Ištuštėjusiame Lietuvos kaime darbininkų nerandantys ūkininkai prašo žemės ūkio sektoriaus profesijas įtraukti į paklausių darbuotojų sąrašą, kuris leistų lengviau įdarbinti trečiųjų šalių piliečius. Ne viename ūkyje jau dabar pluša nemažai darbo imigrantų iš Ukrainos ir kitų šalių. Vieni jais patenkinti, kiti sako, kad svetimšaliai turi kaprizų, trumpai padirbėję jie traukia ieškoti skalsesnės duonos kitur.

Lengvatinis sąrašas

Pernai Lietuvos darbo birža (LDB) leido 5,5 tūkst. trečiųjų šalių piliečių įsidarbinti mūsų šalyje. Tai gerokai – net 3,6 karto – mažiau, nei tokių leidimų buvo išduota 2016 metais. Tai nereiškia, kad Lietuvoje buvo mažiau įdarbinta svetimšalių.

Nuo 2017-ųjų pradžios pasikeitus teisiniam reglamentavimui, užsieniečiai, kurių profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, yra atleisti nuo pareigos gauti LDB leidimą dirbti.

LDB duomenimis, daugiausia trečiųjų šalių darbuotojų priglaudė paslaugų sektorius – 2 843, kiek mažiau jų įsidarbino statybose – 2 102, dar mažiau pramonės sektoriuje – 493, 82 rado darbo žemės ūkyje. Daugiausia čia buvo įdarbinta sezoninių darbuotojų.

Pluša ukrainiečiai

Telšių rajono ūkininkų sąjungos pirmininko Vytauto Rakicko manymu, nereikėtų bijoti įdarbinti svetimšalių. Darbo imigrantai dažnu atveju būna ne tik išsigelbėjimas mūsų ūkininkams, bet ir pabaksnojimas vietos pašalpininkams. Jis žino mažiausiai porą ūkininkų, kurių ūkiuose pluša ukrainiečių.

„Viename ūkyje įdarbinta ukrainiečių pora: žmona dirba melžėja, vyras – zootechniku. Jiems sudarytos geros gyvenimo sąlygos. Ūkininkas yra pastatęs naują jaukų viešbutuką, kur ir prisiglaudę ukrainiečiai. Tik gyvenk ir dirbk“, – sakė V.Rakickas.

Vytautas Rakickas

Pabėgo

Zarasiškio Sigito Kasperavičiaus ūkyje pernai dirbo trys ukrainiečiai. Ūkininkas turi pieno ūkį, tad jam labai reikia melžėjų ir kitų darbininkų, kurie nesibaidytų mėšlo kvapo ir netingėtų mojuoti šakėmis. Vietoje pasisamdyti nėra ko, tad vyras įdarbino ukrainiečius, tačiau jie darbavosi neilgai.

„Pabėgo. Vyrukams, matyt, pasirodė per sunku, o moteriai vis buvo šalta, skundėsi, kad pučia skersvėjai, vaikščiojo apsimuturiavusi. Vienas išbuvo apie penkis mėnesius, kitas ištraukė nuo spalio iki Naujųjų, o moteris dar trumpiau – apie du mėnesius“, – pasakojo pieno ūkio šeimininkas.

Vyras dabar svarsto, kad galbūt suklydo pasisamdydamas jaunus žmones, todėl dabar ieško vyresnių ukrainiečių. Tiems, kurie darbavosi jo ūkyje, buvo po 28–30 metų. „Jaunimui rūpi vakarėliai, padirbėję kelis mėnesius jau nori atostogų prie jūros. Be to, pageidavo dirbti kur nors arčiau didesnių miestų. Vienas jų, darbštesnis ir sumanesnis, liko dirbti Vilniuje, regis, automobilių servise, o kiti du grįžo namo“, – sakė S.Kasperavičius.

R. Dovydėno pieš.

Mokėjo minimumą

Ūkininkas teigė nieko ypatingo iš svetimšalių nereikalavęs – jiems tekę įprasti pieno ūkio darbai: šerti gyvulius, malti grūdus, atsivežti kombinuotųjų pašarų ir pan.

„Kai pats pridėdavai ranką, ryte gyvulius pašerdavome per beveik pusantros valandos. Bet jeigu kur nors išvažiuodavau, likę vieni užtrukdavo dvigubai ilgiau. Tiesa, vienas dirbo beveik už du, o kitas dažniau švilpavo. Kai liepdavau imti šakes ir dirbti, žiūrėdavo kaip į priešą. Dar pastebėjau, kad dabar silpnas jaunimas – vyriokas maišo negalėdavo pakelti“, – buvusius darbininkus apibūdino jis.

Pieno ūkio šeimininkas neslėpė, kad didelių algų ukrainiečiams nesiūlė – mokėjo minimalų atlyginimą, bet kartu nemokamai suteikė gyvenamąjį plotą, vaišino ūkyje papjautų gyvulių mėsa.

„Jie norėjo didesnių algų. Iš kur daugiau mokėsi, kai pieno kainos nusirito žemyn. Jeigu už pieną gautume kaip kiti europiečiai, nereikėtų mums ir išmokų. Dabar kas netingi vainoja žemdirbius, lieja priekaištus, už mėšlą rašo baudas, bet visai nesuvokia, koks sunkus jų darbas ir kiek jie gauna už produkciją. Vienas ministerijos valdininkas man pasakė, kad jeigu negaliu darbuotojui mokėti 1 000 eurų algos, turiu bankrutuoti ir eiti į darbo biržą. Ką atsakyti tokiam „protingam“ kabinetiniam darbuotojui?“ – bendraudamas su klerkais kantrybės jau pristigo ūkininkas.

Sudėtingas procesas

Stambus Kupiškio rajono ūkininkas Egidijus Černius domėjosi galimybėmis įdarbinti užsieniečius, tačiau visas leidimų gavimo ir dokumentų tvarkymo procesas pasirodė pernelyg sudėtingas ir ilgai trunkantis.

„Jeigu įdarbinimo procesas būtų paprastesnis, manau, daugelis ūkininkų tuo pasinaudotų, ir aš samdyčiausi pagalbininkų. Darbininkų kaime jau su žiburiu reikia ieškoti. Nerandame ne tik kvalifikuotų specialistų, bet ir paprastiems darbams nėra ko pasamdyti. Mūsų krašte labai daug akmenų, pavasarį reikia rinkėjų, bet susirenka tokie, kurie dieną dirba, o kitą – jau ne. Gerai, kad yra darbo kvitai, bet jeigu atvažiuotų kokių ukrainiečių, įdarbintume pusmečiui“, – sakė ūkininkas.

E.Černius augina didžiulius plotus javų, turi mėsinių galvijų bandą. Jis norėtų plėsti ūkį, net svarsto užsiimti pienininkyste. Pasak jo, bene pagrindinis plėtros stabdys – patikimos ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Ūkininko manymu, išeitis – darbo imigrantai.

Ukrainiečių apetitas

Kupiškėno pasakojimas apie sudėtingą svetimšalių įdarbinimą – ne iš nuogirdų supintas. Ūkininkas sakė, kad jo sesuo ilgai vargo, kol pasisamdė keturis ukrainiečius mechanizatorius.

„Procesas užtruko 3–4 mėnesius. Popierius tvarkyti pradėjo pavasarį, o darbininkus galėjo įdarbinti tik rudeniop. Kita bėda, kad perki katę maiše. Kokį gavai darbininką, paaiškėja tik po kelių savaičių ar mėnesių. Iš tų keturių ukrainiečių tik vieną norėjosi samdyti ilgesniam laikui. Kitas iškart pasirodė beviltiškas, dar du – tokie vidutiniokai. Jeigu įdarbinimas būtų paprastesnis, nebūtų apmaudu, kad kuris nors netiko“, – sakė E.Černius.

Anot jo, ukrainiečiai ilgai neužsibuvo ūkyje. Jie norėjo didesnių atlyginimų, bet tiek mokėti nebuvo galimybių. „Tas, kuris atitiko lūkesčius, užsiprašė 10 eurų už valandą. Tiek, sakė, jam siūlo mokėti Norvegijoje, ten jis ir išvažiavo“, – apie ukrainiečių darbuotojų apetitus pasakojo kupiškėnas.

Priekaištauja darbdaviams

Ne visi sutinka, kad reikėtų palengvinti svetimšalių įdarbinimą. Ūkininkai, kaip ir kiti darbdaviai, neišvengia priekaištų, kad patys prisidėjo prie kaimo tuštėjimo. Savo laiku esą nemokėjo padorių atlyginimų, todėl kaimo gyventojai nuo jų ir nusisuko.

V.Rakickas iš dalies sutiko, kad tame yra tiesos, tačiau pabrėžė, kad darbdavys darbdaviui nelygus. „Pavyzdžiui, mūsų rajono Upynos seniūnijoje yra keli stiprūs ūkiai, kur keliolika žmonių dirba jau daugiau kaip dešimt metų, jie patenkinti atlyginimais. Ir darbuotojų yra labai skirtingų – vieni sugeba tik pasvirduliuoti, degalus nuleisti ar ką kitą pasiglemžti“, – sakė jis.

Anot Telšių rajono ūkininkų sąjungos pirmininko, prižiūrėti reikia ir vienus, ir kitus. „Esu darbo ginčų komisijos narys, teko nagrinėti ukrainiečių skundą, kad darbdavys nemoka tiek, kiek pažadėjo sutartyje. Taigi būna visokių situacijų. Bet apskritai atlyginimai žemės ūkyje nėra prasti. Augalininkystės ūkiuose galima gauti iki 2 000 eurų į rankas. Žinoma, tokią algą įmanoma užsidirbti sezono metu, bet stipriame ūkyje mechaniko metinis vidurkis gali siekti 1 000 eurų. Tai nėra mažai“, – teigė jis.

E.Černius užsiminė, kad ūkininkavimo pradžioje pačiam teko krimsti emigranto duonos. Jaunas vyras kurį laiką darbavosi Anglijoje. „Tuo metu Lietuvoje neįmanoma buvo uždirbti nė pusės to, kiek gaudavau svetur. Galima daug ką kaltinti dėl emigracijos, bet viską nulemia ekonomika“, – sakė ūkininkas.

Prašo palengvinti

Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) nusprendė kreiptis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad žemės ūkio sektoriaus profesijos būtų įtrauktos į sąrašą, pagal kurį būtų galima kreiptis dėl lengvesnio trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo.

Praėjusių metų antrąjį pusmetį į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą LDB buvo įtraukusi tik keturias profesijas: suvirintojus, metalinių laivų korpusų surinkėjus, siuvėjas ir tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojus. Šių metų pirmajam pusmečiui patvirtintame sąraše tokių profesijų yra daugiau. Be jau minėtų paklausių darbuotojų, į sąrašą įtrauktos ir statybininkų profesijos.

Baidosi darbo fermose

Darius Viliūnas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Zarasų skyriaus pirmininkas

Ūkininkai pirmiausia darbuotojų ieško vietoje. Svetimšalių griebiamasi, kai nelieka kitos išeities. Mūsų rajone yra ūkių, kur dirba ukrainiečių.

Sunkiau darbininkų rasti gyvulininkystės ūkiams. Jaunimas nenori dirbti fermose, tokiam darbui nemotyvuoja net ir didesni atlyginimai. Jauni žmonės mėgsta socialiniuose tinkluose viešinti ir savo laisvalaikio, ir darbo akimirkas. Rodyti, kaip jie dirba prie gyvulių, matyt, nenorėtų. Tokia dabartinė jaunoji karta.

Augalininkystės ūkiuose kitokia padėtis. Jaunuoliai gana noriai eina dirbti į tokius ūkius, vairuoja šiuolaikišką žemės ūkio techniką, kuri modernumu neretai pralenkia automobilius.

Poreikis didelis

Deimantė Jasaitytė, bendrovės „Darbo turas“ vadybininkė

Trečiųjų šalių darbuotojų poreikis tikrai yra. Mes bendradarbiaujame su įvairiais visoje Lietuvoje esančiais darbdaviais, taip pat ir su ūkininkais, kuriems reikia ir sezoninių, ir nuolatinių darbuotojų. Ir užsieniečiai, pavyzdžiui, ukrainiečiai nori atvykti pas mus sezoniniams ir nuolatiniams darbams. Skindami uogas ar obuolius jie užsidirba kelis kartus didesnį atlyginimą, nei gautų savo šalyje. Tai jiems patrauklu, ir mūsų darbdaviams naudinga.

Ūkininkai taip pat ieško melžėjų, kitų ūkio darbininkų. Lietuvoje nuolat trūksta tolimųjų reisų vairuotojų, automatikos inžinierių, suvirintojų, linijų operatorių, siuvėjų, statybininkų. Šių profesijų svetimšaliams, daugiausia ukrainiečiams, ir padedame įsidarbinti Lietuvoje.

Nereikia manyti, kad ukrainiečiai užima lietuvių vietas. Orientuojamasi į tas profesijas, kurių labai trūksta pas mus. Mūsų darbdaviams sudėtinga kurti pridedamąją vertę dėl darbuotojų, ypač kvalifikuotų, stygiaus.

Taip pat be reikalo priekaištaujama, kad ukrainiečiams esą mažiau mokama. Kvalifikuotiems specialistams pagal įstatymą negali mažiau mokėti nei vietos darbuotojams. Darbo imigrantai taip pat turi savo lūkesčius ir nenori dirbti už minimalią algą. Daugeliu atveju ir darbdaviai, ir užsieniečiai būna patenkinti, bet pasitaiko, kad vienas kitas darbo imigrantas nusivilia ir išvyksta.

Trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūra gana ilga, šį procesą reikėtų lengvinti. Tų profesijų, kurios įtrauktos į lengvatinį sąrašą, atstovų, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojų, įdarbinimas užtrunka apie 2 savaites, nes jiems nereikia Darbo biržos leidimo. Bet kai tokio leidimo reikia, užtrunkama 2 ir daugiau mėnesių.