Išvalyti rajono kaimus nuo sovietinių statinių griuvėsių ir tuo pačiu labiau užtikrinti čia gyvenančių žmonių saugumą Savivaldybė pinigų neranda, tačiau norų suversti atsakomybę ant gyventojų pečių netrūksta. Pripažintus bešeimininkiais ir pavojų keliančius pastatus stengiamasi ne nušluoti nuo žemės paviršiaus, bet parduoti. Ar nenutiks taip, kad valdžiai vadovaujantis tokiais planais Kretingos rajono laukus dar ilgai „puoš“ apgriuvusios kolūkinės fermos, įvairiausių kitokių statinių liekanos?
Teismo sprendimas – tik vienas
Rajono kaimų teritorijose dar daug niekam nebereikalingų, apgriuvusių įvairios paskirties statinių, tačiau tik prieš dvejus metus įvyko pirmasis ir kol kas vienintelis teismo posėdis, kurio metu bešeimininkiais pripažinta 18 objektų.
Pasak Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjos Sigutės Jazbutienės, nuo 2018-ųjų sausio aukcionuose parduota 11 objektų. Tačiau siūlomų aukcionui statinių sąrašas nuolat papildomas naujais objektais. Dabar tokių yra dvi dešimtys.
Prioritetas – ne saugumas, o komercija
Apie sovietinių statinių griuvėsių nugriovimą Savivaldybės administracijos valdininkai kalbėti vengia. Nebent prisimenama, jog buvęs nugriautas tik vienas statinys, ir tas pats – už europinius pinigus.
Mat valdžia neskuba skirti lėšų tam, kad būtų sutvarkytos rajono kaimų teritorijos. Tikriausiai todėl, kad kol kas dar neįvyko jokia nelaimė, niekas nesusižeidė ir nežuvo landžiodamas po griuvėsius.
Tačiau pasiteisinti, kodėl seni statiniai negriaunami, motyvas yra. Ir labai paprastas – brangiai kainuoja, o biudžete šiems reikalams pinigų nesurandama.
Norų pardavinėti savivaldybės turtą dabartinei valdžiai netrūksta. Nekalbant apie ketinimus į privačias rankas atiduoti Savivaldybės reikmėms reikalingus pastatus Kretingoje, sugebama įsiūlyti pirkėjams ir niekam lyg ir nebereikalingus statinius kaimuose.
Kitaip tariant, stengiamasi ir iš nieko uždirbti kelis eurus, nepaisant nei rizikos atsitikti nelaimėms, nei juo labiau ne itin pageidautinų kaimo „puošmenų“ riogsojimo.
Nors po truputį buvę sovietiniai statiniai kaimuose tampa privačiomis nuosavybėmis, juose įsikuria kokios nors įmonės, dirbtuvės ar ūkininkų sandėliai, procesas užtrunka pakankamai ilgai. Pasak Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjos S. Jazbutienės, jis gali tęstis net dvejus metus.
Procesas užtrunka
Teismui pripažinus, jog statinys yra bešeimininkis, anot vedėjos, pirmiausia žiūrima, ar jo negalima panaudoti Savivaldybės reikmėms. Jei nusprendžiama, kad jis netinka savivaldybės funkcijoms vykdyti, statinys įrašomas į numatomų parduoti aukcione statinių sąrašą ir laukiama, kol atsiras pirkėjas. Ir tik tada, jei kas nors parodo kokį nors susidomėjimą, pradedama tvarkyti dokumentaciją, formuoti žemės sklypą ir t. t.
Suprantamas rajono valdžios noras bent šiek tiek gauti pajamų iš sovietinių griuvėsių. Tačiau vargu ar tai padės artimiausiu metu juos paversti funkcionaliais objektais.
Pasak S. Jazbutienės, per daugiau kaip dvejus metus sugebėjus parduoti 11 objektų, rajono biudžetas pasipildė beveik 99 tūkst. eurų.
Kai kurių rajono seniūnijų seniūnų nuomone, vargu, ar kaimai greitai atsikratys akis badančių griuvėsių, jei ir toliau bus stengiamasi juos tik pardavinėti.
Vietoj daržinės – tik pamatai
Viešame aukcione parduodamo Savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąraše įrašyta, jog Žalgirio seniūnijos Nausodžio kaime parduodamos dvi daržinės ir tvartas, statyti 1949-aisiais. Tačiau, pasak seniūno pavaduotojo Valdevino Navajausko, nei daržinių, nei tvarto seniai nebėra, likę tik jų pamatai.
Vadinasi, tokio objekto pirkėjo gali tekti laukti labai ilgai. Parduoti aukcione jis jau buvo paruoštas prieš dvejus metus.
Sujudimas – tik atsiradus pirkėjui
Bene daugiausiai savo teritorijoje sovietinių statinių griuvėsių turinčios Imbarės saniūnijos seniūnas Antanas Turauskis nusiteikęs šiek tiek optimistiškiau. Jo nuomone, geriau, kai kas nors po truputį parduodama, griuvėsiuose vėl pradedama vystyti kokią nors veiklą arba jie visiškai nugriaunami ir žemė tampa žemės ūkio paskirties nei viskas liktų apleista.
Aukcione parduodama Imbarės seniūnijos Erlėnų kaime esantys 1950-aisiais statytos fermos griuvėsiai. Pasak A. Turauskio, šiuo objektu lyg ir susidomėjo keli ūkininkai, tačiau ar jis bus nupirktas, kol kas neaišku.
Beje, atrodytų, jog apleistų, bešeimininkių statinių griuvėsiai neturėtų pirkėjams kainuoti itin brangiai. Vis dėlto aukcionai įvyksta ne visada. Tenka perskaičiuoti pradines kainas, jas sumažinant, nes neatsiranda pirkėjų, pasiūlančių tiek, kiek Savivaldybė norėtų gauti.
Kam brangu, o kam – ne
Imbarės seniūnijos seniūno A. Turauskio nuomone, norint nugriauti visus seniūnijoje esančius bešeimininkius sovietinius statinius, prireiktų apie 300 tūkst. eurų.
S. Jazbutienė teigė, jog senų statinių nugriovimas kainuoja brangiai. Tačiau kiek konkrečiai galėtų kainuoti, tarkim, standartinės fermos, užimančios apie pusantro tūkstančio kvadratinių metrų plotą, nugriovimas, pasakyti nesiryžo.
Senų pastatų griovimu užsiimančios įmonės specialistai tikino, jog tokie darbai itin brangiai nekainuoja. Standartinės buvusios fermos griuvėsių išvalymas galėtų kainuoti apie 10-15 tūkst. eurų.
Šiek tiek daugiau piniginę pakratyti reikėtų tuo atveju, jei objekte dar yra likę šiferio stogų ar kitokių kenksmingų medžiagų, kurias būtina utilizuoti.
Tradicinis pasiteisinimas, kodėl vangiai vyksta kaimų teritorijų valymas nuo sovietinių griuvėsių, yra lėšų trūkumas. Tačiau kai kurios kitos šalies savivaldybės, pavyzdžių, Telšių rajono, jų vis dėlto suranda. Ir ne kokių nors stebuklų sulaukdamos, o pasinaudodamos Europos Sąjungos teikiama parama.