LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Beveik netikiu pranašystėmis, tačiau dar prieš koronaviruso epidemiją, kuomet baigdamas vasaros darbus „Bangoje“ antrą kartą atlikau šį interviu (pirmasis įrašas tiesiog dingo), su pašnekove juokavome, jog pokalbis pasirodys po metų. Taip ir nutiko. Panašiai būna ir su kūryba – ilgai kaupiama, kol iš tamsiausių pasąmonės kampelių yra išliejama mintis, vaizdinys. Taigi kalbuosi su bendraamže vėžaitiške Emilija KUPRELYTE – mergina, gebančia išrikiuoti žodžius poezijos eilutėmis.
Kuria nuo mažumės
– Kada pradėjai rašyti?
– Jau pradinėse klasėse. Mano mama yra meniškos prigimties, gamina visokius rankdarbius iš vilnos, siūlų, gražiai piešia, tačiau niekada viešai savęs nerealizavo. Tai matydama aš visada mąstydavau, kad reikia rasti savo talentą. Aš mėgdavau rašyti su ironija. Suvokiau, kad esu vaikas, bet mėgau rašyti apie suaugusiųjų „nesąmones“ – keistus dalykus, kurių aš tada nesupratau, pavyzdžiui, sveiką gyvenseną.
Gimnazijoje pradėjau labiau domėtis literatūra, mane motyvavo kiti autoriai. Pradėjau rašyti vėl, tačiau įkvėpimas nublanko. Visgi būdavo, kad ateina mintis, vienas sakinys į galvą, ir jį užrašau. Turiu idėją, kurios niekaip jau ilgą laiką nepaverčiu kūriniu, tai pasižymiu ir žinau, kad kada nors bus eilėraštis. Būna daug minčių, tai kartais sudedu į vieną, kartais išeina penki atskiri.
– Iš ko semiesi įkvėpimo?
– Iš pradžių man labai padėdavo gamta bei autoriai, rašantys apie ją: Maironis, Antanas Baranauskas. Aš suvokiau, kad iš gamtos galiu pasiimti bet ką ir perdaryti kitaip. Kada labiausiai norėdavau rašyti, tuomet mane ir įkvėpdavo buvimas gamtoje. Vėliau nebebuvo tiek įdomu, nes pradėjau domėtis psichologija, vidiniu pasauliu, tada keitėsi ir autoriai, nes kito suvokimas. Iš pradžių galbūt jie buvo įdomūs, bet norėjau ko nors naujo. Tada atradau poetą Paulių Širvį. Dažnai klausau „Hiperbolės“, nes man artimi jų tekstai, taip pat ir kūrėja Janina Degutytė. Mano išgyvenimai tapo svarbesni. Iki tol buvau orientuota į tai, kas skaitys: šeima ar draugai, o tada pradėjau rašyti sau dienoraštį.
– Klaipėdos rajono rašytojų almanache mini, kad kuri Lietuvai.
– Daugiausia tokių skyriau kūrybos pradžioje. Gali būti skirtingi įsivaizdavimai – kartais įsivaizduodavau kaip žmogų ir kreipiausi „tu“. Būna, noriu sakyti daugiskaita „jūs“ nekonkretizuodama. Pasitaiko, kad dedikuoju ir jaunam žmogui.
– Na, o kodėl Lietuvai?
– Iš pradžių viskas buvo labai patriotiškai – aš būdavau gana pompastiška. Visgi mano fanė yra buvusi auklėtoja gimnazijoje. Sykį Palangoje dalyvavau poezijos konkurse ir užėmiau II vietą. Tačiau šio pomėgio nepriimu rimtai. Ko gero, nenoriu įsipareigoti, nes viskas gali pasidaryti labai netikra. Ne visada šia tema noriu ką nors pasakyti, kartais eilėraščiai būna „bim bam“. Poezijoje galiu būti kas noriu, galiu pasislėpti už bet ko.
– Kokia potekstė slypi tavo eilėraščiuose?
– Jų būna pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, vienas yra apie įsimylėjimą, kitame tapatinu save su pelėda. Nors jos yra mielos, tačiau gali būti ir tarsi keiksmažodis. Man močiutė sakydavo: „Pelėda tu.“ Tačiau eilėraštyje „Neprisimink“ ją paverčiu teigiamu dalyku: „Ar prisimeni mus, / Jau rūke vidur lauko šnopuoja / Pelėda, panaši į mane?“ Tada yra intarpas apie veidu žliaugiantį vandenį, nes tai nėra malonu. Vėliau rašau: „O kai lauko gale, / Palei mišką, pradėsi bijoti – / Ar tai panašu į mane?“ – tai apie nesaugumą. Kitame posme dėlioju mintis apie išnykimą, ar prisimins mane, nes aš – ne. Gerai, įsimylėjo tai įsimylėjo, bet jeigu ir nebūtų, ar saulė užgestų? Tikrai ne.
– O kokios būsenos reikia būti, kad neprisimintum savęs?
– Galbūt labai mylėti. Taip būna.
Rašymas padeda paleisti
– Ką jauti rašydama?
– Palengvėjimą. Būna, kad labai ilgai kaupiu kokią nors emociją, pavyzdžiui, liūdesį, tai vietoje to, kad ką nors prikulčiau, parašau eilėraštį. Kartais jaučiu transcendenciją, nes nejaučiu laiko, fiziologinių poreikių, t. y. ar man šalta ir pan. Vidiniame pasąmonės pasaulyje nuolat vyksta įvairūs dalykai, o kai prisėdi ir parašai, tarsi patenki kitur, kur viskas kaupiasi. Pavyzdžiui, kartais susipyksti, tačiau numoji ranka, nes nori būti geras draugas, bet iš tiesų viskas kaupiasi. O kai užrašau, suprantu, kad galiu tai paleisti ir pamiršti.
Sustiprėjo katalikiškas gyvenimas
– O kaip pradėjai kelią į tikėjimą?
– Nuo vaikystės mane vesdavosi mama į bažnyčią. Galbūt jau nuo 5 metų. Pamenu: kaimas, bažnyčia, šalta. Vasarą būdavo keista eiti, nes atrodydavo baisu, kadangi ten labai atvira vieta. Daug kas įsivaizduoja ją kaip drėgną, nemalonią.
Manyje visada būdavo pasėta tikėjimo sėkla. Vėliau prasidėjo Sutvirtinimo sakramento laikas. Viskas kardinaliai pasikeitė po jaunimo stovyklos, buvau beveik 14 metų. Mane pakvietė, nes dažnai skaičiau skaitinius bažnyčioje. Tai vykdė Telšių vyskupijos jaunimo centras, vykome į Platelius. Atsikėlėme anksti ryte, su drauge išsidažėme, susigarbanojome plaukus. Kai atvykome, kažkokie vaikinai suposi ir juokėsi iš mūsų išvaizdos. Tuomet norėjau važiuoti atgal, bet paskui jie tapo autoritetais. Supratau, kad gali būti tas, kas esi, ir būti priimtas.
– Ką ten patyrei?
– Ėjimas į bažnyčią kiekvieną dieną buvo tarsi nuotykis. Mes keliavome su gitaromis, būgnais. Pirmoji Adoracija... Žmonėms atrodo, kad gauni Švenčiausiąjį ir žiūri į „vafliuką“, o iš tikrųjų kūnas. Aš pirmą kartą su tuo susidūriau.
Ten mes visi verkėme. Kai supranti, kaip yra iš tiesų, tai graudina. O dar buvo gražios giesmės, atrodo, tiek ir užteko. Nebuvo taip, kad pradėjau daryti teologines išvadas, tiesiog pamačiau, kad būna kitaip. Vienaip skamba, kai tikėjimo žodžius mini koks nors jaunas kunigas ar tikybos mokytojas – dažnai tai praleidžiame pro ausis. O kai supranti, kad ten sėdi Kristus ir žino viską, kas įvyko tavo gyvenime, tu ateini asmeniškai pabūti akis į akį. Nebūtina kalbėti. Tuomet užplūdo ramybė.
Prisimenu giesmę „Meilė neišsenkanti“, ji mane labai palietė. Supratau, kad tikėjimas nėra tik kažkoks močiučių reikalas, tai nėra gėda. Tada grįžau namo, po savaitės turėjo vykti Sutvirtinimas. Buvau labai motyvuota, norėjau visiškai suprasti Sakramento svarbą.
– Vėliau nusprendei tikėjimą įkelti ir į poezijos gelmes?
– Taip, nes po to supratau, kad yra gili prasmė. Bažnyčioje vyksta tiek daug gražių dalykų – koncertai, yra šlovinimo grupės, jaunimo atgailos žygiai, į kuriuos ėjau 4 metus. Per juos pradėjau suprasti, kad vis dėlto yra Dievas.
– O kaip Jį suvoki?
– Tiesiogiai kaip asmenį. Man patinka Jį įsileisti. Mes kartais bijome ne taip, kaip reikia bijoti. Kai mylime asmenį, nenorime jo įžeisti. Taip turėtų būti ir kai myli Dievą. Man patiko, kad aš galėjau susipažinti su kiekvienu asmeniu. Pirmas, ko gero, buvo Jėzus, kuris arčiausiai prisileido būdamas per Švenčiausiąjį sakramentą. Tuomet supratau, kad galiu su Juo bendrauti kaip su asmeniu. Kai atsiranda ryšys, nereikia jokio įrodymo.
– Ar tokiu atveju nebijai tylos?
– Tikrai ne. Kartais būna, jog nieko nesako. Tos tylos reikia, nes šalia jos turime ir savo sąžinės balsą.
– O kodėl žmogui reikia tikėjimo?
– Kad galėtum jaustis žmogumi. Daug kas ginčijasi, jog yra nemažai gerų žmonių, kurie netiki. Jie turi vertybes, yra be galo mylintys. Manau, kad žmogui reikia ne tiek tikėjimo, kiek Dievo. Tikėjimas gali būti tiesiog religija ar kokie prietarai, susitikimas.
– Gal taip lengviau gyventi, kai gali atsiremti į ką nors didesnio, stipresnio?
– Daug kas veda į save – aš ieškau ramybės, aš turiu būti toks ir toks, turiu išsivalyti ir galiausiai tai veda į depresiją, nes supranti, kad esi Dievas. O mano tikėjimas – katalikybė – suteikia ne tik didelį svorį gyvenime, bet ir saugumą. Žinoma, nėra taip, kad pasakau, jog esu tikinti ir viską už mane padarys Dievas, o iš tiesų Jis davė laisvą valią. Būna, žmonės kalba: vyksta karas, tai kur yra Dievas? Mes gavome laisvę rinktis, nes yra dalykų, kur Jis negali įsikišti, nes mes neleidžiame.
Man labai patinka Faustinos malda, kurioje ji sako, kad jei negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes ji siekia ten, kur pati nepasiekiu.
Eilėraščiai
Tūkstantis upių
Tūkstantis upių, Viešpatie,
O tinklo – nė vieno.
Ir tu sakai – merk savo saujom
Į vandenį. Metas atėjo.
Ir dar tūkstantis upių
Iš mano akių ištekėjo.
„Tūkstantis upių, žmogau,
O žvejo – nė vieno“.
Tai yra „Kaukolės vieta“
Man atrodo, kad aš mačiau,
Kad prisimenu tavo kelionę į kalnus.
Man vis rodosi tavo plaukai,
Tavo nuovargis, plaunantis
Sugudusius plaukus.
Ir žinai,
Aš vis dėlto pamenu
Tavo virpančias blauzdas
Ir degančius delnus.
Aš jaučiau, supratau,
Kaip bijai...
Paskutinės kelionės į kalnus.
Aš žinau, kad buvau su visais,
Ir gėriau, ir valgiau...
Ir kasdien sugrįžtu
Į tenai, vien iš didelio
Alkio.
Iki šiol, man atrodo, jaučiu,
Žvėrelio veriantį žvilgsnį.
Nepaklausiau anksčiau...
Ar sunku buvo būti žmogum?
Ar sunkiau buvo mirti?
Kalbėjosi Robertas MACIUS
Asmeninio albumo nuotr.
