Po įvykdyto nužudymo ar kito sunkesnio nusikaltimo įtariamieji neretai sprunka iš Lietuvos, tačiau dažniausiai būna sugaunami. Ir tuomet jie turi ne tik atsakyti už padarytą nusikaltimą, bet dar ir susimokėti už jų parvežimą į gimtinę.

O kartais būna dar blogiau. Štai kaip susiklostė dviejų įtariamųjų nužudymu likimai.

Lietuviai Darius T. (42 m.) ir Vytautas Dunauskis (52 m.) Vokietijos Liubeko mieste 1995 metų liepos 3 dieną užpuolė automobiliais prekiavusį tunisietį ir jį mirtinai subadė peiliu bei atsuktuvu. Aukos žmonos teigimu, iš buto, kuriame ji gyveno su vyru, dingo nemažai pinigų, todėl manoma, kad žmogžudystė įvykdyta turint tikslą apiplėšti. Vokietijos policija kruopščiai tyrė žmogžudystę, tačiau tuo metu pavyko tik nustatyti, kad plėšikai, nužudę tunisietį, buvo dviese. Nesuradus įtariamųjų bylos tyrimas buvo sustabdytas.

Bėgant metams, įkalčių rinkimo technologijos patobulėjo, ir po 20 metų į tą bylą pažvelgta iš naujo. Įkalčiai joje buvo dviejų cigarečių nuorūkos, rastos bute tuoj po nusikaltimo. Buvo atliktas DNR tyrimas, o jis parodė, kad viena nuorūka priklauso Dariui T., kuris kažkada buvo teistas už melagingus liudijimus. Atnaujinus nužudymo tyrimą, pavyko nustatyti, kad kitas rūkalius – irgi lietuvis, V. Dunauskis. Jį išaiškinti vokiečiams padėjo Klaipėdos kriminalistai.

Įsigaliojo senatis

Per tuos metus abiejų įtariamųjų keliai išsiskyrė. Darius T. pernai buvo surastas Klaipėdoje. Kai tik vokiečiai atsiuntė Europos arešto orderį, vyras buvo sulaikytas. Klaipėdos apylinkės teismas buvo leidęs jį suimti dviem mėnesiams, tačiau Klaipėdos apygardos teismas ligotam vyrui sulaikymą pakeitė namų areštu. Sulaikius klaipėdietį paaiškėjo, kad tuos metus, kai jis kiekvieną dieną laukė kol į jo namus pasibels policininkai, gyvenimas jo nelepino. Darius T. susirgo ir daug laiko praleido ligoninėse.

Tačiau dabar, kai Dariui T. jau pareikšti įtarimai dėl Vokietijoje įvykdytos žmogžudystės, Vilniaus apygardos teisme (VAT) jis sužinojo ir sau gerą žinią. VAT atsisakė išduoti jį Vokietijai, nes Lietuvoje už šį nusikaltimą jam jau įsigaliojo senatis. Pagal dabar Lietuvoje galiojančius įstatymus senatis dar neveiktų, tačiau tuo metu, kai Darius T. galimai nužudė tunisietį, senatis dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įsigaliodavo po 20 metų.

Susitiko degalinėje

Visai kitaip atsitiko V. Dunauskiui. Grįžęs iš Vokietijos jis nusikalto Lietuvoje ir 1998 metais už pasikėsinimą nužudyti buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme. Beje, nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme prokuroras teismo prašė skirti V. Dunauskiui 18 metų laisvės atėmimo bausmę.

Nusikaltimas, kurį V. Dunauskis įvykdė Lietuvoje, ties Lančiūnava, irgi susijęs su Vokietija. Tuo metu Vytautas vertėsi keleivių vežimu į šią šalį – mat buvo kilęs automobilių prekybos bumas: dažnas lietuvaitis, nupirkęs automobilį Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ar kurioje kitoje šalyje, parvarydavo jį į Lietuvą ir čia brangiau parduodavo. Panevėžietis Bronislovas S. (tuo metu 42 metų) irgi vertėsi automobilių prekyba. Nusipirkęs automobilį Vokietijoje, važiuodamas juo namo paskaičiavo, kad Lietuvoje iš automobilio beveik nieko neuždirbs, todėl nusprendė parduoti jį Lenkijoje.

Sėkmingai pardavęs automobilį Bronislovas S. vienoje Lenkijos degalinėje susitiko su V. Dunauskiu, kuris, nuvežęs keleivius į Vokietiją, grįžo namo. Susipažinę vyrai į Lietuvą nutarė keliauti kartu.

Užpuolė keleivį

Kaip teisme aiškino nukentėjusysis, jis visą kelią jautęs įtampą. V. Dunauskis dažnai stodavo Lenkijos kelių šalikelėse, kuriose, pasak Bronislovo, paprastai lietuviai niekada nestodavo. Įvažiavus į Lietuvą, V. Dunauskis pasiūlė Bronislovui nupirkti benzino, už tai esą jį parvešiąs ir į Panevėžį. Pastarasis sutiko.

Keliauti į namus teko paryčiais, apie 3-4 valandą. Privažiavus Būdų kaimą, netoli Lančiūnavos (kelyje Kaunas-Panevėžys), V. Dunauskis paprašė, kad Bronislovas pavairuotų automobilį, nes esą sušąlo kojos. Keleivis persėdo į vairuotojo vietą, o V. Dunauskis įsitaisė už jo, automobilio salone, pasakęs, kad čia jam būsią šilčiau. Tačiau svetimame automobilyje Bronislovas ne viską žinojo, todėl pasiteiravo, kur yra žibintų šviesų jungiklis. V. Dunauskis siekė parodyti ir tuo metu plaktuku, kuris buvo įvyniotas į poroloninę servetėlę ir apsuktas viela, smogė Bronislovui į galvą. Žmogus atsisuko, tačiau gavo dar tris smūgius. „Aš jaučiau, kad tu taip padarysi. Dėl kelių dolerių nori mane užmušti. Aš tau juos atiduosiu“, – sakė Bronislovas S. Tačiau, kaip paprastai, užpuolikai ne taip lengvai atsisako savo planų. Nukritus plaktukui, V. Dunauskis pagriebė peiliuką ir keturis kartus smeigė pakeleiviui. Sužeistam Bronislovui pavyko iššokti iš automobilio ir jis bandė pabėgti. Tačiau V. Dunauskis pasivijo, pargriovė ir ėmė auką smaugti.

Išgelbėjo ūkininkai

Bet žudiko užmojams sukliudė kito automobilio žibintų šviesos ir iš jo iššokę keturi vyrai.

Lančiūnavos žemės ūkio bendrovės vyrai šio įvykio vieton pateko neatsitiktinai. Tą naktį bendrovės sargas pranešė, kad išplėštas bendrovei priklausantis sandėlis. Keturi vyrai sėdo į automobilį ir išvyko ieškoti vagių, o pamatę pakelėje stovintį su šviesom automobilį, sumanė patikrinti, ar tai ne tie patys vagys. Tačiau rado užpuoliką ir auką, šaukiančią pagalbos. V. Dunauskis buvo sulaikytas.

Per tardymą ir teismo posėdžiuose užpuolikas savo kaltę neigė. Panevėžio apygardos teismas V. Dunauskiui skyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę.

Negalima nusikalsti

Atlikęs bausmę V. Dunauskis išvažiavo į Airiją ir smarkiai apsiriko. Kadangi šioje šalyje senaties termino už nužudymą nėra, Airijos teismas nusprendė lietuvį perduoti Vokietijai, kur jis bus teisiamas už žmogžudystę. Vokietijos įstatymai numato, kad už nužudymą didžiausia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos.

Taigi, padarius nusikaltimą ir bėgant į kurią nors šalį, reikia gerai pasvarstyti. Lietuvoje senaties terminų skaičiavimo ir taikymo pagrindus nustato Baudžiamojo kodekso 95 straipsnis. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję: 3 metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, 8 metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, 12 metų, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, 15 metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas, 25 metai, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, 30 metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu.

Tame pačiame straipsnyje taip pat nurodyta, jog senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Jei nusikaltęs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga taip pat nutrūksta, jei per nurodytą laikotarpį asmuo padarė naują nusikaltimą.

Senatis netaikoma genocidui, tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui, žudymui ar kitokiam nežmoniškam elgesiui su jais, tam tikriems karo nusikaltimams, civilių trėmimui ir perkėlimui ir dar kai kuriems nusikaltimams.

Slapstosi jau 40 metų

Tačiau taip yra ne visose šalyse. Bėgti slėptis į JAV tikrai neapsimoka. Čia yra numatyti pailginti senaties terminai arba numatyta, kad jie yra netaikomi nusikaltimams, baudžiamiems mirties bausme, seksualiniams, smurtiniams ar pagrobimo nusikaltimams vaikams, bankrutuojančio skolininko turto slėpimui, teroristiniams nusikaltimams net baudžiamiesiems migracijos taisyklių pažeidimams ir dar daugybei, atrodytų, nesunkių nusikaltimų.

Pagal JAV įstatymus senatis netaikoma asmenų, kurie pasislėpė nuo teisėsaugos, padarytiems nusikaltimams. Atitinkamai šalys, sudariusios sutartis dėl ekstradicijos su JAV, yra įsipareigojusios tokius asmenis išduoti neatsižvelgdamos į terminus (kurie gali būti ir labai ilgi), praėjusius nuo nusikalstamos veikos padarymo. Pavyzdžiu galėtų būti didelio atgarsio sulaukusi žymaus režisieriaus Romano Polanskio paieška po visą pasaulį, nors nuo nusikaltimo padarymo jau praėjo 40 metų.

Režisierius, kurio besilaukiančią žmoną Šeron Teit 1969 metais žiauriai nužudė Čarlzo Mansono „šeima“, pelnė „Oskarą“ už 2002 metų filmą „Pianistas“, bet negalėjo atsiimti apdovanojimo, nes tebėra laikomas besislapstančiu nuo teisingumo.

Prancūzija neišdavė

1978 metais R. Polanskis po vienos fotosesijos Los Andžele buvo apkaltintas trylikametės Samantos išprievartavimu, kurią jis buvo apsvaiginęs narkotikais ir šampanu. Tuo metu merginai buvo 13, o kino kūrėjui – 43-eji. Režisieriui iš pradžių buvo pateikti šeši kaltinimai, įskaitant išžaginimą ir sodomiją, tačiau vėliau jie buvo sušvelninti pagal susitarimą, kurio viena iš priežasčių tapo siekis apsaugoti nukentėjusią paauglę nuo skausmingų išgyvenimų nagrinėjant bylą. Pagal susitarimą su kaltintojais jis prisipažino kaltu dėl neteisėtų lytinių santykių su nepilnamete, išvengė teismo proceso ir praleido 42 dienas sulaikytas, kol jam buvo atliekama psichiatrijos ekspertizė. Tačiau 1978 metais, manydamas, kad teisėjas panaikins susitarimą ir skirs jam ilgą kalėjimo bausmę, R. Polanskis pabėgo į Prancūziją.

Ilgus metus nusipelnęs kino režisierius bijojo išvažiuoti iš šios šalies, kad nebūtų suimtas ir išsiųstas į JAV.

Areštavo Šveicarijoje

Pagaliau taip ir atsitiko, kai jis 2009 metų rugsėjo 27 dieną atvyko į Šveicarijoje Ciuricho mieste vykusį kino festivalį. Kino kūrėjas buvo suimtas pagal tarptautinį arešto orderį Ciuricho oro uoste. Jis 10 mėnesių praleido kalėjime ir namų arešte, kol įtikino Berno teisėsaugos pareigūnus nepatenkinti Jungtinių Valstijų prašymo jį išduoti. Šveicarija galiausiai atmetė JAV ekstradicijos prašymą.

Tada, 2015 metų sausį, JAV paprašė Lenkijos išduoti R. Polanskį, bet Krokuvos teismas tų metų spalį prašymą atmetė. Tačiau 2015 metų lapkritį, Lenkijoje į valdžią atėjus partijai „Įstatymas ir teisingumas“, teisingumo ministro postą užėmęs Zbignievas Ziobras paskelbė apie šio sprendimo persvarstymą ir sakė norįs „išvengti dvejopų standartų“. Galų gale pernai gruodžio mėnesį Lenkijos Aukščiausiasis Teismas atmetė ministro apeliaciją, tuo galutinai užbaigdamas Lenkijos vaidmenį šioje 1977 metų byloje. „Pagaliau galėsiu jaustis saugus savo paties šalyje“, – po šio teismo sprendimo sakė Lenkijoje gimęs ir Prancūzijoje gyvenantis R. Polanskis. Dabar 83 metų režisierius planuoja aplankyti tėvo kapą Lenkijos pietuose esančioje Krokuvoje.

Nėra senaties

Nors šis atvejis daugiausiai atgarsio sulaukė dėl įtariamojo nuopelnų kinui, teisiniu požiūriu labai svarstytinas baudžiamosios atsakomybės taikymas praėjus net 40 metų nuo padarytos nusikalstamos veikos. Galų gale ir pats R. Polanskis ne kartą tvirtino, jog visą laiką gailėjosi dėl savo lytinių santykių su nepilnamete Kalifornijoje. Ir mergina, kuri jau seniai sukūrė šeimą ir užaugino savo vaikus, 2008 metais yra kreipusis į teismą su prašymu nenagrinėti minėtos bylos, tačiau ir jos prašymas liko nepatenkintas.

Ar tikslinga šitiek metų vaikytis žmogų po visą pasaulį? Senaties reguliavimas skirtingose valstybėse yra nepaprastai įvairus, jo modeliai ir terminai skiriasi iš esmės, o nemažoje pasaulio dalyje senatis baudžiamojoje justicijoje apskritai nepripažįstama.

Trumpiausi senaties terminai paprastai nustatomi tose valstybėse, kuriose teisėsaugos institucijos sunkiai susitvarko su joms tenkančiais krūviais ir kur baudžiamojo proceso trukmė yra palyginti ilga, pvz., Italijoje.

Valstybėse, kur teisėsauga dirba itin sklandžiai ir baudžiamieji procesai neužtrunka, –Švedijoje, Vokietijoje – senaties terminai yra palyginti labai ilgi ir dėl jų bylos yra nutraukiamos tik labai retais atvejais.

Vokietijoje nusikaltimas, kuriam yra netaikoma senatis, yra – kvalifikuotas nužudymas. Už nužudymą senaties nėra ir Albanijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Švedijoje ir dar ne vienoje šalyje. Čia išvardintos tos, kurios dažniausiai įeina į lietuvių maršrutus. Lenkijos BK numato, kad senaties nuostatos netaikomos nužudymo, sunkaus kūno sužalojimo, didelės žalos sveikatai padarymo, neteisėto laisvės atėmimo, susijusio su žiauriu kankinimu, padaryto valstybės tarnautojo atliekant tarnybines pareigas

Mirė ligoninėje

Ir dar vieno bėglio istorija. Šiomis dienomis Šiaulių apygardos teisme nuosprendį už žmogžudystę išgirdo Nikolajus Svistunovas (24 m.). Jis po nusikaltimo padarymo buvo pasprukęs į Jungtynę Karalystę.

Kivirčas tarp N. Svistunovo ir dvejais metais už jį vyresnio neblaivaus Manto M. Telšiuose, Kęstučio gatvėje, kilo 2013 metų gruodžio 13-osios vakare. Tądien, penktadienį, apie vidurdienį N. Svistunovas užsuko į svečius pas pažįstamą moterį. Vaikinas sakė pasikalbėjęs, išgėręs arbatos ir išėjęs lauk. Po kurio laiko N. Svistunovui telefonu paskambinęs jo draugas Arūnas R. pasiūlė susitikti prie parduotuvės. Į susitikimą Arūnas R. atėjo lydimas neblaivaus Manto M. Išvydęs N. Svistunovą Mantas M. ėmė priekaištauti, kam šis lankosi pas jo draugę. N. Svistunovas sakė nežinojęs, kad Mantas M. bendrauja su moterimi, pas kurią jis tądien buvo užsukęs į svečius. Supykęs Mantas M. vien grasinimais nepasitenkino ir puolė muštis. N. Svistunovas sakė išsisukęs nuo Manto M. smūgio ir pats kartą jam smogęs. Po smūgio Mantas M. nugriuvo aukštielninkas ir stipriai susitrenkė galvą į grindinį. Vėliau vyras dar atsistojo, bet neišlaikęs pusiausvyros vėl nugriuvo.

Svistunovas ir įvykį matęs Arūnas R. pasiūlė Mantui M. iškviesti greitąją pagalbą, bet vaikinas nesutiko. Nukentėjusįjį N. Svistunovas su Arūnu R. nugabeno į vienos pažįstamos butą. Čia Mantui M. pasidarė dar blogiau. Kai iš vaikino burnos pradėjo bėgti kraujas, N. Svistunovas su Arūnu R. nieko nelaukdami iškvietė greitąją pagalbą ir palydėjo Mantą M. į ligoninę. Čia nukentėjusiajam buvo suteikta pagalba, tačiau išsivysčius komplikacijoms 2014 metų sausio 17-ąją Mantas M. ligoninėje mirė.

Ilgi nelaisvės metai

Po nukentėjusiojo mirties N. Svistunovui buvo pareikšti įtarimai dėl nužudymo, tačiau jis liko laisvėje. Ikiteisminį tyrimą dėl Manto M. nužudymo atlikę pareigūnai nusprendė nesikreipti į teismą dėl N. Svistunovo suėmimo, o skyrė jam švelnesnę kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Tuo pasinaudojęs N. Svistunovas 2014 metais paspruko į užsienį. Jo paiešką Telšių apskrities policijos pareigūnai paskelbė tų metų kovo 13 dieną. Nužudymu įtartas telšiškis pagal Europos arešto orderį Jungtinėje Karalystėje buvo sulaikytas tik po dviejų metų ir 2016-ųjų rugpjūtį parvežtas į Lietuvą.

Ir per ikiteisminį tyrimą, ir teisme N. Svistunovas kaltu prisipažino. Vaikinas gailėjosi ir tvirtino, kad viskas įvyko netikėtai, jis pasielgė neapgalvotai ir nesitikėjo, kad viskas taip baigsis. Anksčiau N. Svistunovas į policijos akiratį nebuvo patekęs. Šį vaikiną pažinoję žmonės jį charakterizavo teigiamai. Pasak artimųjų, po tragiškai pasibaigusio incidento N. Svistunovas tapo prislėgtas. Pasprukęs į užsienį telšiškis sukūrė šeimą ir susilaukė sūnaus.

Tačiau kaltu dėl nužudymo pripažintam N. Svistunovui teismas skyrė 8 metus nelaisvės.

Nuteistasis nužudytojo motinai dar privalės atlyginti 1327 eurų turtinę ir 15 000 eurų neturtinę žalą. Už sužaloto Manto M. gydymą teritorinei ligonių kasai iš N.Svistunovo priteisti 4747 eurai. Dar 2053 eurai iš N. Svistunovo priteisti valstybei už jo ekstradiciją.

Petras IVANAUSKAS