Vėliavos, herbai, himnai turi ne tik politinę, bet ir teisinę reikšmę, bylojančią apie tautų kuriamų ar jau sukurtų valstybių istorinį tapatumą. Heraldikos ženklai, himnų žodžiai teigia apie atitinkamose teritorijose gyvenančių tautų kultūrines tradicijas, dvasines vertybes. Jie visada buvo reikšmingas emocinis faktorius, telkiantis žmones ne tik laisvės kovose, bet ir kasdienybėje – pažymint reikšmingiausias tautos ir valstybės istorines datas. Nacionalinė, valstybinė simbolika nuolat primena savosios politinės būties ištakas ir esamybę.
Naujausių laikų Lietuvos valstybingumo istorija susijusi su XX a. pabaigoje kilusia lietuvių tautos atgimimo banga. Tada viešai masiniuose žmonių susirinkimuose, spaudoje prabilta apie dramatiškus istorinius faktus ir įvykius, nulėmusius tautos ir valstybės likimą, apie sovietų imperijos įvykdytą Lietuvos okupaciją, aneksiją, apie jėga primestą politinę, teisinę, socialinę sanklodą ir represyvią ideologiją, kuria siekta brutaliai sunaikinti Lietuvos valstybingumo, kultūros tradicijas, deformuoti lietuvių tautos istorinę politinę atmintį.
To laikotarpio politinių įvykių, reiškinių sraute išskirtinai paminėtinas valingas žmonių reikalavimas atkurti ir viešai pripažinti lietuvių tautos ir valstybės tapatumą ženklinančius simbolius – Trispalvę, Vytį, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad istorinė tautinė simbolika dar iki tol, kai ji buvo oficialiai leista, pradėta naudoti gausiuose mitinguose, kituose masiniuose renginiuose. Galima tarti, kad 1988 m. Lietuvos vėliava, Vytis, Gediminaičių stulpai, nepriklausomos Lietuvos himnas, giesmės ir dainos išsiveržė iš pogrindžio, o administracija jau buvo bejėgė suvaldyti šį proveržį. Represijos, kurios iki tol buvo taikomos iškėlusiems vėliavas ar prisiminusiems patriotines melodijas, buvo nebeįmanomos.
Spaudžiant visuomenei, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1988 m. spalio 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo įteisino geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinio naudojimą viešajame gyvenime. Tuo nutarimu oficialiai pripažinta ir tai, kad istoriškai susiformavusiais lietuvių nacionaliniais simboliais laikytini Vyčio ir Gediminaičių stulpų atvaizdai, naudotina ir atliktina V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.
Nors tuo metu būta įvairių nuomonių ir diskusijų, ar legitimizuotus tautinius simbolius reikia pripažinti ir valstybiniais, tačiau Aukščiausioji Taryba ryžosi atsisakyti Lietuvai primestos simbolikos ir 1988 m. lapkričio 18 d. priėmė įstatymą, kuriuo pakeitė galiojusios Konstitucijos 168, 169 straipsnius ir įtvirtino, kad valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, t. y. istorinė Trispalvė. Konstitucijoje paskelbta, kad valstybinis himnas yra V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.
Oficialiai pripažinus Trispalvę valstybine vėliava, o „Tautišką giesmę“ – valstybiniu himnu, tada dar nebuvo pakeistas galiojusios Konstitucijos straipsnis dėl sovietinio herbo. Ši situacija tęsėsi iki 1990 m. kovo 11-osios, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, prieš priimdama Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, įstatymu paskelbė, kad Lietuvos valstybinis herbas ir ženklas yra Vytis.
Lietuvos heraldikos simboliai istorinėse reminiscencijose
Lietuvos istorinės vėliavos, herbai plačiai aprašyti istorikų veikaluose. LDK vėliavos ir herbai išnyko tada, kai 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybę galutinai pasidalijo Austrija, Prūsija ir Rusija. Carinės Rusijos imperija, kuriai atiteko didžioji LDK teritorijos dalis, naikino buvusios valstybės paveldą ir, aišku, visa tai, kas galėjo priminti apie egzistavusią galingą valstybę. XIX a. didžiuosiuose sukilimuose prieš carinę Rusijos imperiją buvo naudojamos įvairių spalvų derinių vėliavos. Štai 1794 m. sukilimo metu Tado Kosčiuškos vadovaujami Vilniaus gvardiečiai segėjo juosteles su mėlyna ir žalia spalvomis. 1830–1931 m. tarp sukilėlių buvo populiarus mėlynos, baltos, raudonos spalvų derinys, kurio mėlyna spalva simbolizavo Lietuvą, o balta ir raudona – Lenkiją.
XIX a. Lietuvoje kilo etnokultūrinis sąjūdis, kurio pagrindiniai tikslai buvo gaivinti lietuvių tautos istorinę atmintį, papročius, kalbą, šviesti žmones. Lietuvių tautinės savimonės pakilimą lydėjo vėliavos, giesmės ir kiti heraldikos ženklai, kurie telkė žmones kovai dėl laisvės.
Dar prieš tai buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalia, balta ir raudona vėliava. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje tautinę vėliavą bandė sukurti lietuvių išeivija JAV. Ten įvairiu mastu buvo paplitusios trispalvės vėliavos. Jose derintos raudona, geltona ir mėlyna, kitais atvejais – raudona, žalia, geltona ir žalia, balta, raudona spalvos. Tautinės vėliavos, kur jos bebūtų išskleidžiamos, visada simbolizavo lietuvių tautos telkimąsi kovai prieš carinės Rusijos imperijos priespaudą, prieš rusifikavimą ar polonizavimą.
Lietuvių tautos istorinėje atmintyje išliko heraldikos ženklai, kurie buvo naudojami LDK laikotarpiu ir, visų pirma, – ant žirgo jojantis karžygys su iškeltu kalaviju, Gediminaičių stulpai. Istorikai tvirtina, kad XIX a. pabaigoje „Vyčio“ terminą pasiūlė Simonas Daukantas. Jis „vyčiais“ vadino Lietuvos bajorus raitelius, riterius.
Lietuvos valstybės šiuolaikinio himno istorinės ištakos taip pat glūdi XIX a. kilusiame lietuvių tautiniame sąjūdyje. Tuo metu Seinų seminarijos klierikai manė, kad Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilės, prasidedančios žodžiais „Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata“, gali būti laikomos lietuvišku himnu. Ši giesmė sugiedota 1888 m. Amerikos lietuvių suvažiavime. Tarp Amerikos lietuvių plito ir kitos į tautos himną pretenduojančios giesmės: „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėlė“ (Antano Baranausko eilės), „Kur bėga Šešupė“ (žodžiai Jono Maironio, muzika Česlovo Sasnausko). Jurgio Zauerveino „Jaunųjų lietuvininkų giesmelė“, arba „Lietuviais esame mes gimę“, pirmą kartą sugiedota 1896 m. Tilžėje. Dabartinio Lietuvos valstybės himno „Tautiškos giesmės“ autoriaus V. Kudirkos sukurtas tekstas su gaidomis buvo išspausdintas 1898 m. „Varpo“ laikraštyje.
1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje vykusiame lietuvių suvažiavime, kuris vėliau buvo pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu, buvo diskutuota ir dėl Lietuvos tautinės vėliavos. Jonas Basanavičius buvo įsitikinęs, kad labiausiai tiktų LDK vėliava – raudona su baltu Vyčiu. Tačiau dauguma Seimo dalyvių jam nepritarė. Motyvuota tuo, kad reikia atskirti tautinę vėliavą nuo valstybinės, taip pat ir tuo, kad raudonos vėliavos asocijavosi su revoliucinio judėjimo vėliavomis.
Polemika dėl vėliavos tęsėsi 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, kurioje ir vėl svarstytas Lietuvos politinės ateities klausimas. Vilniaus teatro salė buvo išpuošta vėliavomis, daugiausia raudonos ir žalios spalvos. Tačiau daug kam atrodė, kad toks derinys yra niūrus ir todėl nepriimtinas. Konferencijos rugsėjo 22 d. posėdžio protokole fiksuojama: „T. Daugirdas referuoja apie tautinį Lietuvos ženklą. Nurodo tris spalvas: aukštai žalią, vidury baltą, apačioje raudoną. Antroji rūšis – žalia su raudona geresnė, kaip dominuojančios spalvos mūsų dailėje. Pataria siaurą geltoną juostą tarp tų dviejų spalvų. Apie Vytį pateikiama susirinkimui pranešėjo brošiūra.
J. Šaulio pasiūlymu susirinkimas nutaria sprendimą dėl Vyties palikti ateities valstybei, dabar gi tarti apie spalvas. A. Žmuidzinavičius, minėdamas Lietuvos ženklus, nurodo „stulpų“ pavyzdį, istoriškai jį pamatuodamas. Spalvų klausime referentas stovi už raudonai-žaliai, kaipo meilės ir vilties išreiškimą. Pranešimus papildo dr. Pietaris, J. Vienožinskis. Susirinkimo nutarimu spalvų klausimas, dr. Pietariui pasiūlius, pavedamas komisijai, kurios parinkimas priklausys Tautos Tarybai.“
Lietuvos Taryba, be visų kitų valstybės kūrimo darbų, rūpinosi ir oficialių valstybės simbolių teisiniu įtvirtinimu. Tuo reikalu buvo sudaryta Tarybos Prezidiumo komisija, jos nariai buvo J. Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. 1918 m. balandžio 25 d. Tarybos posėdyje buvo vienbalsiai patvirtinta, kad tautiškoji vėliava turėtų susidėti „iš raudonos spalvos apačioje, žalios viduryje ir geltonos viršuje. Senoviškasis lietuvių tautos ženklas – Vytis ant raudono lauko turėtų būti viršuje, kairiajame vėliavos kampe arba jos viduryje talpinamas“. J. Basanavičius paminėjo, kad Komisija „nenusprendė valstybės vėliavos. Ta vėliava buvo raudona su Vytimi.“
A. Žmudzinavičiaus herbo projektas
Tame pačiame posėdyje buvo nutarta Trispalvę nieko nelaukiant iškelti „ant pilies kalno“. Gavus Vokietijos okupacinės valdžios leidimą, Gedimino pilies bokšte suplevėsavo Trispalvė, o Vokietijos vėliava buvo nuleista. Tačiau vokiečiai netrukus persigalvojo ir vėl į bokštą sugrąžino savąją vėliavą, o Trispalvę leido iškelti ne tokioje pagarbioje vietoje – greta Vokietijos vėliavos ar žemiau jos. Lietuvos Tarybos Prezidiumui toks sprendimas buvo nepriimtinas, todėl Gedimino kalno pilies bokšte liko tik Lietuvą okupuojančios valstybės – Vokietijos – vėliava.
Nors tada politiniais sumetimais ir buvo atsisakyta iškelti vėliavą Gedimino kalne, tačiau tautinė vėliava jau plevėsavo Vilniuje, Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Petras Klimas savo prisiminimuose rašo: „Prezidiumui grįžus iš pokalbių Berlyne, spalio 28 d. buvo sušaukta Taryba, kuri pirmiausia susirūpino pagrindiniais, kad ir laikinais, valstybės tvarkymo įstatymais arba tikriau – principais (čia turėta galvoje 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių rengimo pradžia. – J. Ž.). Pirmą kartą ant rūmų suplevėsavo valstybinė vėliava: geltona, žalia, raudona. Tai buvo tada Vilniuje Jurgio pr. Nr. 13. Sujudo, tartum atgijo sostinė lietuvių širdyse: visi, kurie seniau čia buvo ir kurie miniomis grįžo iš Rusijos, subruzdo, smelkdamiesi į darbą kiekvienas savo srityje. /.../ Spietėsi ir būrėsi taip pat įvairios srovės ir partijos, svarstydamos būsimosios vyriausybės sudarymą.“
1919 m. sausio 1 d. vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, Vilniaus komendanto Kazio Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė antrą kartą iškelta Gedimino pilies bokšte. Ji plevėsavo iki sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Raudonoji armija. Apie tai byloja K. Škirpos autentiški prisiminimai.
Valstybės ženklo klausimas savaime iškilo kuriant nepriklausomos valstybės politinius, teisinius pagrindus. 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Tarybos posėdyje buvo pritarta Tarybos prezidiumo pateiktam rezoliucijos projektui, kuriame skelbta: „Lietuvos Valstybės Taryba nustato, kad anspaudas su Lietuvos valstybės ženklu – Vytimi – pridera vien valstybinėms institucijoms ir kad privatinėms organizacijoms ar įstaigoms šita teisė nepriklauso.“
Pažymėtina ir tai, kad atkurtos valstybės pirmuosiuose konstituciniuose aktuose nebuvo apibrėžti oficialūs valstybės simboliai. Vadovautasi jau minėtais Lietuvos Tarybos dokumentais, taip pat visuotinai pripažįstama tradicija dėl „Tautiškos giesmės“. Štai 1918 m. lapkričio
2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose skelbta tik tai, kad Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo žinioj yra Lietuvos Valstybės antspaudas.
1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė ir paskelbė antrąjį laikinąjį konstitucinį aktą – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Atsižvelgiant į tai, kad pagal šiuos Dėsnius buvo įsteigta ir pradėjo funkcionuoti Valstybės Prezidento institucija, buvo numatyta, kad „Valstybės Prezidento žinioje yra Lietuvos Valstybės antspaudas“. Beje, tuo metu Lietuvos Valstybės Taryba aprobavo ir raudoną vėliavą su baltu Vyčiu vienoje pusėje ir Gediminaičių stulpais kitoje. Ji buvo naudojama kaip Respublikos Prezidento vėliava.
Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kurią 1920 m. birželio 10 d. patvirtino Steigiamasis Seimas, taip pat nebuvo paskelbta apie Lietuvos valstybės vėliavą, himną, herbą, nors vėliava, herbo atvaizdai puošė Steigiamojo Seimo posėdžių salę, giedota „Tautiška giesmė“.
Beje, gegužės 15 d., kai Steigiamasis Seimas rinkosi į pirmuosius posėdžius, Kaunas tiesiog skendo vėliavų mariose. Juozas Tumas Vaižgantas rašė: „Kauniečių ūpas buvo toks, lyg kažin kas mistiška, slaptinga tą dieną darysis. Ir be to žalias Kaunas šiandie paskendo žalėsiuose, trispalvėse vėliavose, kurių gražumui, skaistumui jokia pasaulio vėliava neprilygsta. Garbės vartus statė mūsų dailininkai. Tad ties miesto sodu, kur teatras, pirmųjų posėdžių vieta, aukščiausi stiebai. Tarp jų teka raudona saulė; joje baltas Lietuvos Vytis. Aplink saulę iš tolo trykšta sieksniniai geltoni spinduliai. Iš šalių parašai: „Valio Steigiamasis Seimas! Valio nepriklausomoji Lietuva! Valio jos Gynėjai!“
1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kurią priėmė Steigiamasis Seimas, pirmą kartą konstituciniu lygmeniu paskelbta, kad „Valstybės spalvos: geltona– žalia–raudona. Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname dugne“.
1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijoje šiek tiek pakoreguotas valstybės ženklų aprašymas ir nustatyta: „Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname lauke. Tautinės spalvos – geltona–žalia–raudona. Valstybės ženklas, tautinė vėliava ir jų vartojimas nustatomi įstatymu. Lietuvos kraštai ir miestai gali turėti savo ženklus, numatomus įstatymu.“
Nepriklausomybės laikotarpiu polemizuota dėl Lietuvos valstybės oficialiųjų ženklų, t. y. dėl herbo ir vėliavos. Štai buvo kritikuojama A. Žmuidzinavičiaus herbo versija. 1929 m. buvo sudaryta speciali komisija (Vladas Nagevičius, Paulius Galaunė, Mstislavas Dobužinskis, Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis ir kt.), kuriai buvo pavesta pateikti pasiūlymus dėl herbo. Diskutuota ir dėl vėliavos spalvų bei jų derinio. Siūlyta geltoną juostą dėti į vidurį, nes to, esą, reikalauja heraldikos dėsniai. Kiti buvo už tai, kad tinkamiausios yra Mažosios Lietuvos žalios, baltos ir raudonos spalvos. M. Dobužinskis primygtinai siūlė geltoną, raudoną ir baltą arba baltą, raudoną ir geltoną vėliavą, t. y. suderinti vėliavos spalvas su jo sukurto herbo spalvomis.
Projektuota net statmenų juostų žalia, balta ir žalia vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje. 1940 m. gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai pasiūlymą dėl vėliavos naujų spalvų derinio (geltona, raudona ir balta), buvo remiamasi M. Dobužinskio idėjomis. Vienoje vėliavos pusėje turėjo būti pavaizduotas Vytis, o kitoje – Gediminaičių stulpai.
Šios idėjos nebuvo įgyvendintos, nes Lietuvos visuomenės ir valstybės laisvą politinę ir socialinę raidą nutraukė 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija ir vėlesnė aneksija. Pagal 1940 m. rugpjūčio 25 d. kvazikonstituciją, įtvirtinusią sovietizuotos Lietuvos politinio administravimo būdą, buvo ne tik sugriauti Lietuvos Respublikos politiniai, teisiniai pamatai, bet ir pakeisti jos oficialieji ženklai – herbas ir vėliava.
V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ likimas buvo šiek tiek kitoks. Okupaciniu laikotarpiu ji oficialiai nebuvo uždrausta. Tačiau, nesant jokio patvirtinto sovietinės Lietuvos himno, politinio pobūdžio renginiuose buvo atliekamas „proletariato himnas“ – „Internacionalas“ arba Sovietų Sąjungos himnas, kuris, beje, ilgą laiką buvo be žodžių ir išklausomas tik kaip muzikinė melodija. 1950 m. liepos 15 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino Antano Venclovos himno tekstą, kuris prasidėjo žodžiais: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“ ir Balio Dvariono ir Jono Švedo sukurtą muziką. Nuo tada ir „Tautiškos giesmės“ atlikimas vertintas kaip priešiškas politinei santvarkai veiksmas.
Baudžiamosios ir administracinės sankcijos ir kitokios „poveikio priemonės“ buvo taikomos ir už Lietuvos istorinių ženklų – Vyčio, Gediminaičių stulpų, dvigubo kryžiaus, Trispalvės – laikymą, o tuo labiau – už viešą demonstravimą. Buvo budriai stebima ir griežtai kontroliuojama, kad valstybinių ir visuomeninių institucijų, organizacijų ir pareigūnų vėliavose, gairelėse, ženkleliuose nebūtų jokių sąsajų su istoriniais Lietuvos ženklais ir spalvomis.
Istoriniai heraldikos ženklai ir vėl atgimstančioje Lietuvoje
Nors politinėmis ir teisinėmis represijomis ir buvo siekiama iš lietuvių tautos istorinės atminties ištrinti ženklus, bylojančius apie Lietuvos politinę istoriją, nepriklausomą valstybę, apie buvusius jos raiškos simbolius, tačiau tokio tikslo nepasiekta. Apie Vytį, „Tautišką giesmę“, Trispalvę rašyta pogrindžio spaudoje. Žmonės išsaugojo senąsias trispalves, kitus tautos ir nepriklausomos valstybės heraldikos ženklus per visą okupacijos ir aneksijos laikotarpį.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvusioje sovietinėje imperijoje pradėtos reformos, kurios savaime aktualizavo politinės, teisinės sanklodos problemas. Paskelbus apie vadinamąjį viešumo principą visuomeniniame gyvenime, Lietuvoje imtasi plačiai diskutuoti ir atvirai prabilta apie 1940 m. įvykdytą Lietuvos sovietinę okupaciją, aneksiją, apie dramatiškus pokario metus – ginkluotą rezistenciją, žmonių trėmimus į Sibirą, apie svetimos jėgos primestą politinę, socialinę, ideologinę sistemą ir jos padarinius. Demokratinės raidos tendencijos suponavo prielaidas prabilti iš esmės apie viską ir, aišku, apie istorines Lietuvos spalvas, ženklus, giesmes ir dainas.
1988 m. demokratinio laisvėjimo idėjos nebesuvaldomai išsiveržė į viešumą, jos buvo reiškiamos masiniuose renginiuose, tūkstantiniuose Lietuvos žmonių susirinkimuose, mitinguose. Nors tų metų pradžioje Lietuvos partinės, administracinės institucijos dar ėmėsi veiksmų, kad nebūtų minima Vasario 16-oji, tačiau Lietuvos bažnyčiose ši data prisiminta įvairiais būdais.
Lietuvos laisvės lygos iniciatyva gegužės 22 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, susirinko apie tris tūkst. žmonių paminėti lietuvių trėmimus į Sibirą. Mitingo metu milicija per garsiakalbius transliavo trankią muziką, o susirinkusieji giedojo „Tautišką giesmę“, „Lietuva brangi“. Kalbėta apie Stalino režimo nusikaltimus, reikalauta nubausti trėmimų iniciatorius ir vykdytojus, atlyginti tremtiniams nuostolius, birželio 14-ąją paskelbti tremties diena, Gedimino aikštėje pastatyti tremtinio paminklą. Vilniuje, Šv. Mikalojaus ir Šv. Teresės bažnyčiose, buvo giedamas Lietuvos himnas, Kauno kunigų seminarijos bažnyčioje taip pat malda buvo prisiminta prieš 40 metų vykusi žmonių deportacija ir sugiedotas Lietuvos himnas. Trėmimai pažymėti Telšių vyskupijos bažnyčiose.
Birželio 25 d. Kaune įvyko demonstracija, jos dalyviai reikalavo, kad valdžia nutrauktų statybas prie Šv. Gertrūdos bažnyčios. Mitingui vadovavo „Atgajos“ klubas ir architektas Algirdas Kaušpėdas. Demonstracijoje iškeltos keturios trispalvės, sugiedotas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“.
Birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame visuomenės susirinkime gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios organizuojamuose mitinguose, demonstracijose vis dažniau iškildavo trispalvės, istoriniai Lietuvos ženklai. Štai Iniciatyvinės grupės sukviestame pirmajame mitinge prie Aukščiausiosios Tarybos pastato birželio 21 d. buvo protestuojama dėl statybų Trakuose, kuriomis niokojami istoriniai paminklai. Kalbėtojai palietė ne tik šią konkrečią problemą, bet ir kultūros būklę, žmogaus teises ir laisves. Artūras Skučas prie Aukščiausiosios Tarybos atėjo su pirmąja Sąjūdžio vėliava: žaliame lauke geltoni Gediminaičių stulpai ir raudonas užrašas „Sąjūdis“. Tą vėliavą jis pats suprojektavo, o pasiuvo per naktį jo žmona.
Tautinių simbolių grąžinimo į viešąjį gyvenimą kelyje vienas reikšmingiausių įvykių buvo birželio 24 d. mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje, kurį organizavo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Pretekstas – palydėti į Maskvą SSKP XIX konferencijos delegatus, išrinktus Lietuvoje. Šioms palydoms buvo įtemptai rengiamasi. Vienas pagrindinių klausimų – kaip elgtis su tautine simbolika, kuri neišvengiamai bus, ir kokia bus valdžios reakcija. Bene ryškiausiai pasirengimą delegatų palydoms aprašė Romualdas Ozolas dienoraštyje. Išvakarėse LKP CK įvykusiame Algimanto Čekuolio, Kazimieros Prunskienės, Arvydo Juozaičio ir R. Ozolo susitikime su Algirdu Brazausku ir Lionginu Šepečiu svarstyta, „kas kalbės iš jų, kas iš mūsų, ką darysim su švilpimais, su vėliavom ir t. t. Juozaitis biure pasižadėjo mitingą vesti tobulai. O man tyliai sako: jie nesupranta, nuimt vėliavų nebus galima – jų bus tūkstančiai. Tada teks spręsti ir bandyti per mitingą vėliavą įteisinti kaip nacionalinę, galvoju aš. Nors statuso atstatymas mūsuose – ne toks jau paprastas reikalas.“
Mitinge dalyvavusiems administracijos atstovams nebeliko jokios išeities, o tik stebėti, kaip aikštėje be jokio oficialaus leidimo legalizuojamos trispalvės. R. Ozolas rašė: „/.../ Bet valdžiai iš tribūnos lipti jau nebebuvo kaip. /.../ Kai suėjom, atsiskleidė nepaprastas vaizdas – žmonės nuo aikštės krašto lig krašto. /.../ Iš mūsų sužėrėjo tik Petkevičius, paaiškinęs ir vėliavą, ir himną kaip natūralius dalykus. /.../ Dar nesibaigus buvo aišku, kad vyksta niekada nebuvęs įvykis, pirmas po karo toks tautos vienijimasis, išėjimas į visuomeninį gyvenimą. Kai pagiedojo himną, tautinę giesmę, aikštė pasidarė kaip namai. /.../ Kai su Radžvilu išėjom, dar lynojo. Aikštėj dar būriavosi ganėtinai žmonių, dainavo. Sako, su vėliavom ir dainom taip ir patraukė prospektu.“
Bronislovo Genzelio atmintyje išliko toks mitingo fragmentas: „Žvelgiant iš tribūnos, atsivėrė įdomus peizažas: trispalvės ir M. Gorbačiovo portretai.“ Vytautas Landsbergis mena: „Mitingo pradžioje buvo bekylantis konfliktas, nes kai kurie iš delegatų atsisakė lipti ant pakylos, jeigu bus iškeltos trispalvės. Baigiantis mitingui per garsiakalbius pradėtas groti Lietuvos himnas – jis pasigirdo viešai Lietuvoje pirmą kartą po 40 metų. Jauni žmonės bandė sekti, atrodė, nelabai žinomus žodžius, juos kartu giedoti, o vyresnieji springo ašaromis.“ Kaip ir kokiu būdu buvo siuvamos vėliavos, kurios iškilo Katedros aikštėje, aprašyta A. Skučo prisiminimuose.
Vienas reikšmingiausių įvykių einant į tautinių simbolių atkūrimą buvo 1988 m. liepos 1–3 dienomis vykusi trijų Baltijos respublikų studentų šventė „Gaudeamus X“. Tomis dienomis studentija, žygiuodama per Vilnių, dainavo tautines dainas, nešė Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautines vėliavas. Šventės pabaigoje Vingio parko estradoje estų studentai sugiedojo Estijos tautinį himną, lietuviai – „Lietuva brangi“. Po uždarymo kalbų lietuvių studentai ėmė giedoti Lietuvos himną publikai pritariant. Po to ir latviai sugiedojo savąjį himną. Apie „Gaudeamus“ renginiuose dalyvavusių administracijos atstovų savijautą ir nerimą dėl galimų pasekmių rašė L. Šepetys.
1991-ųjų Sausio įvykiai, P. Lileikio nuotr.
Tautiniai simboliai neformaliai buvo legalizuoti liepos 9 d. Vingio parke įvykusiame mitinge, kurį organizavo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir kurio dingstis – sutikti Lietuvos delegatus, grįžusius iš SSKP XIX konferencijos. Prisiminimuose rašoma, kad buvo parengtas Trispalvės iškėlimo Vingio parke scenarijus. Prie estrados buvo trys aukšti stiebai vėliavoms, tad kažkuris Iniciatyvinės grupės narys pasiūlė iš anksto pakabinti SSRS ir LTSR vėliavas, o į trečiąjį stiebą, iškilmingai giedant tautinę giesmę, mitingo metu pakelti didelę trispalvę. Apie tai, kad Sąjūdis mitinge pareikalaus įteisinti trispalvę, buvo pranešta LKP CK sekretoriui L. Šepečiui. Iniciatyvinė grupė pateikė valdžiai savotišką ultimatumą: jei pirmas apie tautinės vėliavos įteisinimą prabils CK sekretorius A. Brazauskas, žadėjęs dalyvauti mitinge, didžioji vėliava bus pakelta, jam apie tai pareiškus; jei jis nutylės, ją įteisinti pareikalaus kalbėsiantis iš karto po jo R. Ozolas, kuris turėjo išdėstyti mitingo dalyviams Sąjūdžio veiklos programą. Kino studija pasiuvo didelę trispalvę, Operos ir baleto teatro dirbtuvės pagamino didžiulę Sąjūdžio emblemą su Gediminaičių stulpais, kuri turėjo būti pakabinta po Vingio parko estrados stogu. 30 tūkst. egz. tiražu buvo išspausdinti lapeliai su V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ tekstu.
Mitingą pradėjo rašytojas Vytautas Petkevičius. Po jo kalbėjęs A. Brazauskas pranešė, kad artimiausiu metu valdžia įteisins tautinę vėliavą. „Tai buvo kulminacinis mitingo momentas. Nuo estrados stogo nusileido ir suplevėsavo didžiulė trispalvė, o choras, kompozitoriui Juliui Juzeliūnui mostelėjus, užtraukė „Tautišką giesmę“. Ją pagavo žmonės, visa iki laukymės vidurio nusidriekusi minia. Daugelis laikė rankose lapelius su tekstu, galbūt, pirmą kartą gyvenime giedodami savo valstybinį himną.“ Mitinge plevėsavo latvių, estų tautinės vėliavos, taip pat pirmą kartą po septyniasdešimt metų – balta baltarusių tautinė vėliava.
R. Ozolas mena: „Ir estradoj, ir aikštėj jau buvo daug plakatų, galybė vėliavų: ir didelių, ir mažyčių, senų ir naujų. Buvo ir raudonų su Vyčiu, ir žalių su jogailaičių kryžiumi, bet daugiausia trispalvių. Nepaprastas gražumas tų tamsiai raudonų ir žalių vėliavų, jos dar gražesnės už trispalves, saulėtam vėjuotam ore plaikstosi sidabro blyksniais. Žmonės be jokios baimės stovi su jomis, mojuoja, patys ženkliukais ir juostelėm apsikarstę – paskui ir laikraščiai pažymėjo, kad trispalvė visų laikoma savaime suprantamu dalyku ir, matyt, šalia valstybinių mes turėsime ir nacionalinę vėliavą.“
1988 m. liepos 1 d. Klaipėdoje Jūros šventės akcentas jau buvo tautinė vėliava. Liepos 13 d. Kapsuke (dabar Marijampolė) vykusiame masiniame žmonių susirinkime iškilmingai įnešta Trispalvė. Liepos 20 d. nuo Katedros varpinės Vilniuje startavo ekologinis dviratininkų žygis „Lietuva – mano namai“. Apie pusantro šimto dviratininkų kolona su trispalvėmis ir plakatais dvi savaites keliavo maršrutu Vilnius–Švenčionys–Ignalina–Sniečkus (dabar Visaginas)–Varniai–Plungė–Kretinga–Palanga–Klaipėda4. Vėliavos plevėsavo Kauno „Atgajos“ klubo organizuotame ekologiniame žygyje Nerimi ir Nemunu, Neries ir Nemuno santakoje rugpjūčio 4 d. Kaune.
Dar įspūdingesnis žygis, skirtas jaunimui, buvo „Roko maršas“. Koncertuose-mitinguose sakytos patriotinės kalbos, scenos papuoštos tautine simbolika, o dainų tekstai – politiniai, kviečiantys į laisvę. Rugsėjo 3 d. vyko bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos žaliųjų akcija jūrai gelbėti „Neteršk Lietuvos“. Sąjūdžiui, „Atgajos“ ir „Žemynos“ klubams pakvietus, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje žmonės sustojo prie Baltijos kranto ir susikibo rankomis. Lietuvoje prie jūros atvyko apie 100 tūkst., Latvijoje – 50 tūkst., Estijoje – 15 tūkst. žmonių. Rugsėjo 16–17 dienomis prie Ignalinos atominės elektrinės žalieji organizavo akciją „Gyvybės žiedas“. Prie kelio aplink elektrinę išsirikiavo gyva žmonių grandinė.
Spaudoje, kitomis visuomenės informavimo priemonėmis vis atkakliau sklido raginimai pripažinti tautinius simbolius. Dainius Juzėnas rašė: „/.../ Tačiau nacionalinės Lietuvos trispalvės vartojimo sfera ligi šiol nėra juridiškai apibrėžta. Šios iniciatyvos turime imtis mes – Sąjūdis. LPS rėmimo grupės, pavieniai aktyvistai turėtų pasirūpinti, kad geltonai– žaliai–raudonos vėliavos sumirgėtų vasario 16 ir rugsėjo 8, o birželio 14 ir rugpjūčio 23 dienom – perrištos gedulingais juodais kaspinais. Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas nėra vyriausybinė įstaiga, jo funkcija yra muziejinė, tai vienas reikšmingiausių ir brangiausių lietuvių tautos simbolių, mūsų valstybės ir sostinės lopšys. 1919, 1920, 1939 metais pilies bokšte iškeliama trispalvė kiekvienam lietuviui, visam pasauliui bylojo – amžiams Lietuva su Vilniumi! Mintys apie kalne plevėsuojančią tautinę vėliavą jau senokai plazda kiekvieno mūsų širdyje.“ Autorius siūlė Trispalvę iškelti Pilies bokšte spalio 28 d., t. y. tą dieną, kai 1939 m. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinė įžengė į grąžintą Lietuvos sostinę.
1988 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos laisvės lyga surengė mitingą prieš Vokietijos ir SSRS draugystės ir bendros sienos nustatymo sutartį, pasirašytą prieš 49 metus. Jame kalbėję Algimantas Andreika, kunigai Robertas Grigas, Rokas Puzonas ir kiti pasisakė už visišką Lietuvos nepriklausomybę. Buvo pasiūlymų eiti prie Gedimino bokšto ir pakeisti Lietuvos TSR vėliavą į Trispalvę.
Pagaliau partinė ir viešoji administracija ryžosi lemtingam sprendimui – 1988 m. spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos“.
Nustačius, kad geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys yra istoriškai susiformavusių lietuvių nacionalinių simbolių spalvinė išraiška, paskelbta, kad šios spalvos gali būti vėliavose, gairelėse, emblemose, ženkleliuose ir kitur, o šių spalvų vėliavos gali būti naudojamos jaunimo, sporto draugijų, visuomeninių organizacijų renginiuose, dainų ir šokių švenčių metu, kitomis progomis. Viena svarbiausių įsako nuostatų buvo ta, kad geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliava iškeliama ant Gedimino pilies bokšto Vilniuje – nuolat. Buvo pakeisti valstybinės vėliavos nuostatai numatant, kad Pilies bokšte keliama ne Lietuvos TSR vėliava, o Trispalvė, pakoreguoti ir kiti teisės aktai.
Paskelbta ir apie tai, kad istoriškai susiformavusiais lietuvių nacionaliniais simboliais laikytini Vyčio ir Gediminaičių stulpų atvaizdai, taip pat miestų ir rajonų herbai. Įvairiomis progomis atliktina V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Raginta, kad visuomeninės organizacijos, visuomenės informavimo priemonės turi ugdyti gyventojų pagarbą valstybiniams, nacionaliniams ir regionų simboliams, plačiau aiškinti jų prasmę ir turinį.
Po šių dokumentų paskelbimo reikšmingiausias įvykis buvo Trispalvės iškėlimas Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Spalio 9 dienai, kai Gedimino pilies bokšte turėjo būti nuleista Lietuvos TSR vėliava ir pakelta Trispalvė, ruošėsi tiek Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, tiek ir valdžios institucijos. Atrodo, kad tada iniciatyvą perėmė Vilniaus miesto administracija. Mitingą Gedimino aikštėje pradėjo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis: „Kiekviena tauta turi brangias vietas. Mūsų tautai – tai Vilnius, Gedimino aikštė, Gedimino pilies bokštas. Nuo mažų dienų, piešdami ar matydami Gedimino pilies bokštą, įsivaizdavome Lietuvą ir Vilnių.“
Gedimino pilies bokšte iškeliama Trispalvė. 1988 10 07. Algirdo Sabaliausko nuotrauka. LCVA nuotr.
Mitinge rašytojas V. Petkevičius prisiminė Lietuvos vėliavos istoriją: „Ir štai dabar, be jokių karų ir kraujo, tiktai sukaupus visą mūsų tautos valią, vienybę, susiklausymą ir ištikimybę mūsų garbingai praeičiai ši vėliava vėl pakyla į žiląjį Gedimino kalną, į mūsų valstybingumo, tautinio susipratimo ir tautinio orumo olimpą. /.../ Plevėsuok, garbingoji Vėliava, mūsų tautos garbei ir laisvei, jos laimei ir siekiams, jos ateičiai ir tautų brolybei dar ilgus šimtus metų ir primink pasauliui Geležinio Vilko balsu, kad čia gyvena darbšti, senos kultūros ir išdidi lietuvių tauta. Plevėsuok ir savo šlamesiu palydėk kiekvieną mūsų žingsnį į laimę, tiesą ir šviesą.“
Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis kalbėjo: „/.../ Ši diena yra istorinė. Tai mūsų tautos šventė, mūsų tautos pirmieji žingsniai į laisvę. /.../ Atsimenu, šitoj pačioj vietoj, aikštėj, mačiau, kaip buvo iškelta mūsų valstybinė vėliava. Tai buvo 1919 m. sausio pirmąją, kaip ir šiandien, dešimtą valandą. Iš širdies kartodamas V. Kudirkos žodžius, iš širdies prašau – Vienybės! Vienybės! Vienybė težydi mūsų širdyse.“
Filosofas Arvydas Juozaitis: „/.../ Mes žinojome, mums sakė, kad istorija ir Dievas yra neregimi, kad jų mes nematome kasdieniniame gyvenime, prispausti vargų ir rūpesčių. Tačiau tautos ir valstybės vėliava yra Dievo ir istorijos ženklas šioje žemėje. Ir nuo šiandien mes esame Tauta ir Valstybė.“
Poetas Justinas Marcinkevičius: „/.../ priklausau tai Lietuvos žmonių kartai, kuri vaikystėje skandavo: „Mes be Vilniaus nenurimsim...“, o paskui, sugrįžę į varganas savo klases, pradžios mokyklos klases, už savo kruvinus centus lipdėme į Vilniaus išvadavimo pasą ženkliukus, tikėdami, kad tos mūsų kuklios, vargingos santaupėlės padės sugrąžinti Vilnių Lietuvai. Paskui piešėme Vilnių, niekada neregėję jo, niekada nesapnavę, bet piešėme, piešėme Gedimino kalną ir vėliavą virš pilies, ir ta vėliava buvo tokia, kokią šiandien mes matome plevėsuojančią virš Gedimino pilies. /.../ Tikime, kad iš šito kalno geriausiai matoma mūsų Tėvynė. Tikime, kad visa Lietuva, žiūrėdama į šitą kalną, geriausiai mato save, geriausiai supranta save. Tikime, kad vėliava, kuri šiandien taip iškilmingai ligi ašarų visus sugraudinusi, pakilo virš Gedimino pilies, sujungs mus darbui, kūrybai, bus pradžia tam nacionaliniam susitaikymui, be kurio visi mūsų darbai, visi mūsų žygiai bus sunkiai įvykdomi ir sunkai pasiekiami.“
Prisimindamas tą dieną, A. Brazauskas rašė: „/.../ Tai buvo neužmirštamas įvykis. Daugelis biuro narių labai vengė tos šventės, to renginio, draudė ten net eiti... Tačiau mums visiems toji diena išliko kaip švenčiausias įvykis, nušvietęs galutinio išsivadavimo viltį.“
Spalio 9 d. Trispalvė suplevėsavo ir Kaune virš valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus varpinės. Ta proga įvyko mitingas. Kalbėjo Egidijus Klumbys, K. Prunskienė, Viktoras Kuprevičius, eiles skaitė aktorius Kęstutis Genys. E. Klumbys sakė: „Trispalvė buvo viena pirmųjų tautinio-kultūrinio teroro aktų. /.../ Tebūnie ši diena klaidų taisymo pradžia /.../ Mes esame tautinio atgimimo pradžioje. Mūsų laukia dideli ir labai sunkūs darbai. Ilgas ir duobėtas kelias priešaky! Eisime, krisime, kelsimės, bet niekada nepaleisime mūsų vėliavos. Būkime jai ištikimi ir jos verti iki paskutinio savo širdies tvinksnio!“
Tą dieną susirinkusių žmonių jausmus įtaigiai atskleidė poetas Robertas Keturakis: „Susikaupę matėme, kaip tautinė vėliava ne iš šventovių, ne iš garbingų ar kuklių podėlių, o tartum iš mūsų pačių išplaukia – lyg vaivorykštinis švytėjimas, lyg tiesa, išnešiota nacionalinio atgimimo patriarchų šimtmečių sandūroje, išsaugota knygnešių ir savanorių, maištininkų ir kiekvienos gyvos širdies, talpinusios visą gimtinę /.../ Gyva Lietuva į gaudžią pasaulio erdvę ateina ne iš pageltusių metraščių, ne iš apdegusių, kruvinų ar kasdienine duona tebekvepiančių tautos būties kronikų. Gyva Lietuva ateina iš mūsų – kiekvieno – ir per gyvąją Lietuvą kiekvieno – jau amžina.“
Spalio 27 d. Trakų pilies vartų bokšte taip pat iškelta Lietuvos tautinė vėliava, kuri buvo pašventinta Trakų bažnyčioje. Prie pilies vyko iškilmės. Iš miesto centro eisena pajudėjo salos pilies link. Turbūt niekada istorijoje nematė ji tokio žmonių sambūrio, tokio jaudinančio jų susikaupimo. Renginyje dalyvavo A. Brazauskas, Alfonsas Macaitis, V. Landsbergis, A. Juozaitis, R. Ozolas, V. Petkevičius, Trakų rajono administracijos atstovai. Skambant trimitams, Laimonas Noreika deklamavo Maironio eilėraštį „Trakų pilis“.
Lietuvos istorinė heraldika konstitucinėse peripetijose
Jau 1988 m. Lietuvoje brendo įvairūs konstitucijų projektai, kurie ir dabar byloja apie tada prasidėjusį „konstitucinį karą“ su Maskva. Šis „karas“ įvairiais pavidalais vyko ne tik iki 1990 m. kovo 11-osios, jis tęsėsi ir vėliau, tačiau jau visiškai kitomis politinėmis, teisinėmis aplinkybėmis.
Naujos konstitucijos, turėjusios įtvirtinti ne formaliai deklaruotą, bet realų „Lietuvos TSR“ suverenitetą, idėja kilo Lietuvos mokslų akademijoje. 1988 m. pavasarį čia sudaryta mokslininkų komisija, atsižvelgdama į žmonių politinius, teisinius lūkesčius, parengė vientisą naujos konstitucijos projektą. Jame buvo formuluojamos ir Respublikos tapatumą išreiškiančių ženklų nuostatos. Projekte jos pateiktos be išlygų: „167 straipsnis. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbą sudaro baltas Vytis raudoname lauke“; „168 straipsnis. Lietuvos TSR valstybinę vėliavą sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvotų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos“; „169 straipsnis. Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė.“ Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime jau buvo pasisakyta dėl tautinės ir valstybinės simbolikos suderinamumo esamomis politinėmis sąlygomis. Sąjūdžio bendrojoje programoje konstatuota, kad „Lietuvių tautiniams simboliams būtina suteikti valstybinį statusą tik atkūrus Lietuvos suverenitetą“.
Sąjūdžio Seimo pirmojoje sesijoje 1988 m. lapkričio 13 d., nors ir buvo pritarta Konstitucijos projektui, tačiau pateikta aibė naujų pasiūlymų ir pastabų. Tada ir vėl buvo iškeltas klausimas, ar to meto politinėmis sąlygomis galima pripažinti tautinę simboliką okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valstybiniais ženklais. Apie nevienareikšmiškas Sąjūdžio Seimo narių nuomones bylojo A. Juozaičio raštas Aukščiausiajai Tarybai, kuriame išdėstytos kritinės pastabos. Jų apibendrinta esmė buvo ta, kad Konstitucijos projekte nepakankamai kryptingai ir nuosekliai atskleistas Lietuvos suvereniteto politinis, teisinis turinys ir savarankiškumo siekiai. Dėl valstybinės simbolikos pasisakyta taip: „Tautinė simbolika priimtina kaip valstybinė tik naujos redakcijos Konstitucijos kontekste. Jei atmetama ši redakcija, tautinė simbolika negali būti patvirtinta kaip valstybinė (Povilas Varanauskas, Romas Gudaitis, E. Klumbys, Darius Bartusevičius, Birutė Nedzinskienė, A. Juozaitis).“
Spaudoje buvo paskelbta istorikų, Mokslų akademijos centrinės bibliotekos darbuotojų publikacija, kurioje rašyta: „Atsipeikėkime! Tautinių simbolių paskelbimas juk turi vainikuoti suvereniteto atkūrimą, o ne atvirkščiai! Tai, kas vyksta šiandien – tai tik pati sunkaus ir netrumpo kelio pradžia. Vainikuoti dar nėra ką. Namo nepradedama statyti nuo stogo. Valstybingumui, kurį simbolizuotų tautos branginami ženklai, reikia gerų pamatų ir sienų. Sveikos nuovokos nepraradę valstiečiai sako: „Trispalvę kelsim, kai savo žemę arsim.“ Įsiklausykime į jų balsą, kad neišniekintume to, ką sunkiausiais laikais išlaikė nesutepę mūsų protėviai.“
Autoriai teigė: „/.../ toks žingsnis būtų abejotinas. Priimti tokį sprendimą reikštų užkirsti kelią raudonajai su Vyčiu vėliavai kada nors užimti jai iš tiesų priderančią Lietuvos valstybinės vėliavos vietą. Tai reikštų, kad mes patys atsisakome savo istorinės tradicijos, savo šimtų metų puoselėto heraldinio turto /.../ Tad sprendimą esamomis sąlygomis paskelbti tautinę geltoną–žalią–raudoną vėliavą valstybine LTSR vėliava laikome nepriimtinu. Toks sprendimas liudytų tik apie mūsų visuomenės istorinį neišprusimą ir nepamatuotą skubėjimą.“
Nors ir buvo nuogąstaujančiųjų, ar tikslinga tuo metu keisti Konstitucijos straipsnius dėl oficialiosios simbolikos, tačiau didžioji dalis Lietuvos žmonių tokiam žingsniui pritarė. Matyt, ir dėl to nei Sąjūdžio Seimas, nei Seimo taryba neprotestavo. 1988 m. spalį Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume buvo nuspręsta sudaryti grupę, kuri iki lapkričio 1 d. turėjo parengti įstatymo dėl valstybinės vėliavos ir valstybinio herbo projektą ir pateikti svarstyti Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. Kultūros ir Teisingumo ministerijoms pavesta pateikti Prezidiumui įsako dėl valstybinio himno ir jo nuostatų projektus.
Apie tuo metu politiniuose kuluaruose vykusias diskusijas dėl vėliavos, himno ir herbo rašyta vėliau paskelbtuose memuaruose. Štai buvęs Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Vytautas Astrauskas prisimena: „/.../ Kai man A. Brazauskas patarė vėliavos ir himno klausimus aptarti Maskvoje (pačioje pradžioje tai dar buvo praktikuojama), po pokalbio su T. Mentašviliu, TSRS Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi, P. Demičevu, A. Gromyka supratau, kad tai bergždžias darbas. „Juk su tokiomis vėliavomis lietuviai ėjo prieš bolševikus“, – sakė man vienas. „Jūs norite atgaivinti buržuazines valstybines relikvijas, o kas seks po to?“ – klausė kitas. Galiausiai, pritrūkę argumentų, duodavo „praktišką patarimą“: vėliavos ir himno klausimai ne tiek juridiniai, kiek politiniai, todėl parašykite abu su Brazausku oficialų pristatymą TSKP CK, tai politinis biuras išnagrinės ir, jeigu pritars, galėsite įteisinti.“ /.../ Supratę, kad tokio oficialaus pritarimo negausime, o kreipdamiesi į CK tik viską dar labiau komplikuosime, sutarėme su A. Brazausku niekur nerašyti ir net daugiau su niekuo apie tai nekalbėti, bet priimti savo aktus ir Centrą pastatyti prieš jau įvykusį faktą. Beje, atsirado ir tarybinės atributikos išsaugojimo šalininkų.
Vienas „draugas“ siūlė trispalvės kampe patalpinti pjautuvą ir kūjį ir taip suderinti tautiškumą su socializmu. Bet tuometinės vadovybės dauguma suprato, jog toks hibridas nepriimtinas.“
1988 m. lapkričio 17–18 d. vykusioje Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo atsisakyta svarstyti naujos Konstitucijos projektą, apie kurį minėjome prieš tai. Nepritarta ir Sąjūdžio pasiūlymams nedelsiant paskelbti deklaraciją dėl Lietuvos TSR suvereniteto ir pakeisti konstitucinius straipsnius dėl Respublikos pilietybės, nuosavybės, dėl Lietuvos TSR įstatymų viršenybės SSRS aktų atžvilgiu. Visa tai sukėlė pirmą aštrų konfliktą tarp Sąjūdžio ir tuometinės administracijos. Tokioje politinėje aplinkoje buvo svarstomos ir priimamos konstitucinės pataisos dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, vėliavos ir himno.
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotoja Vanda Klikūnienė, pateikdama įstatymų projektus svarstyti, kalbėjo: „Ilgoka diskusija dėl nacionalinės simbolikos didina įtampą, jaudina žmonių protus ir širdis, nes su tautine atributika siejami kilnūs idealai, taurūs siekimai, šviesi ateitis.“ Pranešėja siūlė deputatams svarstyti įvairius sprendimų variantus. Pirmuoju atveju galima būtų valstybine vėliava pripažinti tautinę – geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavą, o valstybiniu himnu patvirtinti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. Dėl valstybinio herbo turėtų pasisakyti Aukščiausiosios Tarybos komisija, kuri bus sudaryta naujos konstitucijos projektui rengti. Kitas variantas – valstybinės vėliavos, himno ir herbo klausimus spręsti vėliau, t. y. su nauja konstitucija.
Tada vykusias diskusijas galima būtų pailiustruoti Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasisakymų fragmentais. Poetas J. Marcinkevičius: „Siūlau sesijai tautinę mūsų vėliavą patvirtinti valstybine Lietuvos TSR vėliava. Su šia vėliava lietuvių liaudis ėjo per naujausią savo istoriją – per 1918–1940 istorinius įvykius. 1939 metais ji buvo iškelta Gedimino pilies bokšte. 1944 m. liepos mėnesį vėl suplevėsavo virš išvaduoto Vilniaus. 1945 m. sausio mėnesį, išvadavus visą Lietuvos teritoriją, ji buvo iškelta Klaipėdoje. Tai vėliava, kurią visa lietuvių tauta laiko sava. Ji niekada ir nebuvo uždrausta. Ji sujungtų, suvienytų žmones darbui, kūrybai, gyvenimui. Siūlau sesijai V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ patvirtinti Lietuvos TSR himnu. Dabartinis negiedamas himnas – tipiškas stalinizmo epochos kūrinys, labai nesavarankiškas, todėl svetimas mūsų muzikinei bei poetinei tradicijai, žmonių nemėgstamas.
/.../ Taurios, humaniškos jo (V. Kudirkos – J. Ž.) teksto idėjos, mobilizuojanti, uždeganti, šaukianti ir vedanti jo muzika. Kur dar pasaulyje su tokiu dvasiniu pakilimu giedamas himnas? Siūlau Lietuvos herbu patvirtinti Vytį, lydėjusį visą lietuvių tautos valstybingumą nuo pirmųjų jo žingsnių ligi mūsų dienų, nuo 1219 metų, nuo Volynės sutarties, kur jau dalyvavo Vytis, per Žalgirio mūšį ir kitas grumtynes, nulėmusias lietuvių liaudies likimą. Bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Žečpospolitos laikais Vytis gynė Lietuvos suverenitetą. Jis simbolizavo atgimusį Lietuvos valstybingumą 1918 metais.“
Rašytojas Juozas Baltušis: „/.../ Nuoširdžiai ir karštai kviečiu jus visus, be tautinių, socialinės padėties ar kitokių skirtumų, vieningai balsuoti už lietuvių kalbos valstybinį statusą, už mūsų trispalvę brangią tautinę vėliavą, už mūsų himną, Vinco Kudirkos sukurtą, už mūsų Vyties herbą, už visų Lietuvoje gyvenančių tautų draugystę, nacionalinį suklestėjimą, visų mūsų laimę ir gerovę.“
Balsuojant dėl Konstitucijos 168 ir 169 straipsnių pakeitimų, t. y. dėl valstybinės vėliavos ir valstybinio himno, deputatai buvo vieningi – visi balsavo „už“, susilaikiusių ir balsavusių „prieš“ nebuvo. Kitas klausimas buvo dėl herbo. Turint galvoje tai, kad J. Marcinkevičius, J. Baltušis ir kiti pasisakė ir už Vyčio paskelbimą valstybiniu herbu, reikėjo apsispręsti. Balsavimo rezultatus nulėmė A. Brazausko argumentai: „/.../ Dėl herbo, tai aš vis tik siūlyčiau deputatams rimtai pagalvoti. /.../ Aš prisidedu prie tų deputatų, kurie kalbėjo, kad Vytį, kaip seną mūsų tautos valstybingumo simbolį, gal taip neskubėkime įteisinti valstybiniu herbu.
Gal reikėtų komisijai, numatomai sudaryti dėl Lietuvos TSR Konstitucijos paruošimo, pagalvoti ir palikti tą klausimą vėlesniam sprendimui. Juk priimant herbą reikėtų pasitarti ir su plačiąja visuomene. Jeigu vėliava ir himnas įvairiuose renginiuose, susirinkimuose ir skambėjo, ir plevėsavo, tai herbas, kaip toks, manyčiau, reikalauja gilesnio apmąstymo, pasitarimo, visos liaudies pasitarimo.“
Balsuojant dėl to, kad herbo klausimas paskelbiant Vytį raudoname fone tautiniu simboliu būtų sprendžiamas vėliau, absoliuti deputatų dauguma balsavo „už“, „prieš“ nebuvo, o šeši susilaikė.
E. Genio/LRT nuotr.
1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausiajai Tarybai pakeitus Konstitucijos straipsnius dėl vėliavos ir himno, Lietuvoje buvo laukiama, kokia bus Maskvos reakcija. Tačiau, išskyrus pavienius negatyvius ideologinio pobūdžio pasisakymus, aštresnių oficialių vertinimų nebuvo. V. Astrauskas prisimena: „Kai M. Gorbačiovui parodžiau jau priimto naujojo Lietuvos himno vertimą, jis, atidžiai perskaitęs, pasakė: „...Na, žinoma, tarybinio čia nieko nėra, bet žodžiai gražūs, tekstas patriotinis...“ Pasiteiravo apie V. Kudirką. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdyje M. Gorbačiovas bemaž tą patį pakartojo pridūręs, kad nedramatizuoja tokių dalykų. Vėliava, himnas – respublikos reikalas. Ir čia pat lyg juokais paklausė:
„...Turbūt ir herbą planuojate keisti, o jūsų senas, kiek žinau, karžygys ant žirgo su kardu rankoje. Įdomu, kaip jis atrodys kitų respublikos herbų fone...“ Tada dar ne laikas buvo aiškintis dėl herbo keitimo, ir aš jo tonu atsakiau, jog šiuo klausimu dar diskutuosime. Beje! Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas čia įsiterpė sakydamas, kad ir jų senasis simbolis – Vytis. „Tik nesusipykit dėl herbo“, – baigė šią temą M. Gorbačiovas.“
Priėmus įstatymą dėl Konstitucijos 168 ir 169 straipsnių pakeitimo, netrukus buvo pakoreguoti ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys vėliavos ir himno naudojimą viešajame gyvenime. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku patvirtintas himno tekstas ir melodija, taip pat himno nuostatai, neteko galios teisės aktai, kurie buvo priimti iki tol.
1989 m. sausio 25 d. patvirtinti nauji valstybinės vėliavos nuostatai, taip pat neteko galios visi teisės aktai dėl valstybinės vėliavos, kurie buvo išleisti prieš tai. Nuostatuose apibūdintos vėliavos spalvų prasmės: geltona – saulės spalva, simbolizuojanti šviesą, gerovę, šilumą ir dorumą, turtingumą. Žalia – augmenijos spalva. Tai tautos grožio, gyvybės, vilties, laisvės ir džiaugsmo spalva. Raudona – žemės ir kraujo spalva. Ji reiškia meilę, drąsą, narsą, pralietą kraują už Tėvynę. Nauja buvo tai, kad, nurodant sovietinio laikotarpio šventes, kurių dienomis privalo būti iškelta valstybinė vėliava, jų sąrašas papildytas Vasario 16-ąja. Valstybės vėliavos nuostatų taikymo instrukcijoje, kurią patvirtino Ministrų Taryba, buvo nustatytos organizacinės ir techninės vėliavos naudojimo taisyklės.
Priėmus sprendimus dėl vėliavos ir himno, liko neišspręstas herbo klausimas. Kaip jau minėjome prieš tai, laikytasi nuomonės, kad dėl herbo reikia dar diskutuoti, savo nuomonę turi pareikšti Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, kuri rengs Konstitucijos projektą. Šiuo atveju beliktų pasakyti, kad tada sudaryta komisija buvo vieninga – reikia atkurti istorinį Lietuvos herbą. Paskelbtame Konstitucijos projekte taip ir buvo numatyta: „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbą sudaro baltas Vytis raudoname lauke.“
Šis Konstitucijos projektas taip ir liko kaip viena iš to laikotarpio konstitucinių versijų. Jo rengimo aplinkybės ir turinys istoriškai tik byloja apie tada vykusias „konstitucines pratybas“.
Taigi nuo 1988 m. lapkričio 18 d., kai buvo paskelbta apie Trispalvės ir „Tautiškos giesmės“ grąžinimą į politinę apyvartą, iki 1990 m. kovo 11-osios egzistavo savotiškai paradoksali situacija. Sovietinės Lietuvos herbas, kurio pagrindiniai akcentai buvo pjautuvas ir kūjis bei penkiakampė žvaigždė, tiesiog niekaip nesiderino su jau oficialiai pripažintais Vyčiu, Gediminaičių stulpais ir kitais istoriniais Lietuvos ženklais. Ką jau kalbėti apie herbe įspraustą lozungą, kviečiantį „visų tautų proletarus vienytis“, ir „Tautiškos giesmės“ žodžius, raginančius eiti vien takais dorybės, dirbti Lietuvos naudai, žadinančius meilę Lietuvai, vardan kurios vienybė težydi.
Nuo buvusio KGB pastato Gedimino prospekte nuimamas Lietuvos TSR herbas. 1991 m. Autorius nežinomas. LCVA nuotr.
Trispalvės, „Tautiškos giesmės“ pripažinimą oficialiąja atributika palankiai vertino dauguma žmonių. Nors būta ir kitokių nuomonių, tačiau jas stelbė visuomenės emocinis pakilimas sulaukus meto, kai buvo grąžinti istoriniai tautos ir valstybės simboliai. Pacituosime vieną iš nedaugelio publikacijų, kurioje tartum apibendrinta visa tai, kas vyko:
„Sąjūdžio ir oficialiosios valdžios bendros pastangos, iš pirmo žvilgsnio, subrandino vaisius, kurių laukėme dešimtmečius. Lietuvių kalba, trispalvė tautinė vėliava ir V. Kudirkos tautinis himnas tapo valstybiniais atributais. Tačiau girdisi balsų, jog situacija gana kurioziška: tautiniai simboliai virto valstybiniais nepasiekus tautinės nepriklausomybės. Todėl jie pradėjo tarnauti senajam kolonijiniam režimui. Taigi išėję iš pogrindžio laisvės simboliai pateko į nelaisvę.“
Toliau straipsnio autorius pastebi: „Šitoks samprotavimas, be abejonės, turi tam tikrą logiką. Tačiau užmirštamas ir esminis momentas: dabartinė situacija laikina! Nesustabdysi upės bėgimo – nesustabdysi tautos veržimosi į laisvę! Todėl lietuvių kalbos valstybinis statusas, tautinės vėliavos ir tautinio himno įteisinimas – tai eiliniai mūsų tautos etapai, įveikti slenkstėtame Laisvės kelyje.“
* * *
1990 m. kovo 11-ąją, po to, kai buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius, pratęsti kai kurių valstybės institucijų įgaliojimai, priimta deklaracija apie deputatų prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
Kitas Aukščiausiosios Tarybos veiksmas buvo įstatymo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ priėmimas. Įstatymo preambulėje skelbta, kad Aukščiausioji Taryba, žengdama į atkuriamą nepriklausomos valstybės gyvenimą, mato oficialiuose pavadinimuose ir ženkluose nemažas dvasines ir politikos reikšmes, jaučiasi įgaliota Lietuvos piliečių – rinkėjų valios. Atsižvelgdama į visa tai, Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė: „1. Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose vartoti vienintelį oficialų valstybės pavadinimą „Lietuvos Respublika“, o trumpiau ir sudėtiniuose pavadinimuose – „Lietuva“, „Lietuvos“.
2. Toliau vartoti oficialų Lietuvos Respublikos valstybės herbą ir ženklą – Vytį. 3. Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą vadinti „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba.“
Įstatymu paskelbus, kad Lietuvos Respublikos herbas ir ženklas yra Vytis, ir turint galvoje, kad įstatymas įsigaliojo „nuo jo priėmimo momento“, akis tiesiog rėžė didžiulis sovietinis herbas, kabantis Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis apie tai rašo: „Iš karto demontuoti šį sovietinį kičą, nesutrukdant posėdžio, buvo neįmanoma, tačiau turėjome parengę techninį sprendimą: nuo apačios į viršų prieš sovietinę emblemą pakilo didžiulė uždanga – geltona, žalia, raudona – Lietuvos valstybės vėliava! Uždengiančios herbą vėliavos pakėlimą sutikome spontanišku plojimu.“
Netrukus, kovo 13-ąją, Aukščiausioji Taryba nurodė, kad iki tol, kol bus patvirtinti valstybinio herbo nuostatai, antspauduose, valstybinių įstaigų, organizacijų blankuose laikinai turi būti naudojami valstybinio herbo pavyzdžiai, kurie buvo patvirtinti Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. rugpjūčio 25 d.. Lietuvos valstybės herbo etalonu patvirtintas dailininko Juozo Zikaro 1925 m. sukurtas Vyčio atvaizdo pavyzdys. Gegužės 17 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino dailininko Valdo Jurevičiaus sukurtas Lietuvos valstybės herbo grafines interpretacijas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos bei jos Prezidiumo pagrindinių antspaudų etalonus.
Balandžio 10 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos valstybės herbo“ nustatytas valstybės herbo – Vyčio – atvaizdas: „Herbinio skydo raudoname lauke sidabro spalvos šarvuotas raitelis ant žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo skydas, kurio raudoname lauke dvigubas aukso spalvos kryžius. Kalavijo rankena ir makšties sutvirtinimai, raitelio pentinai, kamanų žąslai, žirgo pasagos, taip pat diržų ir kitos aprangos pagrąžinimai aukso spalvos.“
Kylant polemikai dėl Lietuvos heraldikos ženklų šiuolaikinių interpretacijų, buvo atsižvelgta į Lietuvos heraldikos komisijos rekomendacijas. Su šios komisijos parengtu valstybės herbo etalonu buvo supažindinta visuomenė. Klausimas nagrinėtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume. Pagaliau 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba nauju Lietuvos valstybės herbo etalonu patvirtino dailininko Arvydo Každailio sukurtą ir Lietuvos heraldikos komisijos aprobuotą Vyčio atvaizdo pavyzdį.
Patikslintas ir Lietuvos valstybės herbo įstatymas: „Lietuvos valstybės herbas yra Vytis: herbinio skydo raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinai, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai auksiniai.“
Heraldikos komisija svarsto valstybės herbo pavyzdžius. 1990 m. kovas. Algirdo Sabaliausko nuotrauka. LCVA nuotr.
1991 m. birželio 26 d. priimtas naujas įstatymas „Dėl valstybinės vėliavos“, kuriuo, atsižvelgiant į politines realijas, patikslintos vėliavos iškėlimo ir kitos sąlygos. Be tų atvejų, kai vėliava iškeliama nuolat, nustatyta, kad Trispalvė iškeliama prie valstybinės valdžios ar valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų – Vasario16-ąją, o kitomis dienomis – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui nutarus. Tokiu būdu atsisakyta sovietinio laikotarpio palikimo, kai vėliavos privalėjo būti iškeltos per šventes, kurios buvo visiškai nepriimtinos Nepriklausomoje Lietuvoje.
Spalio 25 d. Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos valstybinio himno“, kuriuo preciziškiau sureguliuota, kokiais atvejais giedama V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, kaip užtikrinama pagarba Lietuvos valstybės himnui.
Nustačius ir įtvirtinus Lietuvos valstybinės vėliavos konstitucinius pagrindus, reglamentavus jos iškėlimo tvarką ir kitas naudojimo sąlygas, tęsėsi diskusija dėl Lietuvos valstybės istorinės vėliavos. Istorikai nuolat akcentavo, kad istorinė vėliava – audeklas, kurio raudoname lauke – šarvuotas raitelis ant balto žirgo – yra Lietuvos kultūros paveldas, kylantis iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio, turi būti juridiškai apibrėžtas. Ne kartą keltas klausimas ir dėl to, kad ši vėliava turėtų būti paskelbta valstybine, o Trispalvė – tautine.
Galiausiai 2004 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė iki tol galiojusį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ ir patvirtino naują jo redakciją. Jame apibūdinama Lietuvos valstybės istorinė vėliava – istorinis Lietuvos valstybės simbolis. Tai audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, dešinėje rankoje laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties ir žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai auksiniai.
1993 m. sausio 26 d. įstatymu buvo patvirtinta Respublikos Prezidento vėliava: purpurinis audeklas, kurio abiejose pusėse centre vaizduojamas Lietuvos valstybės herbas, iš dešinės laikomas grifo, iš kairės – vienaragio. Heraldikoje aiškinama, kad šie simboliai žinomi dar nuo XVI a. pradžios. Grifas – tai erelio ir liūto hibridas, jis simbolizuoja erelio budrumą, akylumą ir liūto jėgą, išdidumą. Mitinis vienaragis pavaizduotas su auksiniu spiraliniu ragu kaktoje. Tai – protingumo, tolerancijos ir nekaltumo simbolis.
Respublikos Prezidento vėliava iškeliama virš Prezidento rezidencijos, kai Respublikos Prezidentas yra valstybės sostinėje Vilniuje, taip pat iškeliama laivuose ir ant kitų transporto priemonių, kai jose yra Respublikos Prezidentas.
Parengta pagal straipsnį „Iš Lietuvos atgimimo konstitucinių apybraižų: lietuvių tautos ir valstybės simbolių atkūrimas“, paskelbtą mokslo studijoje „Universitas est. Mykolo Romerio universitetui 25“. (Vilnius, Mykolo Romerio universitetas, 2016).
Šis tekstas publikuotas 26-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.
Juozas Žilys, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“