Lietuvos gyventojų ir toliau sparčiai mažėja, o išlaidos valstybei išlaikyti ir viešosioms paslaugoms teikti nesulaikomai auga.

Žygis į džiungles

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai suskaičiavo, kad šiemet viso šalies viešojo sektoriaus išlaidos, skaičiuojant vienam gyventojui, pasiekė 4 355 eurus. Per metus jos išaugo 317 eurų. Kadangi pernai iš Lietuvos emigravo 44 500 žmonių, valdžios išlaikymo ir jos teikiamų paslaugų brangimas turėtų tapti rimtu iššūkiu sveikam protui.

Aritmetika neturėtų būti sunki: jei šalies gyventojų sumažėjo penktadaliu, atitinkamai turėtų sumažėti ir valdininkų Vilniuje bei vietos valdžioje. Kaip savo reikalingumą galėtų pagrįsti daugiau nei 53 tūkst. valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose dirbančių valstybės tarnautojų? Kariškių kalba – penkios divizijos. Kam tarnauja ši valdininkų kariuomenė – žmonėms, kurių šalyje vis mažėja, ar priversta pati sau ieškotis darbų?

O kas dedasi maždaug 5 kartus didesniame visame šalies viešajame sektoriuje, apimančiame valstybės ir savivaldybių įmones, viešąsias įstaigas, mokyklas, ligonines, kultūros institucijas bei kitas biudžetines ir nebiudžetines įstaigas, iš tikrųjų nežino niekas.

Tyrinėti šių džiunglių pagaliau išsiruošė Valstybės kontrolės ekspedicija, pradėjusi viešojo sektoriaus valdymo analizę. Norima įvertinti, kaip naudojamos tam skirtos mokesčių mokėtojų lėšos, ar efektyviai dirba viešojo sektoriaus darbuotojai, ar jų nėra per daug. Gali būti, kad šiose džiunglėse bus atrasta dar nežinoma čiabuvių gentis, gyvenanti sotų, šiltą ir nerūpestingą gyvenimą valstybės lėšomis išlaikomame socialiniame šiltnamyje ir visai netrokštanti iš jo išlįsti į lietuvišką gyvenimo tikrovę.

Pakeitė žemėlapį

Iš dalies šią tikrovę apibūdina skaičiai: pernai, kai valdininkų dar padaugėjo, per parą iš Lietuvos vidutiniškai emigruodavo 122 žmonės. Po 5 kas valandą. Atidirbai darbo dieną – išvyko vienas autobusas. Iš ryto eini į darbą – dar vieno nebėra. Ir taip visus metus. Ir visą praėjusį dešimtmetį.

Rūpestingai Lietuvos tuštėjimo nepastebėti besistengianti valdžia pagaliau buvo priversta žvilgtelėti į tikrovės veidrodį: dėl emigracijos ir vidinės migracijos į miestus rinkėjų skaičius vienmandatėse rinkimų apygardose ėmė labai skirtis. Kad nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus neviršytų 10 proc. ir nekeltų nė menkiausių abejonių dėl išrinktos valdžios legitimumo, Vyriausioji rinkimų komisija buvo priversta perbaižyti rinkimų apygardų žemėlapį. Su juo prieš Seimo rinkimus bus priverstas susipažinti kas penktas rinkėjas. Tačiau emigracija jau keičia ne tik rinkimų žemėlapius.

Dėl demografinės krizės kone pusė Lietuvos ploto priskiriama retai apgyvendintoms teritorijoms. Lietuvos kaime plečiasi dykros, kuriose gyventojų tankumas artėja prie dykumų rodiklių. Pasak specialistų, maždaug 45 proc. šalies teritorijos jis nesiekia 12,5 gyventojo 1 kv. km. Saudo Arabiją jau pralenkėme: šios šalies, kurioje dykuma užima 95 proc. visos teritorijos, 1 kv. km tenka 14 gyventojų. Kokia dykuma veja lietuvius iš gimtųjų vietų? Ekonominė, socialinė, politinė, o gal dorovinė?

Visiškai nepateisinama

Nemažėjantis valdžios švarkas ant kasmet plonėjančios tautos verčia svarstyti apie demografinių procesų ardomus valstybės gyvenimo pamatus. Kiek dar tuštėjanti Lietuva pajėgs išlaikyti 60 savivaldybių aparato naštą? LLRI atliktas tyrimas atskleidė, kad 2011–2015 m. užimtų pareigybių savivaldybėse skaičius išaugo nuo 13,45 iki 14 tūkst. Jį padidino du trečdaliai administracijų. Būtent tuo metu, kai vyko intensyvi emigracija, liaudyje liūdnai vadinama evakuacija, gyventojų sumažėjo 4 proc., o savivaldybių administracijos išaugo irgi 4 proc.

LLRI skaičiavimais, jei savivaldybių administracijos būtų mažėjusios tokiu pačiu tempu kaip gyventojų skaičius, nuo 2011 m. būtų buvę sutaupyta 6,6 mln. eurų. Konstatavęs, kad savivaldybėse dirbančių valdininkų skaičius yra neproporcingai didelis, LLRI prezidentas, ekonomistas Žilvinas Šilėnas atkreipė dėmesį, kad situacija atrodo dar prastesnė suskaičiavus, kiek užimtų pareigybių administracijose tenka tūkstančiui gyventojų. Pasirodo, net 57 iš 60 savivaldybių tūkstančiui gyventojų tenkantis užimtų pareigybių skaičius išaugo.

„Mano manymu, tai visiškai nepateisinama, – atsakė Ž.Šilėnas, „Valstiečio laikraščio“ paklaustas, kodėl viešojo sektoriaus išlaidos vis auga, nors gyventojų skaičius mažėja, teikiamos naujos, dešimtis milijonų eurų kainuojančios, elektroninės valdžios paslaugos. – Valstybė prastai tvarkosi. Politikai turbūt nedega noru mažinti biurokratinį aparatą.“ Pašnekovas sakė pritariantis siūlymui peržiūrėti savivaldybių tinklą: esą pirmiausia reikėtų nepamiršti, kad administracinis šalies suskirstymas iš esmės tebėra sovietinis.

„Natūralu, kad žemės ūkyje dirbs mažiau žmonių. Suprantama, kad kai kurios sovietmečiu pastatytos įmonės, kurių kaimynystėje išdygo miestai, niekada ten neveiks. Aišku, kyla klausimas, kiek mes dar galime sau leisti išlaikyti tokią savivaldos struktūrą. Biurokratinis aparatas ten yra per didelis, tiesiog neišlaikomas. Galbūt jau reikia pradėti mąstyti, kaip kai kuriuos rajonus sujungti, svarstyti, ar dar reikia tų vadinamųjų žiedinių savivaldybių, pavyzdžiui, dviejų atskirtų savivaldybių Šiaulių mieste ir Šiaulių rajone“, – sakė ekonomistas.

Anot jo, galima būtų kelti ir priešingą klausimą: kiek dar kuriame nors rajone turės sumažėti žmonių, kad galų gale būtų nuspręsta jį sujungti su kaimyniniu? „Visame pasaulyje apstu pavyzdžių, kai vienos vietovės ar regionai ištuštėjo, o kiti iškilo. Šia prasme būtų protinga taikytis prie permainų, o ne laikyti įsikibus į seną sovietinę struktūrą“, – pridūrė Ž.Šilėnas.

Partinės darbo biržos

Kad savivaldybių administracijų dydis nėra susijęs su rajono ar miesto gyventojų skaičiumi, patvirtino LLRI tyrimo rezultatai. Pasirodo, panašaus dydžio savivaldybėse administracijos dydis gali skirtis kone dvigubai. Instituto darbuotojai įvardijo bent 15 savivaldybių porų, kuriose žmonių gyvena beveik tiek pat, bet pareigybių administracijose skaičius labai skiriasi.

Antai Pagėgių ir Rietavo savivaldybėse, kuriose gyvena po 8–9 tūkst. žmonių (2015 m. duomenys), savivaldybių administracijoje užimtos atitinkamai 149 ir 106 pareigybės. Kelmės ir Šakių rajonų savivaldybėse (30 tūkst. gyventojų) – atitinkamai 228 ir 162, Telšių ir Jonavos (44 tūkst.) ─ 318 ir 215, Klaipėdos ir Kėdainių rajonų (50–53 tūkst.) – 322 ir 156. Žinoma, kiekvienoje savivaldybėje ekonominė, socialinė ar demografinė situacija skiriasi, tačiau ar tai pagrindinė valdininkų skaičiaus skirtumo priežastis? Kai kurių savivaldybių, ypač naujųjų, įsteigtų po 2000 m. Lietuvos administracinio suskirstymo reformos, kasdienio gyvenimo ypatumai verčia manyti, kad jos virto vienos ar kitos čia įsitvirtinusios politinės jėgos partinėmis darbo biržomis. Valdiškos kėdės mielai priglaudžia partinių „feodalų“ svitos ir įvairiausių artimųjų minkštąsias. Jos neabejotinai sukietėtų eilinių mirtingųjų darbo vietose, kurias nenorintieji emigruoti siekia išlaikyti bet kokia kaina. Ir politinis lojalumas rajono šeimininkui – turbūt tikrai ne pati didžiausia auka norint elementariai išgyventi. O kai aplink tiek gerų, patikrintų žmonių, kodėl jų negalėtų būti daugiau ir pačioje savivaldybės administracijoje?

Svarbu ir dydis

Geografas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros lektorius dr. Rolandas Tučas, paklaustas, ar buvo tikslinga steigti naujas savivaldybes, o gal taip tik buvo sukurta daugiau naujų darbo vietų politinėms partijoms, atsakė, kad, ko gero, tikslinga.

„Tyrimai rodo, kad rinkėjų aktyvumas paprastai visada būna didesnis mažesnėse savivaldybėse. O tai reiškia, kad vietos valdžia žmonėms tinka ir patinka. Galbūt mes, iš šalies žvelgdami į kai kurių savivaldybių valdymą, būname kritiškesni, o vietiniai žmonės tikriausiai mano, kad viskas gerai. Sunku būtų spręsti nežinant, kokie motyvai verčia juos remti tą politinę jėgą, ilgai įsitvirtinusią tam tikroje savivaldybėje. Gal baimė. Tada, aišku, labai negerai, bet jei pasitikėjimas savo valdžia – tokiu atveju gal ne taip jau blogai“, – svarstė pašnekovas.

R.Tučas pabrėžė, kad vietos valdžia yra arčiau žmogaus, ir šiuo požiūriu daug kas priklauso nuo savivaldybės dydžio. „Mažoje savivaldybėje daug kas asmeniškai pažįsta tarybos narius, žmonės labiau suinteresuoti šia valdžia, o kuo savivaldybė didesnė, tuo mažiau gyventojų pažįsta valdininkus, ir, aišku, rinkėjų aktyvumas būna mažesnis“, – sakė R.Tučas.

Geografo manymu, gyventojų mažėjimas turėtų atsiliepti savivaldybių tinklui, bet ne jų stambinimo, o smulkinimo prasme. Siekiant valdžią labiau priartinti prie žmonių, reikėtų remtis europietiška praktika ir dar labiau smulkinti savivaldybes.

„Mūsų katedroje dar prieš 2000-ųjų reformą buvo atlikti tyrimai, kolegos siūlė savo projektus, kuriuose buvo numatyta iki 100 savivaldybių. Tada buvo kita situacija, dar nebuvome patyrę tokios didžiulės depopuliacijos. Dabar situacija radikaliai pasikeitusi, jau reikia atsargiau kalbėti apie savivaldybių smulkinimą. Nebent reikėtų tas žiedines, kurios juosia didžiuosius miestus, pasmulkinti, nes jos tikrai yra neintegralios. Galbūt tik dvi – Klaipėdos rajono ir Šiaulių rajono – galėtų išlikti tokios, kokios yra. Šiaulių rajono centru galėtų tapti Kuršėnai. Tai didžiausias Lietuvos miestas, kuris nėra savivaldybės centras“, – svarstė pašnekovas.

Kaip apsiginti?

Depopuliacijos priežastis Lietuvoje tyrinėjęs Lietuvos agrarinės politikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Gediminas Kuliešis nesiėmė vertinti, ar šis procesas jau yra pažengęs taip toli, kad jau reikėtų pradėti svarstyti apie naują administracinio suskirstymo reformą.

„Kad galėtume profesionaliai pasakyti, reikia atlikti tyrimus. Bet akivaizdu, kad iškiltų naujų problemų, jei teritorija padidėtų, o žmonių liktų tiek pat. Vakaruose, kiek žinau, tie municipalitetai dar mažesni negu Lietuvoje. Seniūnijos ten dar labiau suskirstytos, vienam valstybės tarnautojui skirta daugiau funkcijų, į jį galima kreiptis visais klausimais. O pas mus tos funkcijos labai specializuotos, vienas tarnautojas turi vieną darbo barą ir jame darbuojasi. Bet jei žmonių skaičius mažėja, galbūt jis galėtų tuo pat metu vykdyti dvi ar tris funkcijas?“ – svarstė pašnekovas.

Lengvų atsakymų turbūt neverta tikėtis, tuo labiau kad ir valdininkų skaičius vietos valdžioje dar ne viską pasako. Jeigu jie tikrai dirbtų savo darbą, kaip priklauso, gal visuomenė galėtų susitaikyti su jų išlaikymo našta. Bet kai kone kasdien išgirstame vis naujų vargo ir nevilties istorijų Lietuvos kaime, kai akis bado valdžioje išsikerojusi korupcija, įvairūs piktnaudžiavimai, abejingumas ir net panieka paprastam žmogui, po negražiai kabančiu valdžios švarku tai šen, tai ten ima niežtėti. Tada nejaukumas dėl per didelio drabužio išsyk pradingsta. Užvaldo viena mintis – kaip apsiginti nuo parazitų.