis, verslo Rusijoje nedaro, tad asmeninio intereso jam neprikiši. Kol kas taip, kaip ūmai Rusijos ėmusi nekęsti plieninė Dalia, kalba gana atsargiai, tik apie ‚darbinius santykius“, tarsi zonduotų, kiek toli gali nueiti. O kaitalioti politinių pažiūrų jam nė nereikia – jis jų tiesiog neturi. Yra juk nepartinis ir tuo didžiuojasi.