Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, Vilniuje, atidaryta tapybos ir piešinių paroda „STASIULEVIČIUS 65“. Parodos pavadinimas žymi dailininko kūrybos laikotarpį – kaip dailininkas jis gimė 1956 m., baigęs Vilniaus dailės institutą ir nutapęs pirmąją savo drobę „1536 m. valstiečių sukilimas Žemaitijoje“, kuri dabar yra saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose.
Aloyzą Stasiulevičių žinome kaip XX a. lietuvių dailės reformatorių, kuris 6–7 dešimtmetyje kūrė naują plastinę kalbą. Jo darbai žymėjo moderniosios lietuvių dailės traukimąsi nuo vyravusio akademinio natūralizmo kanonų. Ieškodamas autentiškos raiškos, autorius vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo naudoti koliažo techniką. Taip pat dailininko kūrybai būdinga ypač jautrus ir išlavintas spalvų pojūtis, linijinės ritmikos muzikalumas ir novatoriškas koliažo, paveikslo paviršiaus faktūros suvokimas, monumentalumas bei dekoratyvumas.
Paroda lankytojams atvira iki gegužės 29 d. Sinchroniškai su šia paroda vyksta ir kita retrospektyvinė A. Stasiulevičiaus paroda Oginskio rūmuose Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, kuri veiks iki rudens.
Pasirinkimu niekada nesuabejojo
– Ar visada žinojote, kad būsite tapytojas?
– Tai tarsi vizija... Įsivaizduok, Kėdainiai, po karo, aš grįžtu iš kažkur, labai vėlus vakaras, siaučia siaubinga pūga – visur vėjas, sniegas. Ir staiga iš vieno garsiakalbio, kurių buvo daug likę po karo, užgroja B. Dvariono koncertą smuikui. Aš lieku pritrenktas, kaip gerai groja!.. Ir ta muzika sutampa su pūga. Tą akimirką man tapo aišku, kad menas yra didžiulė galia ir kad aš tikrai eisiu menininko keliu. Tai buvo tarsi tam tikra vizija ir jau nuo tada mano kelionės su broliu į Peterburgą, Ermitažo lankymas buvo sąmoningi pasirinkimai.
Tuo metu man buvo svarbus dar vienas dalykas – neseniai pasirodęs prancūzų autoriaus R. Rolano romanas „Žanas Kristofas“, kurio pagrindinis herojus man buvo labai artimas. Kadangi buvau paauglys, ta knyga man padarė didžiulį įspūdį, tarsi nurodė kelią, kuriuo reikia eiti.
– Niekada nebuvote suabejojęs tokiu pasirinkimu?
– Ne, niekada. Menas tuo metu buvo kaip stebuklas. Tarybų valdžia, tai, kas tuo metu vyko miške ir mieste... Aš juk mačiau gulinčius partizanus Kėdainių miestelio aikštėje ir tokioje situacijoje menas buvo tarsi kažkas švento, kas taip pat buvo labai arti bažnyčios. Aš juk patarnavau bažnyčioje, grojau vargonais, pavadavau tėvą. Bažnyčia buvo mano namai – tai, kas yra šventa. Bažnyčia tuo metu vaidino labai didelį vaidmenį – mūsų namuose vyko choro repeticijos, rinkdavosi choristai, nuolat buvo giedama, mano brolis taip pat dažnai vargonavo, visuomet giedodavo. Tad aš esu užaugęs ant šventoriaus. Kai mama grįždavo iš bažnyčios – ji visa tarsi šviesdavo. Tad tam paprastam žmogui tokioje aplinkoje pamaldos buvo labai svarbios. Ypač, kai prasidėjo vežimai į Sibirą ir visi kiti siaubingi dalykai. Bažnyčia tuo metu buvo užuovėja. Bažnyčia buvo užuovėja ir fronto sąlygomis – mes juk slėpėmės bažnyčioje. Prisimenu, rusai iš tankų šaudė į Vytauto bažnyčią, o ji puikiausiai atlaikė. Sviediniai vos prisilietę nulėkdavo į šalį. Plytos juk buvo geros, Vytauto plytos...
Telšiuose miestietis nepritapo
– Papasakokite daugiau apie savo kūrybos kelio pradžią, nuo ko viskas prasidėjo?
– Aš baigiau Vilniaus dailės institutą 1956 m., o pirmąją rimtą parodą surengiau tik 1970 m. Taigi reikėjo beveik 15 metų labai rimto darbo, kad tapčiau dailininku. Baigęs institutą, pirmiausia išvažiavau į Telšius, bet negalėjau gyventi be Vilniaus, todėl grįžau ir tada jau rimtai ėmiausi tapyti Vilnių. Kadangi neturėjau kur gyventi, gyvenau Dailininkų sąjungoje, tuo metu ji buvo šalia M. K. Čiurlionio mokyklos, kitoje gatvės pusėje. Todėl svarbiausiomis vietomis mano kūrybai greitai tapo Trijų kryžių kalnas, Bekešo kalnas, kadangi jos buvo visai šalia. Ir aš ėmiausi rimtai tapyti Vilnių, paišyti ir taip toliau. Tai buvo visas dešimtmetis labai intensyvaus darbo.
– Kodėl nepasilikote Telšiuose?
– Pajutau, kad negaliu ten gyventi. Aš esu miesto vaikas. Buvau ten vienas, neturėjau draugų. Būdavo, kad penktadienį vakare sėdu į traukinį ir atvažiuoju į Vilnių. Žinoma, mokiniai buvo geri, aš ten atlikau reikalingą darbą, nes pedagogai, kurie ten tuo metu dirbo, buvo ne itin kūrybingi, tad įnešiau šiek tiek vėjo. Bet ilgiau negalėjau ir tuo metu Dailininkų sąjunga man labai padėjo – nukreipė į Palangos kūrybos namus, buvusius dabartiniame Gintaro muziejuje, Tiškevičiaus rūmuose. Tuo metu rūmai buvo labai apleisti, nes po karo buvo atiduoti saugumui – ten buvo kalėjimas, buvo tardoma. Šiuos rūmus išgelbėjo tuometinė Dailininkų sąjungos pirmininkė Liuda Vaineikytė, o tam reikėjo didžiulių pinigų. Ji pateikė Dailės akademijai labai konkretų pasiūlymą – jiems atiteks šie rūmai, ten bus galima gyventi, kurti, ilsėtis, jei tam bus skirti reikiami pinigai. Ir buvo surasta reikiama suma – keli milijonai rublių, kadangi reikėjo atlikti didžiulius restauracijos darbus. Ir tik pabandyk įsivaizduoti – mes, dar beveik studentai, neseniai baigę mokslus, atvažiuojam į rūmus, mus pasitinka žemaičių moterys ir mes galėjom ten laisvai dirbti – atskiras kambarys, nuostabus maitinimas.
Pajūryje tapė Vilnių
– Palangos kūrybos namuose būdavote tik vasarą?
– Ne, dailininkai ten būdavo visus metus. Nuolat keisdavosi įvairios menininkų grupės – tapytojai, grafikai, skulptoriai, keramikai. Labai daug mano darbų yra padaryti būtent ten. Ypač, kai būdavau ten du mėnesius ir turėdavau kambarį, šilumą, gerą maistą, jūrą... Na, tai klausyk? Juk tai yra idealu. Ir, rodos, esu sakęs, jog mes patys, dailininkai, ten tvarkėmės ir kartais man tekdavo ten vadovaut. Ir pasitaikydavo situacijų, kai staiga jaunas žmogus, neseniai baigęs studijas, pasibaigus paskirtam laikui neturėdavo ką parodyti arba tik labai mažai... Tokiose situacijose būdavo elgiamasi labai griežtai. Aš pats buvau negailestingas vadovas. Jei blogai dirbdavo, charakteristikoje rašydavau – daugiau šito dailininko į Kūrybos namus priimti negalima.
– Ar kūrybai darė įtaką kiti žmonės, kurie buvo aplink?
– Matai, Kūrybos namai globojo ir vyresnio amžiaus dailininkus. Todėl ten labai dažnai būdavo Liudas Truikys, taip pat dažnai būdavo ir Antanas Gudaitis. Jų buvimas ten vaidino didžiulį vaidmenį – mes vakarais daug bendraudavom, jie kalbėdavo apie savo gyvenimą, kūrybą, būdavo ir daugiau vyresnių žmonių, bet kai pasirodydavo Truikys, visi iškart pasitempdavo.
Jo buvimas darydavo didžiulę įtaką, kadangi tai garsus dailininkas, scenografas ir, žinoma, norėdavai prieš jį gerai pasirodyti. Truikys visada be jokio gailesčio sakydavo – blogai padaryta. Taip pat ir Gudaitis labai kategoriškas buvo. Kai jie būdavo aplink, jausdavai atsakomybę, jog turi gerai pasirodyti.
– Kokiomis temomis tuo metu dirbdavote?
– Matai, ne taip dažnai būdavo galima gauti laiko vasarą, dažniau žiemą arba rudenį. Yra mano ten tapyta ir gamtoje, ir prie jūros, bet aš jau tuo metu gyvenau Vilniuje, todėl jau atsiveždavau piešinius, atsiveždavau nuotraukas, albumus ir taip pat labai dažnai įvairius užmanymus.
– Tai reiškia, jog būdamas Palangoje tapydavote Vilnių?
– Taip.
– Bet juk tai – didžiulis paradoksas… http://gargzdai.lt/300x250_4.html
– Kodėl paradoksas? Ar tu manai, kad dailininkas būtinai turi tapyti tik tai, ką mato aplink save? Dailininkas būtinai turi turėti savo pasaulį – pasaulį, kuris nieko bendro neturi su aplinka. Kur iš tikrųjų yra dailininko vertė? Jis privalo matyti daugiau, turėti ne tik buitinį, bet ir dvasinį gyvenimą. Žiūrėdamas į gamtą jis privalo matyti daugiau, nei tik atskirus objektus ir spalvas.
Privalai atitinkamai gyventi
– O kas padėjo matyti daugiau? Ar buvo žmonės, kurie Jus kreipė?
– Jei žvelgtume į klasiką – yra Van Gogho matymas, yra Mattiso matymas, bet kuris prancūzų klasikas turi savo matymą. Prancūzų mokykloje dailininkas pasirenka vieną ar kitą motyvą ir jis turi papildyti tą motyvą tuo, ką jis atranda savyje. Kitaip tariant, dailininkas nėra gamtos ar aplinkos perteikėjas, dailininku jis tampa tada, kai per gamtą, per aplinką jis sugeba perteikti savo išgyvenimą, savo skausmą, savo ilgesį, liūdesį, džiaugsmą. Kodėl Čiurlionis taip išsiskiria? Jis juk yra muzikantas. Jis tapo pušis, o virš pušų yra karūnos, taigi jis mato daugiau. Jis žiūrėdamas į gamtą suvokia šią paslaptį. Juk jeigu kalbėtume rimtai, tai kiekvienas medis – ryšys tarp dangaus ir žemės. Ir tai yra esminis dalykas, ką reiškia būti menininku. Pavyzdžiui, poetui taip pat reikia tokio išgyvenimo. Tarkime, Salomėja Nėris rašė: „Be baigos atvangos dunda jūra gili ir banga iš bangos atliūliuoja toli.“ O juk ji tiesiog stovi prie jūros! Čia yra gero poeto savybė – mokėjimas pamatyti, pajausti.
Ir iš tikrųjų klausimas – kaip užsivesti? Esi Palangos kūrybos namuose, pavalgei pusryčius, eini į savo studiją, išgeri dar kavos ir kaip pradėti? Paveikslo pradžia yra labai sudėtinga. Turi eskizus, turi medžiagą ir jau imi tapyti ant drobės, atitaikai formatą, o paskiau jau reikia rizikuot. Juk kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Man labai patinka šis posakis. Iš tikrųjų rizikuoti reikia. Ši rizika yra neišvengiamas elementas. Tu apgalvoji spalvas, formą ir staiga tu imi ir viską pakeiti – imi kitą dažą, rizikuoji ir tada staiga gaunasi. Iš esmės paskutinis etapas prie drobės – pats svarbiausias. Atrodo, kad jau nebe tu tapai, o ponas Dievas diktuoja. Bet kad tai įvyktų, privalai atitinkamai gyventi. Jeigu uliosi, blogai elgsies – nieko nesukursi.
– Bet ar to užtenka? Gali būti geras žmogus, bet nebūtinai kūrėjas.
– Geras žmogus neegzistuoja. Yra labai daug gerų žmonių ir gerų dailininkų, bet jie nėra kūrėjai. Galbūt jie yra meistrai, gerai išmano meistrystę, bet jiems trūksta tos rizikos, to pasiutimo... Kai aš, pavyzdžiui, atsistoju po Mikelandželo freskomis Siksto koplyčioje, aiškiai suprantu – tai jau nebe žmogaus darbas, tai Dievo darbas.
– Ar būna, kad Jums ir dabar nepavyksta?
– Taip! Žinoma, o kaip tu manai... Visada yra galimybė, kad nepavyks.
– Ar turite planų šiai vasarai?
– Taip, važiuosiu į kaimą, į Labanorą, ir ši vasara bus darbo vasara. Reikia jau pradėti apie tai galvoti, ruošti piešinius, eskizus, kad tapydamas galėčiau pagal juos improvizuoti. Tad jei bus gera sveikata, dar labai norėčiau padaryti šį tą naujesnio. Man dar labai rūpi Valančius ir jo piešiniai. Juk tai tokia naujiena, kad Valančius paišė, kad buvo dailininkas. Tad jeigu Dievas duos, dar labai noriu šį bei tą naujo šią vasarą nutapyti.
Kalbėjosi Augustas KALINAUSKAS