Šiaulietis Vidas Vinciūnas (60 m.), jau apie pustrečių metų gyvenantis už grotų, kažin ar ne patį didžiausią savo gyvenimo pomėgį – seksualiai išnaudoti mažametes – priverstas visiškai išbraukti iš savo gyvenimo: „zonoje“ mažamečių nėra. Tačiau pagyventi savo prisiminimais, susijusiais su pedofilija, užsiimta 2013–2015 metais, šiaulietis vis turi progų. Mat nuo jo suėmimo vis vyksta teismų posėdžiai – tai sveriama kaltė ir skelbiami nuosprendžiai, tai nagrinėjami skundai dėl jų.

Sulauktas atpildas

Įsivaizduojama šiauliečio V. Vinciūno „vizitinė kortelė“ yra tokia: turtingas senbernis, apie 30 metų gyvenęs kartu su seseria, kuri nenujautė apie jo aistrą mažametėms, kadaise įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir iki suėmimo dirbęs statybų vadovu, anksčiau teistas, bet teistumai jau išnykę.

2016-ųjų liepą Kauno apygardos teismas (KAT) paskyrė V. Vinciūnui 13 metų laisvės atėmimo bausmę už dviejų mažamečių Kauno krašto gyventojų (11 ir 12 m.) seksualinį prievartavimą šiame krašte.

2016-ųjų lapkritį V. Vinciūno apeliacinį skundą dėl minėto nuosprendžio išnagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas (LApT), nes nuteistas vyras ginčijo savo nusikalstamų epizodų skaičių ir prašė bendrąją bausmę sušvelninti. Tačiau nuteistojo prašymų LApT beveik neišgirdo – bausmę paliko tą pačią, tik nuo 30 000 eurų iki 20 000 eurų dydžio sumažino abiem nukentėjusioms mergaitėms priteistą moralinės žalos atlyginimą. Toks nuosprendis ir įsiteisėjo – V. Vinciūnas atlieka jam skirtą bausmę.

Turbūt vyras jau skaičiavo tyliai, kad laisvės jis nebematys iki 2028-ųjų vasaros, tačiau dabar, kai dar vieną nuosprendį už tokius pačius nusikaltimus V. Vinciūnui neseniai paskelbė ir Šiaulių apygardos teismas (ŠAT), kalinys priverstas savo skaičiavimus keisti – mat ŠAT pridėjo dar 5 metus. Teismas nustatė, kad panašiu laiku V. Vinciūnas seksualiai prievartavo ir 5 mažametes Šiauliuose, Mažeikiuose ir Telšių rajone. (Visos šios vietovės – ŠAT rūpimoje teritorijoje.)

Taigi šiuo metu V. Vinciūnas žino, kad jis nuteistas kalėti iš viso 18 metų, jeigu kiek vėliau LApT nepakeis ŠAT nuosprendžio. Vadinasi, į laisvę pedofilas išeitų tik apie 2033-iuosius, gerokai perkopęs jau ir savo 70-mečio slenkstį.

Šiurpūs skaičiukai

Beje, pati griežčiausia bausmė, mūsų Baudžiamuoju kodeksu numatyta už mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, yra 13 metų nelaisvės, o už tokio asmens išžaginimą – iki 15 metų „zonoje“. Bausmė V. Vinciūno atveju iškilo dėl to, kad jis savo aukomis pavertė ne vieną mažametį asmenį.

O jeigu Lietuvoje teismai visas nusikaltėliui už kiekvieną epizodą skiriamas bausmes sujungtų aritmetinės sudėties būdu, V. Vinciūnas turėtų kalėti... net 77 metus, nes KAT pernai būtų skyręs 42 metus kalėti, o dabar ŠAT – dar 35 metus!

Pamokančios bylos

Taigi ši šiauliečio nevaldytos aistros istorija, džiuginusi jį patį daugiau nei vienus metus, o galiausiai virtusi dviem baudžiamosiomis bylomis dėl pedofilijos, išduoda, kad pedofilai, ryžęsi taip nusikalsti, tikrai rizikuoja ilgam netekti laisvės.

Ši istorija, beje, pamoko ir mažamečių tėvus būti labai dėmesingus ir atsargius, netgi įtarius, kad tik jų vaikams nesibaigtų taip, kaip baigėsi V. Vinciūno lytiškai išnaudotoms mergaitėms. Mat jeigu tėvai neturi galimybių gyventi prabangiai, bet savo vaikams nepajėgia ar nesugeba įteigti bei įrodyti, kad ne brangiausi ir moderniausi daiktai gyvenime yra svarbiausia, tai tokie gimdytojai rizikuoja tiesiog pasmerkti savo atžalas skaudžių gyvenimo smūgių talžomai kasdienybei. Nes vaikai, siekdami lygiuotis į turtingesnius bendraamžius, gali daug kam ryžtis dėl tų brangių ir modernių daikčiukų.

Dviejose V. Vinciūno bylose nukentėjusiomis pripažintos mergaitės (9–14 m.) išties auga prabanga netrykštančiose šeimose, o dėl pinigų ir malonių blizgučių jos ryžosi bendrauti su seneliu joms galinčiu būti vyru (tuomet 57 m.). Tik tas bendravimas buvo ne įdomūs pokalbiai apie gyvenimą, ne knygų aptarinėjimas, ne kokių nors gyvenimo tiesų ieškojimas su gyvenimo patirties (ir išminties?) turinčiu brandaus amžiaus vyru – tai buvo tik turtingo senbernio seksualinių poreikių tenkinimas.

Senbernio aistra

Iki tol gana teigiamai vertinto V. Vinciūno juodi darbeliai viešumon iškilo 2015-ųjų birželio pradžioje, kai jis, įtartas dėl dviejų mažamečių mergaičių seksualinio prievartavimo ir vienos jų išžaginimo Kauno krašte, buvo gudriai įviliotas į vienos nukentėjusios mergaitės artimųjų jam paspęstus spąstus ir sulaikytas iš anksto įspėtų policijos pareigūnų. Nuo tada jis, laikomas pedofilu, gyvena suimtas.

Paaiškėjo, kad jis seksualiai išnaudojo 4 mažametes vietovėse arčiau Šiaulių, o kai ten atsidūrė viena iš Kauno krašto atostogauti atvykusi mergaitė, tai pedofilas pratęsė bendravimą su ja dar ir po to, kai mergaitė po atostogų sugrįžo į savo namus Kauno apskrityje. Kadangi mažametė buvo paprašyta pedofilo surasti dar vieną mergaitę, prikalbino savo draugę. Taip skirtingose apskrityse, bet panašiu laikmečiu vykdyti V. Vinciūno nusikaltimai virto dviem atskiromis baudžiamosiomis bylomis.

Savo kaltę ir vadinamojoje Kauno byloje, ir Šiaulių byloje V. Vinciūnas iš esmės pripažino ir tikino, kad gailisi. Tik dėl atskirų epizodų ginčijo, mažino teisėsaugininkų nustatytą jų skaičių.

Šio senbernio kaltė – kad jis sistemingai seksualiai prievartavo kelias mažametes, darė nepadorias jų nuotraukas ir grasino šias paviešinti, jeigu mergaitės nutrauktų bendravimą su juo. Už tai, kad mergaitės tenkindavo senbernio lytinę aistrą (dažniausiai oraliniu būdu), jis joms mokėdavo pinigų (nuo 5 eurų iki 50 litų), pirkdavo prabangių daiktų, leisdavo ir pačioms šį tą nusipirkti daugiau, nei paprastai turi mažametės.

Pavėluota pagalba

Teismai nustatė, kad V. Vinciūnas seksualinio gyvenimo 6 mergaites netrukdomas mokė daugiau negu metus – tiek laiko senbernis nusikalsdamas aktyviai tenkino savo seksualinius poreikius. Tokiu tikslu su mergaitėmis (po dvi ar po tris iškart) jis susitikdavo bemaž kas savaitę. Nusikalstamų epizodų priskaičiuota daug – po keliasdešimt.

O įkliuvo pedofilas tada, kai jo apetitas, seksualiai prievartaujant mažametes arčiau Šiaulių esančiuose rajonuose, augo ir paskatino vienišių dažnai važinėti pas dvi mažametes Kauno link. Šios pedofilą ir „sudegino“, bet ne iš karto.

Abi šios mergaitės nebuvo nemylimos ar neprižiūrimos savo šeimose, paliktos be suaugusiųjų dėmesio. Ir namiškiai buvo gana pastabūs – matė, kad dukros (seserys) turi naujų papuošalų, kosmetikos, gerą laikrodį, nuolat – saldainių ir pinigų, brangius mobiliuosius, planšetinį kompiuterį, tačiau, pasiteiraudavę mažamečių, tikėjo meluojančiomis mergaitėmis. Šios gi vasarą darbavosi, tad manyta, jog jos išties daugiau užsidirba. Dar namiškių tikėta, kad iš kažkur atsiradę prabangūs daiktai padovanoti melagingai įvardytų asmenų.

Tad belieka tik apgailestauti, kad tie rūpestingi namiškiai gerokai per vėlai susigriebė rimčiau įtarti ir akyliau stebėti savo mažametes. Mat pinigais ir mergaičių geidžiamais daiktais švaistęsis V. Vinciūnas buvo nuėjęs jau gana toli savo intymiuose santykiuose su mažametėmis. Vyras gašliai elgtis su mergaitėmis pradėjo jau pirmomis pažinties su jomis dienomis.

Bylos duomenimis, visos mažametės jokios lytinės patirties iki bendravimo su V. Vinciūnu nebuvo turėjusios.

Mažametės rauda

Mažametės senbernio nusikaltimų aukos turėtų būti labiausiai dėkingos vienos jų giminaitei – jaunai moteriai, kuri buvo pastabiausia ir įtariausia. Ji pirmoji pastebėjo, kad tuose pačiuose namuose gyvenanti 12-metė Giedrė (nukentėjusių mergaičių vardai pakeisti) dažnai verkia. Giminaitei pasiteiravus, Giedrė trumpai atsakė, jog pykstasi su savo drauge. Vieną vakarą, kai Giedrė vėl buvo verkusi, nuovoki giminaitė išgirdo, kad mergaitė savo kambaryje kalba telefonu. Pokalbio turinys, nugirstos sakinių nuotrupos (piktai – „ne jūs vienas man pinigų duodate!“) moterį sudomino. Ji tiesiai šviesiai pasakė Giedrei, ką nugirdusi, ir prikalbino pasipasakoti.

Tada ir paaiškėjo, kad Giedrė su savo metais jaunesne drauge Laura jau kelis mėnesius sistemingai susitikinėja su, anot Giedrės, „dieduku“, kuris pas jas atvažiuoja iš Šiaulių, pirmiau telefonu pranešęs, kur pasimatys. Pasimatymai vyksta gamtoje – toliau nuo žmonių akių, pamiškėje ar miške, tiksliau – ir „dieduko“ automobilyje tamsintais langais, ir ant patiesalų lauke. Būta kartą net ir šiauliečio bute. Anot Giedrės, ji jau seniai norėjusi viską baigti, tačiau „diedukas“ jas vis baugina, gąsdina – verčia jam paklusti už duodamus pinigus ir dovanas bei... šantažu.

Veiklioji giminaitė

Tai išgirdusi giminaitė sutriko, tačiau nė nesudvejojo, kad mergaitę ir jos draugę reikia skubiai gelbėti, o „dieduką“ perduoti teisėsaugai. Moteris pati paskambino V. Vinciūnui, prisistatė ir pasakė viską žinanti dėl mergaičių, todėl „sukelsianti ant kojų visą policiją“. Vyras, ramiai išklausęs, mandagiai pažadėjo daugiau nebeieškoti mergaičių. Giminaitė paskyrė Giedrei „namų areštą“, laikinai paėmė jos telefoną.

Tačiau vėliau V. Vinciūnas paskambino Giedrei jos draugės Lauros telefonu ir šantažu pasiekė, kad pasimatymai su mergaitėmis vyktų toliau.

Kai po dar kelių mėnesių Giedrės giminaitė tai sužinojo, ji nutarė žodžiais daugiau nebesišvaistyti. Moteris pradėjo veikti. Taip „diedukas“ buvo gudriai įviliotas į spąstus. Jis, susitaręs susitikti su mergaitėmis, kurios telefonu neišsidavė jam jau žinančios, kas bus, atvyko į sutartą vietą ir iškart buvo sulaikytas dviejų pasaloje tykojusių policininkų. Į juos jau buvo kreiptasi Giedrės aktyviosios giminaitės. Mat ši, dėl drąsos lydima dviejų draugų, prieš tai jau buvo susitikusi su „dieduku“, kurį išgąsdino dėl būsimo pedofilo likimo „zonoje“, dėl viešumo ir privertė parašyti prisipažinimą. Esą net drebėdamas „diedukas“ tuokart buvęs nuoširdus ir beveik atviras – parašęs viską išklodamas. Dar ir 20 000 eurų pažadėjęs sumokėti, kad tik policija nieko nesužinotų.

O kai po to V. Vinciūnas pranešė Giedrės giminaitei, kad jau turi surinkęs 1000 eurų ir gali atvežti, to tik ir laukta – tada įsijungė ir visą istorijos esmę jau žinoję kriminalistai. Jie uždėjo antrankius šiauliečiui, mergaičių laukusiam, kaip visada, mašinoje tamsintais langais.

Režisuotos vagystės

Taip gerai suveikė tuo metu dar tik įtartam pedofilui gudriai paspęsti neabejingų Giedrės artimųjų spąstai. Galima sakyti, šiaulietis buvo demaskuotas tokiu pat klastingu keliu, kaip ir jis pats veikęs 2013–2014 metais, neatsispyręs norui „turėti visada po ranka“ mažametes, jo seksualinių jausmų audrintojas.

Pagrindas šantažui

Tuomet pedofilas tame pačiame vagonėlyje visaip fotografuodavo pusnuogę mergaitę, kad jos nepadoriomis nuotraukomis vėliau galėtų ją šantažuoti: esą arba pildyk visus jo norus, arba bus pranešta apie pinigų vagystę policijai, o nepadorios nuotraukos išplatintos internete...

Jau minėta, kad pirmosios mergaitės, kurį laiką „tarnavusios“ V. Vinciūnui, paskui turėjo surasti „pamainą“ jam. Ir pats V. Vinciūnas buvo taip sakęs mergaitėms: „Jeigu nenori pati darbuotis, vietoj savęs surask kokią nors savo draugę“. Taip pedofilo aukų ratas plėtėsi. O kadangi naujokės nedrįsdavo susitikinėti su „dieduku“ po vieną, tai eidavo po dvi ar ir tris. Jos visos ir patyrė pedofilo skriaudas, ir matė, ką gašlus vyras išdarinėjo su jų draugėmis, ir palieptos fotografuodavo likimo drauges nepadoriomis pozomis, kaip liepdavęs „diedukas“, ir kartais įamžindavo mobiliuoju telefonu net patį „dieduką“ su kuria nors nepadoriai liečiama, glamonėjama mergaite. Visai tai ruošta mergaičių bauginimui, šantažui.

Šantažas ir baimė

Turėdamas nuotraukas, V. Vinciūnas skambindavo savo aukoms ir gąsdindavo, kad jų – nuogų, „dirbančių“ prie nuogo vyro – nuotraukos pasieks jų šeimą, mokyklą, draugus.

Mergaitės nebenorėjo tenkinti vyro seksualinių poreikių, kartais net verkdavosi, skųsdavosi, kad joms skauda, tačiau vėl ir vėl jas įveikdavo baimė dėl grasinamų parodyti jų nuotraukų.

Be to, mažametes gundydavo ir uždarbis, nes bene po kiekvieno susitikimo „diedukas“ duodavo joms pinigų. Arba dovanodavo ir brangių daiktų, kurių paprašydavo pačios mergaitės. Taip jos, galima sakyti, buvo paverstos „vieno kliento“ prostitutėmis, tik pačios dėl mažametystės buvo nepajėgios suprasti su jomis atliekamų veiksmų esmės ir galimų pasekmių, Nors tai, kad daro negerus darbelius, mažametės puikiai suprato – mat ilgai slėpė nuo namiškių, draugių, prašė V. Vinciūno tik nefiksuoti jų veidų, nerodyti nuotraukų. Taigi kol slėpė, tol ir kentėjo pildydamos gašlūno užgaidas.

O tų nuogalių nuotraukų V. Vinciūno kompiuterinėse laikmenose policijos pareigūnai vėliau per kratą surado net per 1000! Dar ir vaizdo įrašų buvo – 7. Įamžintuose kadruose lengvai atpažįstamos ir mergaitės, ir pats „diedukas“. Užfiksuota, kad „dirbdamos“ mergaitės verkė, skundėsi, jog joms skauda, viena jų kartą sakiusi, kad ją pykina. Vėliau specialistai patvirtino, jog tai – pornografinio turinio vaizdai. Už tai V. Vinciūnas irgi buvo kartu teisiamas – atpildas už tai „įkrito“ į bendrą bausmę.

Tik faktai:

Norėdamas įbauginti mergaites, panorusias jį jau palikti, V. Vinciūnas ne tik šantažavo jas grasinimu išplatinti jų nuotraukas, bet ir siuntinėjo žinutes, apsimetęs policijos pareigūnu ir pagalbos prašančiomis kitomis nelaimingomis mergaitėmis.

Taip pat V. Vinciūnas baugino mergaites ir šiurpiomis istorijomis, esą nutikusiomis jo pažįstamoms nepaklusnioms mergaitėms: neva tokia Simona buvo išvežta dirbti prostitute, o grįžo jau visai pražilusi; neva Agnė jau „prisižaidė“ – laukiasi vaiko, todėl tikisi pinigų abortui; esą tokia Gabija labai užjaučia Agnę, tad prašo Giedrės „darbuotis“ su juo toliau, o tada pinigais pagelbėti Agnei...

„Diedukas“, pavertęs mažametę Giedrę savo asmenine prostitute, kartą sulaukė jos labai jau skubėjusios iš mokyklos – tebevilkinčios mokykline uniforma.

Šiaulietis taip troško mažamečių mergaičių glamonių, kad į susitikimus su jomis Kauno krašte kone kas savaitę atvažiuodavo iš Šiaulių, įveikdamas apie 150 kilometrų kelią.

Pamalonindamas savo aukas pinigais ir dovanomis, pedofilas net buvo atidaręs banko sąskaitą mergaitėms, o jos kortelę padavęs vienai jų.

Vienai iš nukentėjusių mergaičių V. Vinciūnas netgi buvo sakęs, kad ji galėsianti gyventi su juo, kai tik sulauksianti 18 metų – turtingas senbernis turėjo vilties, kad mergaitei jis patinka.

Šiauliečio „žaidimai“ su mažametėmis galėjo baigtis ir liūdniau, nes jos buvo pastebėjusios, kad iš pradžių kultūringai, švelniai elgdavęsis „diedukas“ galiausiai tapo labai grubus ir piktas, net šaukdavo ant jų.

Mergaičių artimųjų teigimu, bendravimas su V. Vinciūnu mergaitėms gerokai apkartino jų gyvenimą – buvusios linksmos, žvalios mergaitės tapo liūdnos, tylios, uždaros, irzlios, neretai verkdavo, bijojo žmonių, todėl šalinosi jų, nepasitikėjo savimi; kai kurios išgyvena tai ir iki šiol.

Irena ZUBRICKIENĖ