Kiekvienais metais Lietuvos įvaizdžiui formuoti pasaulyje išleidžiama šimtai tūkstančių eurų. Deja, galima drąsiai teigti, kad pinigai išmetami į balą, nes apie Lietuvą pasaulis sužino ne iš įvaizdžio formuotojų funkcionierių, o iš Lietuvos žmonių veiksmų.

Geriausiai įvaizdį formuoja ne Ostapo Benderio tipo šnekovai, o sportininkai, muzikantai, šokėjai. Na, o labiausiai, aišku, banditai. Jei, tarkim, Danijoje, Vokietijoje ar Švedijoje vieną dieną spauda parašė apie Lietuvos krepšininkų pergales, tai kitą dieną ta naujiena bus užmiršta, nes tie patys laikraščiai jau rašo apie skustagalvius iš Lietuvos, įkišusius į bagažinę ir apiplėšusius kokį švedą, nudaigojusius daną ar britą. Svarbiausia, kad apie krepšininkų pergalę žiniasklaida trimituoja tik vieną dieną, o štai apie nukirstą galvą ar į lagaminą sukištą sukapotą lavoną rašoma savaitę, mėnesį ir net keletą metų. Ne veltui po to „aštriadančių“ lietuvių, bėgiojančių po pliažą su beisbolo lazdomis, visi bijo kaip velnias kryžiaus. Ir jokie įvaizdžio formuotojai čia nepadės – eilinis anglas ar airis puikiai supranta, kad „aštriadančio“ gali nebijoti tik išdaužęs dantis.

Kad įvaizdį formuoja nusikaltėliai, įrodė tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“, bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetu, atliktas tyrimas. Magistrantūros studentai išanalizavo Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Suomijos pagrindinių interneto leidinių praėjusių metų sausio–spalio mėnesiais pasirodžiusius įvairaus žanro pranešimus. Buvo atrinkta ir išnagrinėta beveik 11 000 publikacijų apie Lietuvą ir lietuvius. Išvada tokia: trečdalyje Skandinavijos žiniasklaidos straipsnių apie Lietuvą mūsų šalis minima neigiamame kontekste. Daugiausia – pranešimai  kriminalų skiltyse.

Dažniausiai apie Lietuvą rašyta Danijos ir Švedijos naujienų laikraščiuose. Dauguma šių publikacijų buvo susiję tik su dviem įvykiais – Nerijaus Bilevičiaus, nužudžiusio švedę Lisą Holm, ir Donato Lukoševičiaus, kaltinamo nužudžius sugyventinės Kristinos Sviglinskajos vaiką, bylomis. Kitose kriminalinėse žinutėse neigiamame kontekste minimi emigrantai iš Lietuvos.

Griežčiausia bausmė

Publikacijos apie N. Bilevičių Švedijos spaudoje prasidėjo nuo 2015 metų birželio ir tęsiasi iki šiol. N. Bilevičius už grotų laikomas nuo 2015 metų birželio 12-osios, kai buvo sulaikytas įtarus jį 17-metės L. Holm nužudymu. Mergina dingo birželio 7-osios vakarą. Jos kūnas buvo rastas tik po penkių parų daržinėje, kurioje kartu su kitais žmonėmis dirbo N. Bilevičius ir jo brolis Aivaras. Sulaikytas N. Bilevičius tvirtino, kad L. Holm jis niekada nėra matęs, ir aiškino, kad jo DNR bei kraujo ant septyniolikametės kūno ir drabužių galėjo atsirasti atsitiktinai, nes dažnai įsipjauna, serga žvyneline, todėl iš rankų dažnai bėgąs kraujas. Paklaustas, kodėl žmogžudystės vietoje buvo rasta jo spermos, N. Bilevičius aiškino, kad ten eidavęs masturbuotis. Visus jo pasiaiškinimus teismas įvertino kritiškai ir skyrė griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.

Atrodė, baigėsi teismas ir publikacijos turėjo pasibaigti, tačiau kalėjimas nenuramino žudiko ir jis nuolat apie save primena.

Pirmiausia N. Bilevičius bylinėjosi ir Apeliaciniame, ir Aukščiausiajame teismuose.

Prajuokino žurnalistus

Rašydamas skundą Aukščiausiajam teismui jis sukurpė naują gynybos versiją. Anksčiau teigęs, kad išvis nematė L. Holm, skunde paskutinei instancijai jis ėmė aiškinti turėjęs kontaktų su šia mergina. Tiesa, jau po jos mirties. Skunde teigiama, kad lietuvis lietė mirusią L. Holm. Esą jis negyvą 17-metę aptiko kabančią daržinėje, kurioje mergina galėjo pasikarti pati, ir pabandė išimti kūną iš kilpos. Pasak advokato, traukiant merginą žemyn netyčia nusimovė jos kelnės ir apatinės kelnaitės, todėl N. Bilevičiaus DNR buvo rasta ir ant L. Holm drabužių vidinių pusių.

Tokia versija Švedijos žiniasklaidoje sulaukė net pašaipų. Žiniasklaida ir tyrimą atlikę pareigūnai ironizavo, kad turbūt prieš nusižudymą L. Holm išmėtė savo daiktus, sulaužė telefoną ir tyčia pritaškė N. Bilevičiaus spermos bei kraujo. Ta versija nesulaukė ir Aukščiausiojo teismo teisėjų dėmesio – teismas apeliaciją atmetė.

Nerimsta ir kalėjime

Jau ir šiemet apie lietuvį, kalintį pietryčių Švedijoje esančiame Norteljės kalėjime, kuriame bausmes atlieka už seksualinius nusikaltimus nuteisti asmenys, buvo ne kartą rašyta.

Šio kalėjimo darbuotojai teigė, kad prieš atvykstant N. Bilevičiui, jie jokių problemų su nuteistaisiais neturėjo. Kai čia atsirado lietuvis, pasipylė vienas konfliktas po kito. Per trumpą laiką įkalinimo įstaigoje kilo ne vienerios muštynės, kurių centre buvo atsidūręs Nerijus. Dėl to jį keletą kartų teko uždaryti į izoliatorių.

Neseniai kalėjimo darbuotojai pastebėjo, kad vienos gyvenamosios patalpos sienos yra ištepliotos nešvankiais užrašais. Vėliau panašių užrašų aptikta ir patalpose, kuriose nuteistieji dirba. Nors į gyvenamąsias ir darbo patalpas gali patekti ne tik N. Bilevičius, kalėjimo darbuotojų akys pirmiausia nukrypo į jį. To priežastis – užrašas, kuriame teigiama: „N.N. yra gėjus“. Būtent su prižiūrėtoju, kurio inicialiai yra N. N., labiausiai nesutaria N. Bilevičius. Antipatiją vienas kitam jie pajuto jau pirmojo susitikimo metu – nuo to laiko tarp abiejų vyrų buvo kilę konfliktų. Įtariama, kad N. Bilevičius, negalėdamas kitaip atkeršyti savo nemėgstamam darbuotojui, susikaupusį pyktį išliejo įžeidinėdamas užrašais ant sienų.

Bilevičius įkalinimo vietoje nėra mėgstamas nei prižiūrėtojų, nei kitų kalinių. Sadistu ir iškrypėliu vadinamas vyras per muštynes yra gavęs į kailį, o pernai spalį net buvo išvežtas į miesto ligoninę, kurioje jo apžiūra užtruko apie keturias valandas. Nors Švedijos žurnalistai mano, kad ligoninės medikų pagalbos N. Bilevičiui galėjo prireikti dėl įkalinimo įstaigoje patirtų sužalojimų, kalėjimo viršininkas Stefanas Bengtsonas tvirtino, kad N. Bilevičiaus apsilankymo ligoninėje priežastis buvo kitokia: „Jis kenčia nuo simptomų, kurių negali išgydyti kalėjimo gydytojas.“

Galų gale švedų spauda jau paskelbė, kad iki gyvos galvos Švedijoje kalintis lietuvis Nerijus Bilevičius bus perkeltas kalėti į Lietuvą. Pagrindiniai tokio prašymo motyvai – noras, kad jį Lietuvoje galėtų lankyti žmona ir tėvai, taip pat N. Bilevičius teigė nemokantis nei švedų, nei anglų kalbos ir neturintis jokių ryšių su Švedija. Ar tai geras pasirinkimas parodys ateitis. Švedijoje po 20 metų jis jau būtų galėjęs kreiptis į teismą su prašymu paleisti lygtinai, o Lietuvoje tokios galimybės kol kas neturės.

Nužudė aštuonmetę

Norvegų spaudos herojus – D. Lukoševičius. Šis vyrukas 2016 metų vasarą po keturias savaites trukusio teismo proceso už mažametės M. Sviglinskajos (8 m.) nužudymą buvo nuteistas kalėti 18 metų. Pirmuosius 10 metų jam teks praleisti kalėjime. Prokurorė, pagrįsdama bausmės dydį, rėmėsi ankstesniais sprendimais panašiose bylose ir Norvegijos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiais. Ji taip pat pastebėjo, kad ši byla yra ypatinga, kadangi nužudytas vaikas. Tokių bylų Norvegijoje yra labai nedaug.

Teismas nuteistajam skyrė ir nemažą piniginę baudą. D. Lukoševičius turės sumokėti 250 000 Norvegijos kronų (kiek daugiau nei 25 000 eurų) nužudytosios mergaitės motinai, o taip pat sumokėti dar 100 000 kronų (apie 10 000 eurų) už pavogtus juvelyrinius dirbinius.

2011-ųjų lapkričio 14 dieną aštuonmetė buvo rasta negyva savo namuose Sundėje, netoli Bergeno miesto. Grįžusi namo motina aptiko išdaužtą priekinių durų stiklą, o po to – mirusios dukters kūną. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad mergaitė užduso, suveržus kaklą diržu. Iš pradžių jokių pašalinių žmonių pėdsakų nebuvo surasta – kad apsunkintų jų surinkimą aplink nelaimės vietą buvo pribarstyta įvairių aštrių prieskonių.

2012-ųjų rugpjūtį norvegų policija nutraukė tyrimą konstatavusi, kad vaikas – nusižudė.

Parašė knygą

2014 metų sausio mėnesį policijos tyrėjas Robinas Šėferis atkreipė policijos dėmesį, kad mergaitės mirtis gali būti smurtinė ir paprašė atnaujinti bylą. Tyrėjas iš karto teigė, kad neįmanoma, jog aštuonmetė mergaitė išdaužė langą ir pasikorė niekur nepalikdama jokių pėdsakų.

Šėferis pirmiausia išplatino tarnybinį pranešimą, stengdamasis atkreipti dėmesį į policijos padarytas klaidas, paskui kreipėsi į policijos viršininką Geirą Gudmunseną, tačiau niekas į jo samprotavimus nekreipė dėmesio. Apie sunkumus atnaujinant bylą R. Šėferis parašė knygą „Monikos byla“ („Monika-saken“). Tiesa, ji buvo išleista 2015 metais, jau po to, kai tyrimas vis tik buvo atnaujintas.

Prie to daug prisidėjo ne tik jau minėtas policijos tyrėjas, bet ir mergaitės motina K. Sviglinskaja, jos advokatas Stigas Nilsenas, visuomenės dėmesys.

Atnaujinus tyrimą 2014 metų spalio 21 dieną buvo suimtas buvęs moters sugyventinis D. Lukoševičius, o dar kiek daugiau nei po metų – 2016-ųjų kovo 10-ąją – valstybės prokuroras apkaltino jį nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis.

Speciali tarnyba, nagrinėjanti policijos bylas, skyrė policijai 100 000 Norvegijos kronų (112 965 eurų) baudą už grubų savo pareigų neatlikimą Monikos byloje.

Atėjo vogti

Skaitydamas nuosprendį teisėjas pažymėjo, kad visiškai užtenka D. Lukoševičiaus kaltės įrodymų. Teismo nuomone, jis diržu pasmaugė mergaitę, o po to pakabino ją ant durų rankenos.

Lukoševičius į Norvegiją iš gimtinės atvyko 2009 metais, atlikęs eilinę bausmę. Su nužudytosios motina Kristina vyras gyveno nuo 2011 metų gegužės iki spalio. Mergaitė buvo nužudyta lapkričio mėnesį. Manoma, kad Donatas tą dieną atėjo į buvusios sugyventinės butą, kad jį apvogtų. Vyras kirviu išdaužęs durų stiklą, įsiveržė į namus, tam, kad pavogtų aukso papuošalus bei kvepalus.

Jis neturėjo ketinimų nužudyti Monikos, nes manė, jog mergaitės nėra namuose. Paprastai tokiu laiku ji būdavo mokykloje, o tą dieną, lyg tyčia, mažametė buvo peršalusi ir nėjo į mokyklą. Išgirdusi, kaip išdužo durų stiklas, ji išlipo iš lovos ir visai netikėtai užklupo plėšiką. Šis, bijodamas būti demaskuotas, mergaitę uždusino, o po to įmitavo, kad ši nusižudė pasikardama.

Nei teismo metu, nei iki jo D. Lukoševičius nepripažino savo kaltės. Įtariamąjį, išdavė ir pavogti kvepalai ir DNR tyrimas. Apie tuos pavogtus kvepalus D. Lukoševičius paminėjo laiškuose „Facebook‘e“, kuriuos pasirašinėjo išgalvotu vardu, tačiau pareigūnai atskleidė, kad laiškų autorius – būtent Donatas. Praėjus trims mėnesiams po nužudymo kaltinamasis laiške K. Sviglinskajai papasakojo nužudymo aplinkybes, kurias galėjo pasakoti tik tai žinantis žmogus. Be to, paminėjo ir pavogtus kvepalus „Lady Million“, kurių moteris net nebuvo spėjusi pasigesti ir tai nebuvo užfiksuota policijos protokoluose.

Pripažino kaltę?

Norvegijos spaudoje šis procesas buvo aprašinėjamas su visomis smulkmenomis. Publikacijos nesibaigia ir šiemet, nes D. Lukoševičius padavė apeliaciją aukštesniam teismui.

Pasak Norvegijos žiniasklaidos, skundo nagrinėjimas turėjo prasidėti vasario 6 dieną Bergene ir galėjo užtrukti mažiausiai 6 savaites. Tačiau visai netikėtai žudikas nusprendė atsiimti skundą.

Ši žinia vėl sukėlė komentarų laviną Norvegijos spaudoje. Prokurorė teigė, kad D. Lukoševičiaus sprendimas atsiimti apeliaciją geras, nes mergaitės motinai nereikės dalyvauti dar viename teisminiame procese. K. Sviglinskajos advokatas Stigas Nilsenas pranešime spaudai teigė, kad motina išreiškė padėką visiems, kurie ją palaikė. Ji apeliacinio skundo atsisakymą supranta kaip kaltinamojo kaltės pripažinimą. Ji taip pat yra patenkinta, kad nereikės išgyventi dar vieno teisminio proceso savo dukros nužudymo byloje. S. Nilsenas taip pat dalyvavo televizijos laidoje, kur aptarė penkerius metus trukusią bylą.

Neigiamas įvaizdis

Negalima teigti, kad Lietuva minima tik neigiamuose kontekstuose. Štai to paties studentų atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad Skandinavijos skaitmeninėje žiniasklaidoje tik 9 proc. tyrimui atrinktų publikacijų buvo tokių, kuriose apie Lietuvą skelbiama išsamiau nei tik minint Lietuvos vardą tarp kitų Europos Sąjungos ar NATO šalių narių ar sporto varžybų rezultatų suvestinių lentelėse. Politikos naujienose Lietuva dažniausiai buvo minima analizuojant Rusijos keliamą grėsmę, pristatant Lietuvą kaip partnerę, laisvę apgynusią šalį, taip pat – kaip ir galimą pavyzdį Gruzijai susidariusioje politinėje situacijoje.

Tirtu laikotarpiu vyko keli kultūriniai renginiai – Švedijos muzikos apdovanojimai, kuriuose metų atlikėjos titulą laimėjo ir, atsiimdama apdovanojimą, žemaitiška tarme kalbėjo repo atlikėja Silvana Imam, vyko Eurovizijos konkursas, kuriame 9-tą vietą užėmė Lietuvos atlikėjas Donny Montel. Apie šiuos įvykius daugiausiai rašyta publikacijose, kuriose Lietuva minima teigiamai. Sporto rubrikoje su Lietuva buvo siejami ir minimi futbolininkas Lukas Spalvis, Jurgita Kaušaitė (buvusi Švedijos moterų krepšinio rinktinės trenerė), Rūta Meilutytė. Apie 5 proc. visų straipsnių sudarė Lietuvos paminėjimai verslo skiltyse, siejant Lietuvą su Skandinavijos įmonių (tokių kaip „Swedbank“, „Nordea“ ir pan.) filialais, jų veiklos rodikliais Lietuvoje.

„Užsienio šalių žiniasklaida temas atsirenka vertindama jas pagal aktualumą, artumą, svarbumą, tačiau šiais aspektais Lietuva Skandinavijos valstybėms nėra išskirtinė. Nors tirtu laikotarpiu pateikta ir teigiamų publikacijų apie Lietuvą, bendras šalies įvaizdis žiniasklaidoje nėra teigiamas. Turint omenyje, kad Skandinavijos verslas ir turistai yra geidžiami Lietuvoje, tendencija tikrai prasta“, – sakė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prodekanė doc. dr. Renata Matkevičienė.

Reklamuoja nemokamai

Panašiai Lietuva aprašoma ir britų žiniasklaidoje. Čia irgi vyrauja lietuvių padarytų nusikaltimų aprašymai, tačiau kartais pasirodo ir kitokių reportažų.

Pavyzdžiui, „BBC“ pirmojo kanalo rytmetinėjė programoje buvo parodytas vaizdelis, kaip kažkur Lietuvos kaime vietiniai gyventojai surengė gražiausios ožkos konkursą ir apdovanojo jos šeimininkę. Kadangi ožka yra laikoma Ramygalos simboliu, nieko keista, kad 645-ąjį miestelio gimtadienį vietos gyventojai nusprendė paminėti surengdami būtent ožkų grožio konkursą. Septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkelės  turėjo pademonstruoti talentus – lipo per kliūtis, ėjo buomu. Tas renginys patraukė ne tik britų dėmesį – šventę rodė Ukrainos, Maltos naujienų portalai.

O kelių šalių televizijose buvo parodyti reportažai apie tai, kad Telšių rajone gyvenantis žemaitis Antanas Kontrimas turi stipriausią pasaulyje barzdą, sunku būtų ir sukaičiuoti. Jis jau daugiau nei 10 kartų yra įrašytas į Gineso rekordų knygą ir buvo rodomas per Stambulo, Los Andželo, Londono, Kelno, Milano, Madrido, Pekino, Romos ir kitų didžiausių pasaulio miestų televizijas. Ir tai Lietuvai nekainavo nė cento. Aišku, žemaitis dėl to pyksta ir, dalyvaudamas pasirodymuose užsivelka marškinėlius, ant kurių žemaitiški užrašai: „Telšē“ ir „Žemaitējē“.

Briuselio rūmai Vilniuje

Užtat Lietuvos valdžia negaili pinigų tokiems projektams, kurie vargu ar padeda Lietuvos prestižui. Kad ir paskutinis skandalas, kilęs dėl Lietuvos turizmo reklamos kampanijos „Lithuania – Real is Beautiful“ – pernai rudenį pristatytoje Lietuvos turizmo reklamos kampanijoje yra naudojama daug neoriginalių, iš fotobankų pirktų nuotraukų. Kai kurios jų yra darytos net ne Lietuvoje, o, tarkime, Slovakijoje arba Suomijoje. Šiai informacijai iškilus į viešumą atsistatydino Valstybinio turizmo departamento (VTD) vadovė Jurgita Kazlauskienė.

Ši naujiena, pašiepianti mūsų šalį, irgi apkeliavo pasaulį. „BBC.com“ skaitytojams išdėstė šiuos faktus, taip pat aprašė, kaip interneto vartotojai nusprendė pasišaipyti iš lengviausiu keliu nuėjusių ir pigias užsienietiškas nuotraukas naudojusių kampanijos kūrėjų – patys pradėjo publikuoti kadrus iš įvairių pasaulio vietų, pristatydami, kad tai vaizdai iš Lietuvos. Pavyzdžiui, Tadž Mahalo mauzoliejus pristatytas kaip Šv. Onos bažnyčia, o Romos Koliziejus – kaip Vilniaus nacionalinis stadionas. Pro „BBC“ akis nepraslydo ir premjero Sauliaus Skvernelio žinutė socialiniame tinkle „Facebook“, kurioje Vyriausybės vadovas prisijungė prie memų kūrėjų ir pareiškė, kad nuo rytojaus Vyriausybė pradės dirbti naujame pastate Karoliniškėse, iliustruodamas savo žinutę Europos Komisijos rūmais Briuselyje.

Tiesa, pirma pajuokavęs vėliau premjeras prabilo ir rimtai. „Ryte Ūkio ministerijai duotas pavedimas ištirti tiek šį konkretų pirkimą už 140 000 eurų – tiek ir kitus jai pavaldaus Turizmo departamento pirkimus. Laukiu atsakymo, kodėl taip nutiko ir kas už tai atsakingas. Kas nusprendė, jog reklamuoti Lietuvą užsienyje darytomis nuotraukomis, yra labai cool, kai iš tikrųjų tai ne kas kita, o elementari apgavystė“, – savo „Facebook‘o“ paskyroje rašė premjeras.

O gal galime įžiūrėti ir teigiamą šio skandalo efektą: gal būt ir toks Lietuvos ar konkrečių jos vietovių paminėjimas užsienio spaudoje turizmo verslo atstovams atneš naudą ir jie plūstelės ieškoti nesamų vietų?

Žilvinas VIZGIRDA