Jau beveik metai nėra dienos, kad žiniasklaida ar socialiniai tinklai ko nors nepasakytų apie maistą. Tiksliau apie ligoninių ir mokyklų maitinimo rinkos peripetijas. Štai neseniai ir lrt.lt paskelbė paskelbė žurnalistinį tyrimą, kurį kitos žiniasklaidos priemonės vis kažkodėl paskelbia iš naujo. Tema vėl ta pati – maitinama negerai ir kas kaltas, kad maitinama negerai.
Išvados, o veikiau daug kartų pakartotos prielaidos nėra netikėtos – neva viena supergalinga verslo grupė užsakė naują niekam tikusį valgiaraščių reglamentavimą ir dabar iš jo lobsta.
Nusibodusi litanija
Tradiciškai minimos tos pačios, tarpusavy susijusios verslovės: UAB „Pontem“ ir VŠĮ „Bruneros“ (buvęs „Kretingos maistas“) . Netylantis triukšmas seniai virto zyzimu. Vis tas pats per tą patį. Tai kas nors, praėjus porai savaičių nuo tikro ar tariamo fakto, papasakoja radęs kažką ligoninės košėje, tai kažkam negražiai atrodo kugelis arba kotletas. Mokiniams nuo rugsėjo mėnesio Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) iniciatyva brukami labai neva sveikuoliški patiekalai keliauja į šiukšlių dėžes, o moksleiviai į prekybos centrus, kebabines bei kibinines.
Visi skelbiami tyrimai ir „tyrimai“ siūlo supaprastintą, patogią ir daug išmanumo nereiklaujančią fabulą. Minėtos įmonės, nuo seno valdančios didelę dalį rinkos, neva susirado sveikos mitybos specialistę Ramintą Bogušienę (o gal ji jas susirado), įvyko sąmokslas ir verslo grupė prastūmė naują moksleivių maitinimo reglamentavimą. Mat parėmė minėtos madam knygą, kurioje autorė ne tik prisiūlė keistų receptų (stipriai įtariu, kad verslininkai jų net neskaitė), bet ir paskelbė ministro įsakymą, įdėjo SAM logiotipą bei paleido apyvarton už „kuklius“ 100 eurų/vnt.
Kadangi minėta verslo grupė viešai gerokai „išskalbta“ už Dainų šventės guliašus ir padaryta kalčiausia dėl organizatorių vadybinės impotencijos – viskas paprasta. Kaltieji rasti, ministerijos vadovybė kratosi bet kokių sąsajų, o moksleiviai toliau „sveiką maistą“ ignoruoja.
Logikos nerasta
Visoje šioje loginėje grandinėje man šio bei to trūksta. Žinoma, kad minėta verslo grupė tikrai bendradarbiavo su minėta sveikos mitybos žiniuone. T.y. suteikdavo patalpas, įrangą, indus ir maisto produktus jos genialiems patiekalams prezentuoti. Žinoma, kad parėmė ir knygą. Tik štai kas glumina – tose maitinimo vietose, kur dirba minėta verslo grupė, šito garsaus veikalo receptūra nesivadovaujama ir šiandien. Vadovaujamasi ne ką gudresniais, bet visgi ne tokiais radikaliais, oficialiais reglamentais. Daugiausiai knygą, papuoštą SAM logotpiu, kaip aiškėja, įsigijo įvairios nedidelės įmonėlės ir net daugelio įstaigų, kurios maistą gaminasi pačios, virtuvių šefai ir šiaip įstaigų valdžia. „Dėl šventos ramybės“. Juk valdiškas logotipas, pagal primityvų valdininkišką supratimą - jau lyg ir indulgencija net paskutiniam šlamštui brukti. O šimto valdiškų eurų negi gaila?
Vienas pagrindinių dalykų, ko aš čia neįžvelgiu nei iš vieno kampo – kokia iš tų naujų oficialių ir neoficialių valgiaraščių nauda minėtoms įmonėms? Koks yra tikslas patiems išvaryti savo pačių klientus iš savo maitinimo taškų į maximas ir lidlus arba picerijas? Būti savo paties klientų priešu buvo būdinga sovietiniam „obščepitui“, bet kapitalizme taip elgtis reiškia šauti sau į koją naudojant jau ne pistoletą, o haubicą.
Taigi, su ta knyga garsioji madam tiesiog darė biznį. Ir jį padarė. Apie tai, kad nuo rugsėjo vaikus reikės maitinti nežinia kaip signalizavo ne tik minėtos įmonės – daugelis maitintojų ir mokyklų direktorių kraipė galvas ir perspėjo, kad tokiems valgiaraščiams reikia pirkti didesnius šiukšlių maišus. Bet SAM vadovybė sakė, kad viskas būsią gerai. Ir tik kai reforma virto tragikomišku vodeviliu ėmė nuo visko „ribotis“. Prie to dar sugrįšime.
Rinkos dalybos
Tikrai galima sutikti su teiginiu, kad rinkoje vyksta nuožmi interesų kova. Ir prasidėjo ji ne pavasarį, kaip klaidingai teigia kai kurie „tyrinėtojai“. Jos pirmaja salve (bent jau kiek aš pastebėjau) buvo keistas vieno didelio portalo žurnalistės straipsnis prieš pat 2017 metų kalėdas, išėjęs eterin naktį, trumpai pabuvęs ir greit nuslinkęs srautu. Tarsi tam, kad nelabai kas ir skaitytų, bet būtų užfiksuotas kažkam reikalingas jo pasirodymo faktas. Teksto esmė – naujas rinkos dalyvis giria Viešųjų pirkimų tarnybą (VPT) ir jos vadovę Dianą Vilytę bei beveik atvirai dėkoja ją padedant atiminėti rinkos gabalą iš tekste aukščiau minėtų senųjų mohikanų. Tokios neįprastos verslininko liaupsės valdžios institucijai privertė susidomėti – kas vyksta? Kiek suglumusi D. Vilytė tyuomet paaiškino, kad ir tam verslininkui norėtų „pažiūrėti į akis“ dėl kai kurių viešųjų pirkimų. Pažiūrėjo ar ne – neaišku. Bet nuo to laiko triukšmas aplink maitinimo sektorių tik didėjo, darėsi vis garsesnis ir ties Dainų švente perėjo jau į stūgavimą.
Nuolat kartojant tą pačią melodiją konkrečius baisuoklius verslininkus – pametama esmė. Į ją nebeišeina įsigilinti. Pagal vienokius ar kitokius valgiaraščius, vienos ar kitos įmonės vis tiek, dirba pagal patvirtintą valdišką įkainį ir stebuklų čia nepasitaikys. Be poltinio sprendimo skirti daugiau lėšų moksleiviui ar ligoniui pamaitinti – esminių permainų neįvyks. Rinką galima perdalinti, bet iš to nebus jokios jokios naudos. Smulkios įmonėlės, kurios daugiausia aptarnauja mokyklas Vilniuje, nekrenta į akis tik todėl, kad jos smulkios. Kam įdomi personalinė įmonė „Ragai ir kanopos“, lyginant su rinkos lyderiais? Antai ir mano vaiko lankomą mokyklą aptarnajuja kažkokia panaši. Ne tie „blogieji vilkai“, o išganingasis smulkusis verslas, bet dukra vis tiek dėsningai nebežiūri į ten dabar patiekiamo maisto pusę.
Politikos skurdas
Siūlomi sprendimai kartais glumina savo nelogiškumu. Pavyzdžiui, imta sušventinti modelį, kai mokykla ar ligoninė gaminasi maistą pati – turi savo virtuvę, virėjus ir viską daro vietoje. Antai, mokykla pasigyrė galinti pati pamaitinti vaiką už 2.20 EUR, kai „Pontem“ tai atlieka berods už 2.90. Ir kas? Nutylima tai, kad čia įskaičiuojamos tik maisto žaliavos. Kur dar patalpų, įrangos išlaikymas ir amortizacija, darbo užmokestis ir t.t. Aišku, administracijai patogu po ranka visada turėti papildomų apyvartinių, kuriuos gali visai mėtyti tarp bendro biudžeto eilučių ir manipuliuoti skiačiais. Tik va skaidrumo čia nelabai rasi. Mat kažkoks gudročius sugalvojo, jog savo reikmėms maistą gaminačiuose mokyklų bufetuose galima dirbti be kasos aparato. Kas gi nenorėtų tokios lesyklėlės? Nežinia ką apie tai mano finansinio skaidrumo ir nudizmo fanatikai, kaip Aušra Maldeikienė ar ingrida Šimonytė, bet mano subjektyvia nuomone tai atrodo labai paradoksalus sumanymas isteriškos kovos su šešėliu (kartais tik besivaidenančiu) laikais.
Faktai tik tokie, kad patys sukėlę sveiko vaikų maitinimo vajų, patys išplatinę naujus oficialius ir neoficialius reglamentus SAM vadovai vėliau vienas po kito spruko į krūmus - vos tik paaiškėjo ta kiek juokinga istorija su R. Bogušienės skaitalo virtimu mokyklų virtuvių maldaknyge. Išeina taip, kad sau neneaudingas nesąmones, susitaręs su R. Bogušiene, klastingai apeidamas ministerijos valdžią, verslas įdiegė pats ir SAM logotipais bei rekomendacijomis papuošė savavališkai?
Ministerijos vasovybė jau ne pirmą kartą pasižymi gebėjimais vengti atsakomybės, kai kas nors pasisuka ne taip arba veblenti, kad kažkas kažką ne taip suprato, iškraipė ar pan. Istoriją su margarino brukimu vietoje sviesto pamenate? Pajutę, kad reikalas sukasi jam nenaudinga linkme ministerijos vadai pragydo apie „nepasiruošusią visuoemenę“ ir pan.. Pasipiktinus intencijomis tikrinti, ką vaikai atsineša užkandžiams iš namų – ministras vėl paplonino balselį ir ėmė suokti, kad tai tik rekomendacijos. Panašu, kad bukai atkaklus šis politikas moka būti nebent alkoholio ar generinių vaistų srityse. Visur kitur SAM šulai tiesiog prisitaiko prie bet kokios situacijos. Antai, kai buvo parodomai sulaikyta Nacionalinio kraujo centro (NKC) vadovė, iki tol nė žodžio apie šią sritį neištarę ponai paporino, kad jam centro veikla „jau seniai kėlė įtarimų“. Įdomu tik, kodėl specai bylą inicijavo ne pagal SAM aliarmą, o pagal privataus verslo, negavusio ko norėjo iš NKC, įskundimą? Dabar, tai bylai kabant ant bliūkštančio baliono virvelės, lauktinas eilinis persivertimas. Gi vietoje šitų rangymosi reiktų tiesiog nutarkoti atitinkamas vietas prekiautojus valdiškais logotipais, valdininkams, dalyvaujantiems privataus verslo konkurencinėje kovoje ir pagaliau pripažinti, kad jokio normalaus maisto už tokius pinigus nebus mokyklose niekada. Štai tiek dar kartą apie maistą, verslą ir politiką.