Žinia, kad vyriausiuoju Lietuvos medkirčių lobistu ir brangiausio Lietuvoje paukštelio – meldinės nendrinukės (vienai porelei remti skirta virš 40 000 eurų) – didžiuoju rėmėju laikomas Kęstutis Navickas eina rinkimuosna kartu su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD), nenustebino. Nepaisant to, kad šiam veikėjui būnant Aplinkos ministru konservatoriai jį vanojo įvairiausiais klausimais.
Po interpeliacija K. Navickui buvo pasirašę šie TS-LKD frakcijos nariai: Rasa Juknevičienė, Jurgis Razma, Antanas Matulas, Paulius Saudargas, Vytautas Juozapaitis, Kazys Starkevičius, Agnė Bilotaitė, Laurynas Kaščiūnas, Andrius Navickas, Stasys Šedbaras, Andrius Kupčinskas, Sergejus Jovaiša ir Edmundas Pupinis.
„Pateiktų klausimų gausa ir įvairovė Aplinkos ministro atsakomybės srityje rodo besikaupiančių ir gilėjančių problemų masę. Ar sutinkate, kad tokiomis aplinkybėmis geriausia išeitis – Aplinkos ministro atsistatydinimas iš užimamų pareigų, tuo labiau, kad yra galimybė grįžti į buvusią darbovietę, kurios finansavimu ES paramos lėšomis daugeliui metų daugeliui metų į priekį jau pasirūpinta,“ - interpeliacijos pabaigoje rašė minėti konservatoriai su kolegomis iš kitų frakcijų.
„Buvusi darbovietė“, tai įvairuose kontekstuose skambėjęs Abaltijos aplinkos forumas, kurios dalininku K. Navickas turėjo garbės būti. Tai tokia kontora, kuri, kaip ne kartą jo oponentų žiniasklaidoje rašyta, esą apsukriai susišluodavo įvairiems projektams sirtas lėšas, o valdiškoms mokslo įstaigoms, kurias paskui samdydavo tiems darbams, likdavę grašiai.
Šalia privilegijuoto „buvusios darbovietės“ finansavimo, konservatoriai, kartu su kitais kolegomis, kaltino ministrą negebėjimu spręsti atliekų tvarkymo ir laikinės gyvūnijos apsaugos problemas. Taip pat nurodė blogai vykdžius miškų valdymo reformą, teikus klaidingą informaciją ir t.t. Dar jie tvirtino, kad ministras nesustabdo sveikų medžių kirtimo miestuose ir neužkardo žalos daromos gamtai. Kaip pavyzdį nurodydami situaciją, kuomet 2016 m. gruodį į Nerį tekėjo subėgo nevalytos nuotekos. Jam prikištas vadybos ir kompetencijos stygius.
Žodžiu, K. Navickas konservatoriams buvo materializuotas ir pačiupinėjamas blogis. Kokios interesų konfigūracijos ar žvaigždžių išsidėstymas tuomet lemia netikėtą posūkį šios personos politinėje karjeroje? Ką ji pasako apie buvusio „žaliojo valstiečio“ politinį stuburą ir konservatorių principingumą bei nuoseklumą?
Valkatavimas po partijas, žinoma, nėra naujas reiškinys, o politinių valkatų priėmimas ir paleidimas į pasaulį irgi niekam ne naujiena. Antai, Rolandas Paksas į politiką atėjo, kaip konservatorius, vėliau tapo liberalu, paskui nuo jų atskilusiu liberaldemokratu, dar vėliau „tvarkingu ir teisingu“, o galiausiai liko pats sau bosas. Teisybės dėlei, jis bent vedžiojo paskui save pasekėjų grupę, o ne kabinosi kam nors į skverną, kad tik liktų paviršiuje. Kitas pavyzdys – Rimantas Dagys. Pradėjęs kaip prisiekęs socdemas profsąjungietis, vėliau tapo „socdemu 2000“, paskui aršiausiu konservatoriumi, o dabar kažkuo ten dar konservatyvesniu ir krikščioniškesniu. Kai kuriuos Seimo narius susitikę kolegos koridoriuose klausinėdavo: „tu kurioje šiandien frakcijoje?“. Ir Agnę Širinskienę pernai buvo bandyta „paskolinti“ ar tai „lizinguoti“ reikalingai mažai sąjungininkų frakcijai, kad ta nežlugtų. Pavyzdžių gausybė, tačiau K. Navicko šviežias atvejis darkart parodo, jog apgailėtinos tradicijos nesikeičia.
Taigi, politikas mūsuose, kaip matrioška. Matrioška – vienas žinomiausių rusiškos kultūros atributų. Tai medinė lėlė, su keliomis mažesnėmis, viena į kitą sudėtomis lėlėmis viduje. Jomis toje šalyje prekiaujama visur, ir tai yra dažnai iš Rusijos parsivežamas suvenyras. Į išorinį kiautą politiniame procese galima dėti ką nori – nebūtina to paties atvaizdo drožinį. Socdeme telpa konservatorius, o liberale gali įsitekti komunistas. Bet kurios partijos siela, kaip šįkart patvirtina konservatoriai, irgi plati. Kaip rašė „Dievų miške“ Balys Sruoga – visoks mėšlas joje telpa.