Vis daugiau Lietuvos žemdirbių kalba, kad be svetimšalių darbuotojų neišsivers, ir ragina mokytis iš Estijos, kur žemės ūkyje bene pagrindine darbo jėga tapo ukrainiečiai. Tačiau kai kurie mūsų ūkininkai teigia kaip reikiant „atsikandę“ ukrainiečių darbo ir kitiems pataria vengti jų iš tolo.

Poreikis smarkiai išaugo

Jau ne vienus metus kalbama, kad viena opiausių žemės ūkio sektoriaus problemų – ne tik kvalifikuotų darbuotojų, bet ir paprasčiausių darbininkų stoka. Ūkininkai norėtų įdarbinti ukrainiečius ir kitų trečiųjų šalių piliečius, kurių vis daugiau pas mus pluša statybų, pramonės, paslaugų sektoriuje, dirba tolimųjų reisų vairuotojais.

Užimtumo tarnybos duomenimis, 2019 m. pirmąjį ketvirtį užsieniečiams buvo išduoti 1 745 leidimai dirbti Lietuvoje – beveik 83 proc. daugiau nei per tą patį pernykštį laikotarpį. Darbui žemės ūkio sektoriuje buvo išduoti 79 leidimai, t. y. 26 proc. daugiau nei pernai. Iš jų – 30 leidimų buvo išduoti sezoniniam darbui žemės ūkio sektoriuje. Dirbti kviesti traktorininkai, melžėjai, gyvulių šėrikai, nekvalifikuoti sezoniniai ūkio darbininkai ir kt.

Daugiausia leidimų buvo išduota Ukrainos piliečiams, mažiau – baltarusiams, dar mažiau – Gruzijos, Moldovos ir Rusijos piliečiams.

Bendrovės nuotr.

Nuomonės išsiskiria

Ūkininkai skundžiasi, kad valdžia pernelyg saugo darbo rinką ir sudaro per daug kliūčių piliečiams iš trečiųjų šalių įdarbinti. Dar praėjusių metų pradžioje Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo posėdyje buvo nutarta siekti, kad žemės ūkio sektoriaus profesijos būtų įtrauktos į sąrašą, pagal kurį būtų galima kreiptis dėl lengvesnio svetimšalių įdarbinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino, kad tokio žemdirbių organizacijų rašto nėra gavę, todėl ir darbo jėgos iš trečiųjų šalių poreikis šiame sektoriuje nėra analizuojamas.

Tiesa, žemdirbiai nėra vieningi dėl užsieniečių įdarbinimo, jų nuomonės gana skirtingos. Vieni mano, kad be darbininkų iš trečiųjų šalių žemės ūkis neišsivers ir taps nekonkurencingas. Kiti kategoriškai nenori, kad svetimšaliai įsitvirtintų mūsų kaimuose ir miesteliuose. Treti teigia jau „atsikandę“ ukrainiečių, kurių daugiausia yra tarp darbo emigrantų, darbo ir siūlo nuo jų laikytis kuo toliau.

Neturėjo, kur apgyvendinti

Šakių rajono daržininkas Martynas Laukaitis tvirtino, kad tik laiko klausimas, kada jo ūkyje pradės dirbti ukrainiečiai. Ūkininkas jau ieškojo šios šalies darbuotojų, norėjo įdarbinti 5–10 nuolatiniam darbui ir 5 – sezoniniam, tačiau nerado, kur juos apgyvendinti.

Martynas Laukaitis

„Mes jau buvome susiradę ukrainiečius. Procesas nelengvas, daug popierizmo, bet įveikiama, jeigu tikrai reikia darbo jėgos. Aišku, užsieniečių įdarbinimas galėtų būti lengvesnis. Štai Lenkijoje jų įdarbinimo tvarka daug paprastesnė, Estijoje jie masiškai samdomi. Bendravau su kolegomis estais, tai pas juos dabar pagrindinė darbo jėga – ukrainiečiai“, – pasakojo daržovių augintojas.

Jo manymu, jeigu Lietuvoje nebus supaprastintas svetimšalių įdarbinimas, vietiniai gamintojai praras konkurencingumą. „Mūsų valdžia bando apsaugoti darbo rinką, bet toks požiūris, manau, neteisingas. Pas mus vietoje nėra darbuotojų, tad jau nėra ko saugotis. Daug žmonių emigravo, jie ieško, kur geresnis pragyvenimo lygis ir uždarbiai. Mūsiškiai važiuoja į Angliją, Norvegiją, o ukrainiečiai – pas mus, vyksta natūralus procesas“, – samprotavo ūkininkas.

Įdarbinimo rizika

M.Laukaitis tikino, kad, dairydamasis darbininkų iš trečiųjų šalių, nesiekia pigesnės darbo jėgos. Jiems siūlo panašų darbo užmokestį kaip ir vietiniams. „Užmokestis toks pat, tik galvos skausmo daugiau. Juk nežinai, ką samdai, kaip jam seksis dirbti. Jeigu vietinis žmogus netinka, jam paspaudi ranką ir išsiskiri. O jeigu atvažiavo iš kitos šalies, į tą procesą jau investavai pinigų, išnuomojai butą. Ką daryti, jei esi nepatenkintas jo darbu? Kas tada? Nėra taip paprasta samdyti svetimšalius“, – apie užsieniečių įdarbinimo riziką kalbėjo daržovių augintojas.

Daržininkystė – viena iš tų sričių, kur reikia daug darbo rankų, vis dėlto šiame sektoriuje dirba nedaug svetimšalių. „Keli kolegos tuo domėjosi, ieškojo ukrainiečių, nežinau, ar jiems pavyko įdarbinti“, – užsiminė M.Laukaitis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė tvirtino, kad tik pavieniai daržininkai bando įdarbinti užsieniečius. „Šis procesas sudėtingas, yra įvairių apribojimų, pavyzdžiui, darbo biržoje turi nelikti ne vieno mūsiškio bedarbio, ir nesvarbu, kad jie nenori dirbti, tesugeba padirbti kelias dienas ir paskui nesirodo“, – teigė ji.

Robotizuoti arba uždaryti

Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius sakė jau išsprendęs darbo jėgos stygiaus problemą – ūkininkas išpardavė melžiamas karves ir atleido pieno ūkyje dirbusius žmones.

Martynas Butkevičius

„Darbininkų daugiausia stinga daržininkystėje, sodininkystėje ir pieno ūkyje. Šiame sektoriuje reikia itin atsakingų darbuotojų, o tokių šiandien labai sunku rasti. Tad išeitis – arba modernizuoti ūkį ir robotizuoti visą bandos valdymą, arba atsisakyti pieno gamybos. Taip ir padarėme, nes pieno kainos nuolat svyruoja, sekina krizės. Tokia jau nepalanki politika. Paskaičiavome, kad modernizavimas per dvidešimt metų neatsipirktų, tad vienintelė išeitis – užsidaryti. Pieno gamybos Lietuvai nereikia. Pasilikome tik prieauglį ir augalininkystę“, – liūdną baigtį pienininkystei prognozavo daug metų pieno gamyba užsiėmęs M.Butkevičius.

Nustebino poreikiai

Dar prieš atsisakant pieno gamybos Prienų rajono politikas ir ūkininkas išbandė, kaip dirba ukrainiečiai, ir padarė išvadą, kad jų reikėtų vengti iš tolo. „Buvome pasikvietę vieną mechanizatorių ir porą darbininkų karvėms melžti bei prižiūrėti. Per įdarbinimo agentūrą juos pasiūlė. Deja, smarkiai nusivylėme. Pasirodė, kad mechanizatorius, turėjęs visus reikiamus kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, nesugebėjo iš vietos pajudinti traktoriaus. Tie pažymėjimai, ko gero, buvo pirkti. Jo paslaugų iš karto teko atsisakyti“, – pasakojo pašnekovas.

Neilgai ūkyje užsibuvo ir ukrainiečių pora – neišdirbo nė mėnesio. Ūkininkas sakė neištvėręs jų konfliktiško būdo, neadekvačių reikalavimų ir intrigų.

„Pusę dienos būdavo sprendžiami kokie nors išgalvoti konfliktai, nelikdavo laiko ir dirbti. Nuo pat ryto kalbėdavo tik apie poreikius. Valandą ar dvi tekdavo išklausyti, ko jiems reikia. Jeigu reikalavimai būtų adekvatūs, galima būtų kalbėtis. Pavyzdžiui, jie reikalavo, kad bute būtų įrengtas internetas, nepakako dušo, reikalavo vonios, kapitalinio remonto. Butas normalus, prieš tai gyveno lietuvių šeima ir jokių pretenzijų nekėlė“, – teigė M.Butkevičius.

Ūkininkas nusivylė ir ukrainiečių požiūriu į darbą. Ūkio šeimininkams patiems tekdavo pabaigti melžimo darbus. „Pasižiūrėdavo į laikrodį, kad darbo valandos pasibaigė, numesdavo melžimo aparatą, palikdavo įjungtą aparatūrą ir – namo. Tekdavo patiems sutvarkyti“, – ukrainiečių darbo kultūra stebino vyrą.

Bendrovės nuotr.

Iškart reikalavo 1 000 eurų

Nuo pirmųjų dienų ukrainiečiai zyzė ir dėl didesnio atlyginimo. Anot ūkininko, buvo aiškiai sutarta, kad pirmąjį bandomąjį mėnesį mechanizatoriui mokės 600 eurų, o kitiems darbininkams – po 500 eurų.

„Buvo pasirašyta sutartis ir paaiškinta, kad per mėnesį paaiškės, kas ko vertas, tada ir bus kalba apie algų didinimą. Nepaisant to, jie nuolat reikalavo didesnio atlyginimo. Jie sakė, kad savo šalyje gaudavo 100–150 eurų, o čia iškart duok 1 000 eurų. Pirmiausia parodyk, kad nori ir moki dirbti, tada prašyk didesnio uždarbio. Gal tik mums pasitaikė tokie žmonės, bet, kiek girdžiu, daug kas taip atsiliepia apie ukrainiečius. Dabar kolegoms atvirai sakau, kad jų vengtų“, – savo patirtimi dalijosi ūkininkas.

Jam kur kas geresnį įspūdį paliko anksčiau jo ūkyje neilgai dirbę uzbekai. „Jų visai

kitoks požiūris į darbą. Gaila, kad jie nesusitvarkė vizos, pabuvo svečių teisėmis kaip praktikantai ir išvažiavo“, – apgailestavo M.Butkevičius.

Jei gerai moka, dirba vietiniai

Telšių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Rakickas tvirtino, kad ukrainiečiai dirbo tik viename kitame ūkyje. „Galbūt kai kur tebedirba, bet dauguma mūsų krašto ir aplinkinių rajonų ūkininkų išsiverčia savo jėgomis ir su vietos darbininkais. Daugiau žmonių reikia stambesniems ūkiams, bet jeigu jie moka gerus atlyginimus, darbuotojų randa vietoje. Štai Upynoje yra stambių ūkių, kurie laiko karves, samdo vietinius, moka normalius atlyginimus ir į svetimšalius nesidairo“, – teigė jis.

Pasak V.Rakicko, pieno ūkiuose melžėjos uždirba mažiausiai 1 000 eurų į rankas, paprastai turi poilsio dienų. Daugiausia uždirba mechanizatoriai – nuo 3 000 eurų per darbymetį iki 1 000 eurų kitais mėnesiais.

„Tie, kurie nori išlaikyti gerus darbuotojus, mechanizatoriams ir per žiemą moka gerą atlyginimą, kitaip žmonės susiras darbą kitur. Visada raginu ūkininkus, kad gerbtų savo darbuotojus, tuomet nebus ir problemų“, – teigė Telšių rajono ūkininkų sąjungos vadovas.

Nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo

Vidas Juodsnukis, Lietuvos braškių augintojų draugijos vadovas

Pirmiausia reikia įdarbinti savo šalies gyventojus ir nesidairyti į užsieniečius. Mums, uogininkams, nėra tokio poreikio, nes samdome vietinius. Uogoms skinti priimame pagal įdarbinimo kvitus, įdarbiname šešiolikos metų sulaukusius moksleivius, tarp jų yra pakankamai norinčiųjų vasarą padirbėti ir užsidirbti. Paprastai uogas skiname daugiau kaip tris valandas ryte ir vėlai vakare. Skynėjai gali uždirbti po 15 eurų ryte ir vakare. Jie užsidirba, o mes džiaugiamės, kad mums talkina.

Dėl darbuotojų stokos panikuoja bendrovės ir stambūs ūkiai. Kitaip tariant, susikūrę dvarai neranda kumečių. Manau, kad mums reikėtų spręsti ne svetimšalės darbo jėgos problemas, bet stiprinti tūkstančius smulkiųjų ir vidutinių ūkių, kad jie išliktų ir gyvuotų. Mano manymu, stambieji nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo, – stambino ūkius, naikino kaimą, o dabar prašo įdarbinti užsieniečius.

Pirmenybė savo piliečiams

Milda Jankauskienė, Užimtumo tarnybos atstovė spaudai

Užsieniečio įdarbinimas galimas tuo atveju, jeigu Lietuvoje nėra specialisto, atitinkančio darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus ir jeigu nėra Lietuvos, Europos Sąjungos valstybės piliečio ar jo šeimos nario, galinčio užimti šią laisvą darbo vietą. Pirmenybė visada teikiama Lietuvos piliečiui.

Darbdavys pateikia įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, taip pat informaciją apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus (tai netaikoma įdarbinant užsienietį, kuris atvyksta dirbti kaip stažuotojas ar praktikantas).

Nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nebereikia gauti leidimų dirbti užsieniečiams, kurie patenka į trūkstamų profesijų sąrašą. 2019-ųjų pirmąjį pusmetį į jį yra įtrauktos suvirintojo, metalinių laivų korpusų surinkėjo, siuvėjo, skerdiko, mėsininko, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo, betonuotojo, elektriko, plataus profilio statybininko, pastolių statytojo, tinkuotojo apdailininko ir izoliuotojo profesijos.