Pastaruoju metu ieškoma naujų priemonių blaivybei skatinti. Prieš rinkimus Seime buvo kuriami alkoholio vartojimo apribojimo projektai, įvairios gelbėjimosi iš girtuokliavimo liūno akcijos, siūloma stipriuosius gėrimus pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse, padidinti baudas už alkoholio vartojimą viešose vietose.

Aktyvi veikla

Užlieti kunkuliuojančio informacijos srauto apie galynėjimąsi su girtuoklystės šmėkla nebeprisimename Motiejaus Valančiaus – Žemaičių vyskupo, švietėjo, aktyvaus visuomenininko, politiko, istoriko, rašytojo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus. Autoritetingą asmenybę jaudino ne tik baudžiavos ir carinė priespauda, bet ir Lietuvos krašto pakelėse stūksančios smuklės ir karčemos.

1858 m. M.Valančius pradėjo blaivybės skleidimo veiklą. Vizituojamose bažnyčiose kunigai pasirašydavo specialioje knygoje ir pasižadėdavo visą gyvenimą negerti degtinės bei jos gaminių. Tais pačiais metais, norėdamas įtvirtinti blaivybės draugijų steigimą, vyskupas M.Valančius išleido brošiūrą ir parašė 19 ganytojiškų laiškų šioms draugijoms stiprinti.

Kunigai privalėjo perskaityti į bažnyčią atėjusiems žmonėms šiuos laiškus ir pasakyti atitinkamą pamokslą. Į blaivybės sąjūdį įsitraukė dauguma Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų. 1860 m. apie 80 proc. jų jau buvo blaivininkai. Dėl M.Valančiaus veiklos smarkiai sumažėjo degtinės gamyba Lietuvoje. Istoriko Vytauto Merkio pateiktais duomenimis, 1858 m. Kauno gubernijoje buvo išvaryta 1 mln. 33 tūkst. 534 kibirai degtinės, o 1860 m. – aštuonis kartus mažiau.

1863 m. po sukilimo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė blaivybės sąjūdį kaip politinę akciją, tačiau blaivybės idėjos liko gyvos. M.Valančiaus pradėtas tautos blaivinimas XX a. pradžioje atgijo – blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas ir kiti įžymūs lietuvių kultūros veikėjai.

Originalus laiškas

Vaižganto gyvenime, šalinant žmonių pragaištingus įpročius, keliant jų dvasią, būta ir dviprasmiškų istorijų bei nutikimų, susijusių su dalyvavimu aukštuomenės ir intelektualų pokyliuose. Juose kunigas nevengdavo troškulio numalšinti stipresniais gėrimais. Vaižganto „nuodėmes“ prie stalo aprašė istorikas prof. Alfonsas Eidintas knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“.

Prisiminkime keletą prof. A.Eidinto  minčių apie Vaižgantą. „1921 m. balandžio 22 d. vyskupas Pranciškus Karevičius J.Tumą-Vaižgantą pakėlė kanauninku. Per iškilmingą vakarienę vaišingasis kanauninkas ir kitus vaišino, ir pats dėl kompanijos stikliuką išmesdavo. Vyskupas sunerimo ir atsiuntė J.Tumui laišką, kuriame jį kaltino neišlaikius „kunigiško stiliaus“: „Galop svečius kelti karštai paraginęs, pats troškulį godžiai iš stiklinės gesinai. Pabūgau, kad tai nebūtų prie alkoholio palinkimo žymė. Išėjau iš vaišių sunkiai sužeista širdžia. Žaizda užgis tik tada, kada Tamsta visiškai svaiginančio gėralo nebragausi ir savo įtekme kitus prie blaivybės trauksi.“

„Lietuvos balsas“ išplakė Vaižgantą už tai ,kad jis, sutinkant Naujuosius metus rotušėje, buvo per daug „įkaušęs iš patriotizmo“, ėmė šėlioti, besibučiuodamas sulankstė akinius, „pasiekė komiškumo fazę“. Tikriausiai pats savęs tokio išsigandęs Vaižgantas raštu atsiprašė vyskupo ir tapo tikru blaivybės apaštalu – nuo to laiko daugiau neimdavo nė lašelio į burną.

Judėjimo vedlys

Tarpukario Lietuvoje viena iš didžiausių ir įtakingiausių organizacijų, vienijančių tautinio blaivybės judėjimo šalininkus, buvo Lietuvos katalikų blaivybės draugija (įkurta 1908 m.). Lietuvoje veikė 169 šios draugijos skyriai, vienijantys 16 tūkst. narių. Keletas jų turėjo savų namų, žemės sklypų, arbatinių su skaityklomis, knygynų.

Lietuvos katalikų blaivybės draugijos centro valdyboje dirbo įžymūs to meto žmonės, garsūs intelektualai: vyskupas J.Staugaitis, kunigai S.Mikalkevičius, Vaižgantas, mokytojas J.Strimaitis, daktaras A.Gylys ir kt. Blaivybės draugija rūpinosi nealkoholinio vyno gamyba ir reikalavo Vyriausybės panaikinti muitą įvežamiems iš užsienio nealkoholiniams vynams.

Šios draugijos centro valdyba Lietuvoje skelbdavo blaivybės savaites, kurių metu buvo rengiamos antialkoholinės akcijos. Valdybos vadovai siųsdavo raštus Lietuvos vyskupams, Švietimo ministerijai, Karo mokslo valdybai, provincijų klebonams, kuriuose prašydavo tinkamai paminėti blaivybės savaites.

Valstybės radiofonas transliuodavo kas savaitę vieną paskaitą apie alkoholio žalą (per blaivybės savaitę – kiekvieną dieną). Buvo skaitomos paskaitos Kauno liaudies namuose, kariuomenės dalyse, Karo policijos mokykloje, Ryšių batalione ir kt. Blaivybės savaitę paminėdavo ir Studentų atstovybės abstinentų komisija.

Kauno gatvėse per blaivybės savaitę kabodavo plakatai su antialkoholiniais šūkiais: „Girtuoklystė – nedorybių motina“, „Būkite blaivūs ir budėkite“, „Sekime blaivųjį Vytautą Didijį“ ir kt. Kasdien prie restoranų, traktierių ir kitų viešų vietų  buvo dalijami lapeliai, kuriuose buvo raginama susilaikyti nuo svaigalų.

Skatinimo kryptys

Tarpukario Lietuvoje veikė alkoholikų globos komitetas, kuris rūpinosi, kad būtų pastatyta alkoholikų ligoninė. Šiai idėjai įgyvendinti buvo paaukota 6,7 tūkst. litų ir 1933 m. naujoji ligoninė atvėrė duris.

Antialkoholinis judėjimas vyko ir Lietuvos mokyklose. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje veikė mokinių kuopelės, kurios rūpinosi blaivinimo darbu. Nepasiekus apčiuopiamų rezultatų, jos buvo panaikintos. Jas pakeitė Moksleivių abstinentų sąjunga. Mokyklose buvo mažai vaikų, kurie nebūtų ragavę alkoholio, o pusė jų išgerdavo labai dažnai.

Blaivybės draugija 1931 m. kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydama mokyklose įvesti antialkoholines pamokas ir kurti moksleivių abstinentų kuopeles. Krašto mokyklose autoritetą turėjo „Angelo sargo“ vaikų sąjunga, rengianti mokinius blaiviam gyvenimui. Ši sąjunga turėjo 370 kuopų, vienijančių 37 tūkst. narių. Pavasarį būdavo rengiamos iškylos į laukus ir miškus, organizuojamos paukščių sutikimo šventės Ši organizacija iškilmingai paminėdavo Motinos dieną.

Iš visuomenės atviros kritikos dėl žalingų įpročių susilaukdavo mokytojai. „Didelė nelaimė kraštui, kai dauguma mokytojų per visokias kaimo iškilmes ir patys vieni girtaudami liaudžiai rodo blogą pavyzdį“, – buvo rašoma 1932 m. „Sargybos puslapiuose“.

Priekaištaujama buvo ir gydytojams, teisininkams, kunigams, valdininkams, kurie ne tik nekovojo su girtuoklyste, bet ir ją dar palaikė žodžiais ir darbais.

Blaivybės idėjos buvo skleidžiamos ir kunigų seminarijose. Nuo 1930 m. Telšių dvasinėje seminarijoje veikė 60 narių turėjusi abstinentų draugija. Vieną kartą klierikams, pažeidusiems abstinencijos nuostatas, buvo suruoštas teismas.

Nepaisant aktyvaus blaivininkų judėjimo Lietuvoje, alkoholizmo liūnas neišdžiūvo. Miestuose ir bažnytkaimiuose vykdavo triukšmingos išgertuvės, dėl kurių kildavo vaidų, muštynių ir net žudynių. Kaimuose nemažai gyventojų mirdavo apsinuodiję anodija (1 d. gryno eterio ir 2 d. 90 laipsn. spirito), kiti nusižudydavo.

1931 m. Lietuvos gyventojai degtinei išleido 42 mln., vynui – 1,5 mln., alui – 12 mln. litų. Kyla klausimas: „Daug ar mažai?“ Į jį galima atsakyti žinant, kad žemės mokesčiams buvo išleista 17 mln. litų. Už naminį alų ir kontrabandinę degtinę buvo mokama antratiek. Taigi kasmet buvo prageriama per 100 mln. litų. Per 14 nepriklausomybės metų svaigalams gyventojai išleido per 1,5 mlrd. litų. Kasmet buvo prageriama ir prarūkoma daugiau, negu gaunama už bekonus ir kitą į užsienį išvežamą mėsą.

Nors tų laikų statistika gąsdinanti, tačiau šiais laikais gyventojai suvartoja alkoholio daugiau. Tuo metu vienam gyventojui per metus tekdavo 6 buteliai degtinės, o dabar šis kiekis išaugęs daugiau nei dvigubai.

Statistikos faktai nelikdavo be atgarsio. Lietuvos katalikų blaivybės draugija apeliuodavo į gyventojų sąžinę: „Tokius mokesčius sumokėję, ką mes turime? Daugelį apleistų ūkių, darbininkų šeimas didžiausiame skurde, daugybę žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, kalėjimus pilnus žmonių, teismus užverstomis bylomis, daugybę elgetų ir invalidų, gausybę iširusių šeimų, jaunimo ištvirkimą. Lietuvi, ar nematai, kad tavo tėvynė amžinam pavojui.“

Baisus priešas

Yra ko pasimokyti iš praėjusių dešimtmečių. Tik reikia visiems susitelkti ir darbais palaikyti vyskupo M.Valančiaus blaivybės idėjas.

Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios klebonas kunigas Gintautas Jankauskas, kalbėdamas apie alkoholizmo daromą žalą, pareiškė: „Alkoholis, girtavimas yra vienas baisiausių žmonijos priešų. Jis pakerta atskirus žmones, sugriauna šeimas, žudo tautas, jis ardo valstybes iš vidaus, nors jos būtų įstengusios atsispirti ir baisiausiems išorės priešams. Mūsų tėvynė šiandien šaukia savo sūnus į itin griežtą kovą su šiuo pražūtingu priešu.“

Neišmintingas žmogus, kuris nesupranta Dievo jam duoto laiko vertės ir nepanaudoja jo tinkamai. Jo dienos pasidaro piktos, jos tampa jam pražūtis. „Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia. Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef5,17-18).

Petras Urbonas