Yra šalis, kur upės teka. Laisva ir demokratiška. Už ją kovota, kraujas lietas. Daug tokių. Atspėkime – ar mes apie tą. Sausis, Vasaris, Kovas – Lietuvoje kiekvienas jų turi po istorinę datą ir progą apie tai mus pašnekinti.
Šalis, kurioje premjeras gali be padarinių pasisakyti už policinę valstybę ir neatsiprašęs klydęs (net opozicija nereikalauja) bandyti tapti prezidentu.
Šalis, kurioje su politiniais oponentais ir valstybės tarnautojais jau dešimtmečiais dorojamasi specialiųjų tarnybų pažymomis ir operacijomis, kurpiant žlungančias ir žmones žlugdančias bylas.
Šalis, kurioje vienas kito skundimas valdžiai dėl bet ko skatinamas ir atmosfera kuriama tokia, kaip 1937 m. sovietų Rusijoje.
Šalis, kurioje prezidentei ir premjerui akis kasmet vis labiau griaužia Laisvės premijos laureatų kalbos, kai jos išsakomos tikrai laisvų žmonių – kovotojų prieš sovietinį okupacinį režimą.
Šalis, kurioje net liberalais save vadinantys asmenys viešai džiaugiasi netinkamų televizijos laidų uždarymais bei netgi tikrai prastų laikraščių platinimo draudimais.
Šalis, kurioje registruojami ir priėmimo stadiją parlamente praeina įstatymo projektai, nustatantys nuobaudas už abejonę valdžios teisumu. Visai kaip Vovkos Putino Rusijoje buvo nustatyti specialūs represijų modeliai visokiems „navalnams“ tramdyti. Mat „skatina nepasitikėjimą“ valdžios šventais krėslais.
Šalis, kurioje valdžios globos namuose galimai prievartaujami, valdiškuose darželiuose galimai mušami vaikai. Valdžia čia reikalauja nenuginčijamų įrodymų, nors ten laikomi ir vaikai atimti iš šeimų, kuriose irgi tik galimai kas nors negerai.
Šalis, kurioje tėtis ir mama metodiškai ir kryptingai skelbiami baisiausiais vaiko potencialiais priešais, o valdžia ir svetimi valdininkai - draugais. Čia tik valdžia žino, ką jūsų vaikai turi valgyti ir kokiu muilu praustis. Vaikai čia raginami skųsti tėvus ir sutuoktiniai vienas kitą. Šeima kasdien skelbiama grėsme.
Šalis, kurioje taupoma tinkamai vakcinai nuo gripo ir, kai dėsningai miršta ministeriško taupymo aukos, sutaupęs iškilus ministras paskui apkaltina kitus.
Šalis, kurioje net iškilūs politikos apžvalgininkai, iš elitinio ešelono, pagaliau, atsidūrę Amerikoje, suvokia grynų ir SAVO, o ne banko ir valdžios pinigų turėjimo bei jų naudojimo laisvės, privatumo prasmę.
Šalis, kurioje nei vienas iš kandidatų į prezidentus, kurie drįso pasiskelbti, nėra savo svarbiausiu tikslu nurodęs tokio „menkniekio“, kaip laisvės, pasaulėžiūros pasirinkimo ir privatumo apsauga.
Faktai ir vertinimai, kaip atvirai pabrėžiu, sugrupuoti tendencingai – kaip juos matau ir kaip jie man grupuojasi. Tam, kad gal apie juos kam nors kiltų noras PAGALVOTI. Tai tik mano – niekingo žemės kirmino – nuomonė, idant nereiktų to aiškinti niekam nereikalingiems etikų žandarmeijų tarpuvarčiams.
Myliu aš savo Tėvynę. Labai. O dėl valdžios? Kažkur girdėjau sakant, kad ne tai, jog šiaip nemylėčiau, bet nemyliu taip ypatingai stipriai, kad net nebijau. Būtent taip ir yra. Ypač, kai tiek daug kalbų, vėliavų, himnų ir fejerverkų, kai jų tiek daug, o manęs tiek mažai.