Gyvename laikais, kai daugybė politinių ir visuomeninių ginčų sukurpiama ir išprovokuojama vien tam, kad būtų sukurti netikri frontai, o tikrosios problemos ir reikalai liktų tarsi paraštėse. Dirginiamos jautrios, erzinančios, bet šiaip antrarūšės temos, o tikriosios, šliaužiančios niekšybės padaromos patyliukais.
Turbūt nėra paslaptis, kad kompiuteriniai žaidimai ir šiaip virtualios, juolab šiek tiek imituojančios realybę pramogos įtraukia. Suėda laiką, energiją, vaizduotę. Pats esu matęs rimtų dėdžių, dirbančių nemažais viršininkais valstybės tarnyboje, kurie, vos priėję prie kompiuterio net ir svečiuose prisijungdavo prie strateginio žaidimo paskyros. Reikia mat nusipirkti vėzdą, pastatyti fabriką ar paskelbti karą. Taip žmogus neturintis nei fabrikų, nei armijų tampa kažkuo visai kitu ir jaučiasi gerai. Netgi pergyvena, kai nesiseka, keikiasi. Tikrasis pasaulis tarsi sustoja buvęs arba sulėtėja.
Visgi, čia kalba ne apie žaidimus, o apie politinio spektaklio konstravimą ir žiūrovų įtraukimą į siužetą. Įtraukiant taip, kad tokie senovės romėnų pasakymai, kaip „duonos ir žaidimų“ arba Lenino nurodymas, kad „religija yra opiumas liaudžiai“ - jau yra tik atgyvenę barškučiai. Technologijos leidžia ištisomis savaitėmis vartyti, sukinėti ir vis kitaip pakišinėti masinei auditorijai erzinantį mažmožį, kaip svarbų dalyką ir įvelti į fiktyvias kovas fiktyviose darbotvarkėse.
Aplinkos ministras su draugais prastūmė urėdijų reformą ir miškovežių kamščiai susidaro Labanoro girioje? Tai mažai kam rūpėjo, kol neįsikišo tie, kas nesidomi fikcijomis. Juk ta giria daug kam toli ir ją – kiek jos liks - pamatysime tik kitą vasarą vėl susiruošę prie Aukštaitijos ežerų. Kas kita, kad žmogui, saugant gamtą (sic!), uždrausta nusikirst medį savo sodyboje be leidimo. Net šakai nugenėti jo reikia. Gamtai tai jokios įtakos neturi – svarbu paerzinti žmogelį, kad jis nervintųsi dėl jam tyčia sudaryto beprasmio nepatogumo ir nežiūrėtų į tuos miškovežius bei miško masinį naikinimą. Juk savas beržas, galintis užgriūt ant trobos, yra arčiau ir svarbiau. Tad kada ten besirūpinsi lyg ir tolima nacionalinio masto kiaulyste?
Net kalėdinę gyvą eglutę bemaž kriminalizavome ir siūlome kokio nors naftos produkto pagrindu iškeptą surogatą Vilniaus keliose vietose. Gamtą taip saugome, tik ji to nepastebi.
Sveikatos ministras uždarys rajonų ligonines? Na ir kas? Kas Vilniaus ar Kauno aborigenui? O ir rajonuose ne visiems rūpi. Juk bus laimingų, kur neuždarys. Aišku, kas susiduria ir pagalvoja - supranta, jog palies tokios tendencijos vaisus. Antai, vaikui įsivarius riebią rakštį teko šeštadienį ne kur nors kaime, o didelėje Vilniaus poliklinikoje, kur budi gydytojai, paprašyti jį ištraukti. Ką jūs...? Tai, su kuo lengvai susidorodavo kaimų ambulatorijų (buvo toks išnaikintas reiškinys) ir vaikų stovyklų felčeriai – neįkandama. Reikia keliauti į Santaros klinikas. Tai čia sostinėje. O kam jau ten rūpi tos kaimiečių, provincialų rakštys ir gangrenos?
Tuo metu mums verygistano judėjimas nutėškia po nosimi naują meniu skirtą mokinukams. Jame visi iš anksto laikomi gastrito nukamuotais klipatomis arbsa čipsais apsirijusiais storuliais, kuriuos galima pagydyti vienu universaliu mitybos receptu. Atimsime cukrų, druską, ledus ir dešrą, sultis pakeisime vandeniu (taip maitintojui juk pigiau juk) ir dar pagrūmosime, kad su savimi neįdėtų sumuštinio iš netinkamų kažkokiems sveikuolybės sektantams produktų. Yra iškart visiems ką veikti – galima dėl to savaitėmis diskutuoti, laužyti ietis ir pagrįstai rodyti pirštą prie smilkinio visoms mitybos davatkoms, kurios vistiek kudakuos savo. O juk iš esmės visi supranta, kad tai niekinis sumanymas – didžioji dalis to prėsko jovalo, kurį dabar siūloma tiekti, keliaus į šiukšlyną, o žmonės valgys kaip valgę, nes jie žmonės, o ne prie bendro lovio suvarytos kiaulės. Bet tai ir vėl geras dirgiklis – geriau baisia korupcija ir ligoninių naikinimu nesirūpinkit, žiūrėkit, kad vaikas būtų pavalgęs.
Aišku, žiūrėsime į valgiaraštį, nes jis toks, kad net pats dydysis, sveikasis Veryga priverstas trauktis ir sakyti, kad atiminėti iš vaikų normalų maistą jis tik rekomendavo. Visą kaltę dėl vienos dietologės knygos primetimo daugybei švietimo įstaigų sumeta bemaž niekuo dėtoms maitinimo įmonėms. Mums leidžiama pasirieti ar bulvės ir sūreliai labai nuodija vaikus, bet ne apie tikruosius sistemos reikalus.
Kitur tas pats. Atvažiavo popiežius ir išvažiavo. Pas jį susirinko turbūt ir tie, kurie bažnyčioje būna rečiau nei karčemoje. Bet ir vėl išplaukė niekam nereikalinga, dirbtinė tema. Viena garsi dainininkė pareiškė, kad jai pasitikimo scenarijus atrodo dirbtinis. Ir gavo tokią „tolerantišką“ neapykantos bangą į save, kad vėl visiems buvo apie ką pasikalbėti. Tapo Lietuvą apdergusia rasiste, nors visi, kas bent virtualiai pažįsta Euriką Masytę, supranta, kad tai absurdas.
Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet pjudyti žmones už nuomonę Lietuvoje mokama, kaip ir Putino Rasiejoje. E. Masytės atvejis yra geras to pavyzdys. Man popiežiaus pasitikimo renginys geru valdišku falšu atsidavė, bet ką darysi – tai tik nuomonė. Tačiau kylanti dirbtinė antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje, už kurio slypi tik nuožmi maitinimo rinkos konkurentų kova. Prisikalbėta net iki to, kad jos istorinės dainos vertė krito. Tikrai? Siūlau tada nesikuklint ir Justino Marcinkevičiaus eiles nuvertint politkorektiško marazmo vardan. Abstrakčias teises ginti pasirengusių tolerantų daug – tik va talentingų dainininkų ir poetų mažiau. Jau nekalbant apie tai, kad stoti ginti konkretų žmogų, kurį realiai skriaudžia, daug mažiau kas drįsta.
Žygiuokime paraduose už gėjus arba prieš juos, bet nematykime, kad Seimo Žmogaus teisių komitetą galima paleisti, nes nei vienų klausymų apie konkrečiai sprogusias neva rezonansines bylas, užnuodijusias žmonėms gyvenimus, nebuvo daugybę metų. Tai nėra vien Lietuvos realijos. Tokios fiktyvios darbotvarkės išvirsta Brexit referendumais ir viešomis raudomis, kad jei ne dangus, tai bent lubos griūva. Griūva, nes užsiimti jų priežiūranėra kam. Visi skambina niekiniais barškučiais.