Lietuvoje pradėtos griauti užtvankos. Aplinkosaugininkai tvirtina, kad jos kenkia migruojančioms žuvims ir daro žalą visai ekosistemai. Tuo tarpu šios srities mokslininkams panašu, kad užtvankos griaunamos prisidengiant Europos lėšų įsisavinimu ir kuriant įvairias fobijas. Jie perspėja, kad ateityje gali tekti taisyti griovėjų darbus – užtvankas atstatinėti.

Didelių griovimų pradžia

Pernai buvo nugriauta pirmoji užtvanka Lietuvoje – Bražuolės upės užtvanka Neries regioniniame parke. Šį projektą įgyvendino Lietuvos gamtos fondas. Šiemet pradėta griauti Salantų užtvanka Kretingos rajone. Aplinkos ministras Simonas Gedvilas džiaugėsi, kad tai tik didelių darbų pradžia. Pasak jo, netrukus sunkioji technika judės ir prie kitų užtvankų: dar šiemet bus šalinamos malūno užtvankos liekanos Anykščiuose, Anykštos upės vientisumui atkurti. Ši Vyriausybė pasišovusi nugriauti ir kur kas daugiau užtvankų. Rengiama studija, kuri parodys, kokias užtvankas reikia griauti pirmiausia. Žadama, kad šios studijos ataskaita bus pristatyta kitų metų birželį.

Aplinkosaugininkai argumentuoja, kad užtvankos kenkia migruojančioms žuvims ir daro žalą visai ekosistemai. Aplinkos ministerijos (AM) duomenimis, Lietuvoje yra daugiau kaip 1 500 užtvankų, iš kurių apie 300 yra neregistruotos ir neturinčios šeimininkų. Tvirtinama, kad trečdalio užtvankų būklė yra prasta ir kelianti grėsmę žmonių saugumui. Maždaug 100 užtvankų šiuo metu gamina elektros energiją.

Apie užtvankų griovimą entuziastingai kalbantis aplinkos viceministras Danas Augutis (beje, Lietuvos gamtos fondo interneto puslapyje nurodoma, kad Danas Augutis yra šios organizacijos valdybos narys) tvirtina, kad Lietuva įsipareigojusi įgyvendinti ES Vandens pagrindų direktyvą, taip pat ir Žaliajį kursą, kur numatoma Europoje išlaisvinti apie 25 tūkst. km upių į laisvai tekančių upių būseną. Jis primena, kad Vyriausybės programoje numatyta pašalinti bešeimininkes ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančias užtvankas, taip sukuriant žuvų migracinius koridorius ir natūralias upių vagas.

Aplinkos viceministras pateikia iš savivaldybių gautus duomenis, kad avarinės būklės užtvankos sutvarkymas, priklausomai nuo jos dydžio, gali kainuoti nuo keliasdešimt tūkstančių iki beveik milijono eurų. „Daugelis šalių paskaičiavusios, kad gerokai pigiau yra užtvankų neremontuoti, bet jas griauti atkuriant natūralią upės tėkmę. Taip ne tik sutaupoma valstybės pinigų, bet ir atkuriami natūralūs žuvų migracijos keliai bei upių ekosistemos“, – tvirtina D.Augutis.

AM atstovai pabrėžia, kad Europoje užtvankos griaunamos jau gal dešimt metų. Jie mini Prancūziją, Švediją, Suomiją, taip pat Estiją, kur demontuota daugiau kaip 100 hidrotechninių statinių.

Į kurias užtvankas taikomasi?

Dėl užtvankų griovimo iniciatyvų mokslininkai stveriasi už galvų. „Pastaruoju metu prisidengus įvairiomis fobijomis ir Europos lėšų įsisavinimu bei Europos ir pasaulio „gerąja patirtimi“ tapo labai madinga šaukti, kad visos užtvankos Lietuvoje yra totalus blogis, ir jas reikia griauti“, – sakė Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos viceprezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vandens išteklių inžinerijos instituto doc. dr. Vilimantas Vaičiukynas.

Jis kartu su kolega Vitu Damulevičiumi atskleidė, kad dabartinės VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai siūlymą demontuoti (tik buvo įvardinta kitaip – renatūralizuoti) neprižiūrėtas ir deformuotas užtvankas Žemės ūkio ministerijai buvo pateikę gerokai anksčiau, 2004–2007 m. atlikę atitinkamus tyrimus. Tačiau tie siūlymai nugulė į stalčių.

K.Sivickis: „Jeigu pradėsime masiškai ardyti užtvankas, kaimuose nebeliks vandens resursų, kurie dabar labai reikalingi žemės ūkio augalų lietinimui.“

Jie priminė, kad beveik visos užtvankos pastatytos sovietmečiu, jas projektavo ir statyboms vadovavo hidrotechnikos specialistai. „Dalis užtvankų (apie 450–500), dabar vadinamųjų bešeimininkių (nors pagal vyriausybės nutarimą jos priklauso savivaldybei), buvo pastatytos įmonių ir kolūkių vadovų iniciatyva. Užtvankų tvenkiniuose sukauptas vanduo buvo ir yra naudojamas laistymo poreikiams, yra gausinami požeminių vandenų ištekliai. Tvenkiniai ilgą laiką tarnavo ir kaip rekreacijos objektas: mėgėjiška žvejyba, vandens sportas, gyventojų laisvalaikio praleidimas prie vandens“, – aiškino doc. dr. V.Vaičiukynas.

Vandens išteklių inžinerijos instituto docentas sutiko, kad dalį neprižiūrimų ir bešeimininkių užtvankų reikės nugriauti. Bet kas blogiausia, pasak jo, tokios užtvankos visiškai nedomina užtvankų griovėjų-iniciatorių. „Bešeimininkės sugriuvusios užtvankos dažniausiai yra toliau nuo miestų, miestelių ir kitų traukos taškų. Planuojamos griauti tos užtvankos, kurios yra šalia miestelių, miestų arba pačiuose miestuose, kur yra žemės sklypų poreikis statyboms. Išleidus vandenį susidaro puikios galimybės nusausėjusius plotus užstatyti iki pat upės. Kalbama, kad po Salantų užtvankos ruošiamasi nugriauti Grigiškių užtvanką ant Vokės upės, prie Vilniaus. Ar tikrai išleidus užtvanką nusausėję plotai bus paversti natūralios gamtos kampeliais ir ten būriais plauks lašišos?“ – svarstė mokslininkas.

Doc. dr. V.Vaičiukynas taip pat išsakė abejones dėl lašišų migracijos – tai vienas iš aplinkosaugininkų argumentų griauti užtvankas. „Neprižiūrimuose upės ruožuose taip suželia makrofitai, kad pro juos didesnės lašišos tikrai neplauks arba bus labai lengvas masalas brakonieriams. Užžėlusioje upėje niekas nesužiūrės, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis jos bus gaudomos. Jeigu sausomis vasaromis užžėlusios upės nebus šienaujamos, lašišinėms žuvims bus tik blogiau“, – aiškino Vandens išteklių inžinerijos instituto docentas.

Ar neteks atstatinėti?

Mokslininkai meta dar vieną argumentą – siekiant atkurti buvusią ekosistemą bus naikinama jau susiformavusi. „Reikia sutikti, kad kai buvo statomos užtvankos, išsibalansuodavo upės ruožo, kuriame patvenkiama upė, ekosistema. Florai ir faunai reikėdavo nemažai laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Bet nugriovus užtvanką vėl bus panašus efektas, gamta turės iš naujo prisitaikyti prie naujų hidrologinių ir hidrogeologinių sąlygų. Tada kyla klausimas, kuo skiriasi užtvankų statytojai nuo užtvankų griovėjų? Abiem atvejais rūpestis poveikiu gamtai yra paskutinėje vietoje“, – įsitikinęs doc. dr. V.Vaičiukynas.

Mokslininkas perspėjo: ateityje dėl klimato kaitos gali atsitikti taip, jog vėl turėsime statyti užtvankas, kad rudens, žiemos ir pavasario laikotarpiais būtų sukaupta vandens sausringoms vasaroms. „Požeminių vandenų paėmimo ištekliai yra riboti. Juos riboja ne techninės galimybės, bet vandeningų sluoksnių geofiltracinės savybės. Jeigu naudosime vandenį vien iš artezinių gręžinių, gali atsitikti taip, kad dėl didelio vandens vartotojų kiekio vandeningas sluoksnis nespės atsistatyti. Panašias problemas turi Nyderlandai, JAV ir kitos šalys“, – tvirtino Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos viceprezidentas.

Pučiamas burbulas

Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos (LMĮA) pirmininkas Kazys Sivickis mano, kad dėl užtvankų keliamų problemų yra pučiamas didelis burbulas – situacija ne tokia tragiška kaip yra piešiama. Anot jo, 2020 metais Amerikos ir Europos mokslininkai atliko upių barjerų tankio modeliavimą ir pateikė tokius rezultatus: iš 36 Europos šalių Lietuva yra 18 vietoje pagal upių barjerų tankį.

„Pripažįstama, kad pas mus upių vientisumas suardytas nežymiai, panašiai yra ir pas kaimynus latvius. O Lenkijoje barjerų skaičius viename kilometre yra dvigubai didesnis nei Lietuvoje, panašiai ir Estijoje. Jau nekalbant apie Nyderlandus, kur tokių kliūčių kur kas daugiau nei Lietuvoje“, – tokius duomenis tiek AM, tiek Seimo nariams viešai yra išsakęs K.Sivickis.

Jis sutinka, kad avarinės būklės užtvankas reikia tvarkyti, bet ragina įvertinti socialinius ir ekonominius aspektus. „Jeigu pradėsime masiškai ardyti užtvankas, kaimuose nebeliks vandens resursų, kurie dabar labai reikalingi žemės ūkio augalų lietinimui. Ateityje to dar labiau reikės. Ūkininkai daug metų kalba, kad jau reikia lietinti ne tik daržoves, bet ir bulves bei kt. Jei išardysime užtvankas, iš kur imsime vandens? Iš upelio, kurio gylis 20–30 cm? Gaisrų taip pat nemažėja“, – užtvankų griovimo entuziastus perspėjo LMĮA pirmininkas. Jis pridūrė, kad kaimynai latviai neplanuoja griauti nė vienos užtvankos.

K.Sivickis dar pabrėžė, kad užtvankų įvertinimo studiją turi atlikti nepriklausomi ekspertai. „Jeigu atliks aplinkosaugininkai, jie mums pasiūlys nugriauti ir Kauno hidroelektrinę“, – dėl galimų pasekmių perspėjo jis.

Išvarytų iš Biržų

Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus inžinierius-melioratorius Rimantas Šikšnys, prieš išsakydamas nuomonę apie užtvankų griovimo vajų, papasakojo įdomią istorinę detalę apie Kauno soborą: „Ši stačiatikių šventovė iškilo, kai Lietuvą valdė Rusijos imperija. Lietuvai tapus nepriklausoma, Kauno soborą norėta nugriauti, jau, regis, buvo sudaryta ir komisija. Posėdyje dalyvavęs Vaižgantas, išklausęs apie maldos namų griovimo planus, pasakė: glušas gali tiktai draskyti, o protingas žmogus – statyti. Kaip žinia, soboras išliko.“

Dėl užtvankų griovimo iniciatyvų mokslininkai stveriasi už galvų. Pastaruoju metu prisidengus įvairiomis fobijomis ir Europos lėšų įsisavinimu bei Europos ir pasaulio „gerąja patirtimi“ tapo labai madinga šaukti, kad visos užtvankos yra totalus blogis.

Jis priminė, kad tarybiniais metais užtvankos buvo statomos daugiausia dėl drėkinimo tikslų, tačiau ne visur jos buvo tam naudojamos, daug kur sukurtuose tvenkiniuose žmonės tiesiog maudėsi. „Jeigu Biržuose, kur yra 5 užtvankos, inicijuočiau jų demontavimą, mane ne tik išmestų iš savivaldybės administracijos – žmonės išvarytų iš Biržų. Gyventojai prie užtvankų priprato, iškilo kaimo turizmo sodybos, jomis džiaugiasi poilsiautojai, vyksta edukacinės programos ir pan. Štai prie Gulbinų tvenkinio yra įrengtos persirengimo kabinos, per karščius žmonės jame maudosi. O mūsų Širvenos ežeras – seniausias tvenkinys Lietuvoje, ar ir jį turėtume išleisti? Ežeras apima apie 400 ha, kas liktų – pelkė? Apsispręskime, ko mums reikia“, – aplinkosaugininkų projektais ir iniciatyvomis stebisi biržietis.

R.Šikšnys sutinka, kad užtvankas reikia prižiūrėti, rekonstruoti, tačiau mano, jog hidrotechnikos statinių ardymas gali kainuoti daugiau nei jų priežiūra.

Iniciatorių motyvai neįtikina

Dar šių metų birželį užtvankų griovimo vajus buvo svarstomas Seimo Kaimo reikalų komitete (KRK). Tai inicijavęs KRK pirmininkas Viktoras Pranckietis VL akcentavo, kad bandant atkurti buvusią ekosistemą bus griaunama dabartinė, nusistovėjusi per pusamžį. „Taigi užtvankų demontavimas yra griovimas“, – konstatavo jis ir siūlė dėl avarinės būklės užtvankų gerai paskaičiuoti, kas būtų pigiau: demontuoti ar remontuoti.

Parlamentaras priminė, kad užtvankos buvo statytos tikslingai. Vienas iš tikslų – sukaupti vandens ūkiniams, rekreaciniams poreikiams, kitas – nuo galimų potvynių apsaugoti žemiau esančias gyvenvietes. „Užtvankos buvo integruojamos į sausinimo ir drėkinimo sistemas. Sausinimo sistemos geriau ar blogiau veikia iki šiol, o drėkinimo sistemos daug kur sunaikintos, bet vandens rezervuarai liko. Dabar, kai kalbame apie klimato kaitą, sausras, užtvankų atsisakyti būtų per drąsu. Dar vienas dalykas – tie vandens rezervuarai papildo požeminius vandenis, Lietuvoje dažnai kalbame apie hidrologines sausras, tad nepamirškime, kad užtvankos svarbios ir šiuo aspektu“, – aiškino V.Pranckietis, atkreipęs dėmesį, kad jo neįtikina ir aplinkosaugininkų motyvai, jog užtvankas reikia griauti dėl laisvos žuvų migracijos, tam, pasak parlamentaro, galima įrengti žuvitakius.