Moteris – ūkio šeimininkė. Tai ne itin dažnas reiškinys Lietuvoje, nes daugiausia ūkininkų – vyrai. O štai Lijana Pocienė iš Telšių r. Pakapių k. ūkyje tvarkosi viena pati. Jau septyneri metai, kai liko viena. Vyresnysis sūnus Lukas gyvena savarankiškai, o trylikametis Matas – dar su mama, bet jis mokosi, sportuoja, tad visi ūkio darbai – ant jos pečių. Ūkis nedidelis, bet tvarkingas, 2015 m.  „Metų ūkio“ konkurse rajone pelnė II vietą.

Ūkininkauti pradėjo nuo 2002 m., žemę perėmė iš tėvų, kurie ją buvo gavę pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Iš pat pradžių vertėsi gyvulininkyste, laikė 11 melžiamų karvių. Dabar Lijana laiko 22 melžiamas karves – Lietuvos juodmarges, holšteinus, žalmarges, augina veršelius, kuriuos girdo pienu, nes jo dabar labai neapsimoka parduoti. Lijana pieną tiekia „Vilkyškių pieninei“, gauna 14 euro centų. Per dieną pristato apie 400 kg pieno. Visą pašarą karvėms augina pati – kvietrugius, avižas, miežius, žirnius. Derliai nedideli, nes žemės nepalankios, tik 27–30 derlingumo balų. Dirba 50 ha žemės. Ją pirko bene per 10 metų, nes iš pradžių negalvojo likti ūkininkauti, manė, kad tai – tik laikinas užsiėmimas, kol vaikus augina, todėl ir ūkio smarkiai neplėtė. Vėliau, kai jau liko viena su vaikais, ūkį plėsti tapo sudėtinga.

Augalininkyste Lijana verčiasi tik tiek, kiek reikia karvėms pašaro pasiruošti, grūdų neparduoda. Dar perka druskos ir mineralų, nes, kaip ji pati sako, kiek karvei duosi, tiek ji ir atiduos. Karvės fermoje  laikomos pririštos, bet jau anksti pavasarį išleidžiamos į laukus ne tik šviežios žolės paskanauti, bet ir pasivaikščioti bent po kelias valandas. Gyvuliams tai naudinga.

Šių metų pavasaris vėsokas, ilgai į žemesnes vietas nebuvo galima su technika įvažiuoti, bet dabar jau didžioji sėjos dalis baigta, tik avižos dar liko nesėtos. Lijana yra gavusi Kaimo plėtros programos paramą pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, tad turi visą techniką, kuri reikalinga sėjai ir šienauti, trūksta tik ruloninio preso, bet jo pirkti tokiam mažam ūkiui neapsimoka, tad šias paslaugas Lijana perka iš kaimynų ūkininkų. Dar vienerius metus Lijana turi laikytis pagal priemonę prisiimtų įsipareigojimų ir negali keisti ūkio veiklos, tačiau jei padėtis pieno ūkyje nesikeis, ji sako labai svarstanti, ar nesiimti auginti, tarkim, šaltalankių. Taip būtų mažiau pririšta prie ūkio ir gal galėtų daugiau uždirbti. Lijana neprisimena, kad pieno kainų krizė būtų kada trukusi taip ilgai, nors per visą ūkininkavimo laiką pasitaikydavo įvairių metų. Kitas jos planas – pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, tačiau Lijana sako, kad dabar naujų ekologinių ūkių plėtra nebėra remiama, tad tai irgi tampa sudėtinga. Ūkininkauti Lijanai padeda trys samdyti žmonės, nes viena niekaip nepajėgtų išsiversti.

Paklausta, ar negalvoja imtis pieno perdirbimo savo ūkyje, atsakė mananti, jog tai būtų labai rizikinga. Reikėtų vėl investuoti, o parduoti produkcijos nėra kur, nes Telšiuose gyventojų, palyginti, nedaug, o ūkininkų, gaminančių pieno produktus, gausu.

Kraštovaizdis aplink Lijanos namus gražus, džiugina akį ir širdį. Ten, kur žemė visiškai netiko dirbti, kur buvo miškas ir pelkės, 80 arų plote Lijana įrengė pasivaikščiojimo takus, pavėsines, suolelius, sūpynes, kad ne tik ji, bet ir vietiniai bei atvažiuojantys žmonės galėtų pasivaikščioti, pasidžiaugti gražiu vaizdu, pailsėti. Tam ji parengė ne pelno siekiantį projektą ir pernai gavo 116 tūkst. Eur paramos. Lijanai aplinka svarbi, ji mėgsta tvarkytis ir aplink savo namus, kur gyvena kartu su mama – verslininke.

Lijana sako nesanti labai aktyvi, bet mielai dalyvaujanti ir Rūdupių kaimo bendruomenės veikloje. Senoje mokykloje yra įrengti bendruomenės namai, kur vyksta įvairūs renginiai, yra kur žmonėms susiburti. Kaimas gyvas, jame dar yra ir ūkininkaujančių, nors yra ir išvažiuojančių į užsienius. „Jaunimas dabar kitoks – jie drąsūs, moka kalbas, nieko nesibaimina, jiems visi keliai atviri, tad ir išvažiuoti į kitas šalis gana paprasta. Ir mano sūnus buvo išvykęs į Norvegiją padirbėti. Per du mėnesius jis uždirbo tiek, kiek mes per pusę metų sunkiai uždirbame“, – pasakoja Lijana. Ji didžiuojasi savo vaikais, kurie yra aktyvūs, drąsūs, žingeidūs. Vyresnėlis Lukas mokslus jau baigęs, dirba tarptautinėje organizacijoje, jaunėlis Matas – labai gerai mokosi, yra plaukikas, penkiakovininkas, jau dabar atstovaujantis Lietuvai sporto rungtynėse  įvairiose šalyse. „Nepanašu, kad mano vaikai perimtų ūkį, juos traukia kitos veiklos“, – sako Lijana, bet dėl to nesisieloja. Ji neabejoja, kad Lietuvos kaimas turi ateitį, išliks, išgyvens  ir taps dar įdomesnis nei yra šiandien.