Keramikė Eglė Einikytė-Narkevičienė savo kolegas vadina didžiausiais keistuoliais. Juk kas kitas, jei ne keistuolis, ryžtųsi rinktis tokią sudėtingą ir sunkią specialybę? Nors keramikos darbų gimimo procesas yra ilgas, o rezultatas tik nuspėjamas, kai kurie moters kolegos procesą apsunkina dar labiau: naudoja ypatingas krosnis, kuria savo glazūras, augina kristalus. Pačiai Eglei labiau rūpi ne technologija, bet mintis, idėja, kurią ji nori perduoti savo darbais.

Traukė kūryba rankomis

Su keramika E.Einikytė-Narkevičienė susidūrė atsitiktinai. Iš Klaipėdos kilusios moters aplinkoje nebuvo daug menininkų, tačiau polinkį į kūrybą turėjo ne vienas šeimos narys. „Tėvai buvo tautodailininkai. Tarybiniais laikais šios meno šakos atstovai buvo labai išradingi. Pirmoji papuošalus ir paveikslus iš jūros kriauklių pradėjo kurti teta. Tuo metu Maskvoje ji net buvo surengusi parodą kaip žymi tautodailininkė, nors iš tiesų buvo savamokslė“, – pasakojo Eglė.

E.Einikytės-Narkevičienės pažintis su keramika prasidėjo Telšiuose studijuojant Pramonės gaminių meninį konstravimą. Dabar moteris juokiasi iš šios specialybės ir sako net tada nežinojusi ir nesupratusi, ką turės dirbti ją įgijusi. „Ši specialybė neturėjo jokios ateities, nes žmonės buvo ruošiami dirbti fabrikuose, kurių nebebuvo. Studijuodami kūrėme, išbandėme įvairias medžiagas, tačiau nesupratome, kam visa tai“, – studijų laikus prisiminė klaipėdietė. Baigusi šiuos mokslus Eglė suprato, kad projektuoti ir braižyti jai ne prie širdies.

Keramikės Eglės Einikytės-Narkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuolatinė kova

Suvokusi, kad daug mieliau ką nors daryti plikomis rankomis, E.Einikytė-Narkevičienė įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti keramikos. Vėliau baigė ir dailės specialybę. „Esu panaši į savo tėtį, kuris taip pat mėgo išbandyti įvairias veiklas. Anksčiau užsiėmiau ne tik keramika, bet ir tapyba, esu laimėjusi keletą tapybos konkursų, kūriau iš medžio, dalyvavau medžio simpoziume. Tačiau keramika patraukė labiausiai. Esu užsispyrusi, o keramika yra sudėtingiausia ir pretenzingiausia specialybė. Tai ir grumiamės iki šiol“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo menininkė. Keramikos darbų kūrimo procesas yra ilgas ir sudėtingas: reikia krosnies, specialių patalpų, specifinių medžiagų, o rezultatas ne visada išeina toks, kokio tikimasi ar kokio reikia. Iki pat pabaigos neaišku, ar darbas nesusitrauks, nesuskils, ar glazūra nenuvarvės ir t.t. „Pavargsti, prie kūrinio praleidi daug laiko, be to, viskas kainuoja, todėl būna sunku, jei nepavyksta sukurti taip, kaip reikia. Keramika – tai nuolatinė kova, kas ką nugalės“, – tikino Eglė.

Bėga nuo rutinos

Vienas labiausiai keramikę bauginančių dalykų – rutina dirbant. Kai pajunta, kad ji artėja, keičia medžiagas, su kuriomis dirba, o kartais – ir pačią technologiją. Pasak Eglės, net dirbant patį mieliausią širdžiai darbą, rutina gali jį stipriai apkartinti.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl E.Einikytė-Narkevičienė metė interjero keramikos darbus. Trejus metus tam skyrusi menininkė suprato, kad šokti pagal architektų ar interjero dizainerių dūdelę – ne jai. „Interjero detalės atėmė visą mano laiką, kurti nebebuvo kada. Praradau visus savo klientus, tapau architektų ir dizainerių darbo įrankiu. Be to, viską reikėjo daryti greitai, o dirbant su keramika tai sudėtinga: darbai ima skilti, neišeiti ir pan.“, – neigiamą patirtį prisiminė menininkė.

Interjerui keramiką pritaikyti galima labai įvairiai. E.Einikytė-Narkevičienė kūrė viską: ir plyteles, ir rankenėles, ir indus, ir vazas, ir konsoles, ir šviestuvus, ir židinius. „Kai kuri, neišvengiamai galvoji apie žmogų. Kurdama interjero detales, galvodavau, kas konkrečiame name ar bute atrodytų gražiai, derėtų prie aplinkos. O kai kuriu skulptūras, siekiu perteikti tai, kas slypi mano sieloje, ką noriu pasakyti“, – sakė moteris ir pridūrė, kad ji, kaip ir daugelis menininkų, norėtų atsidėti tik skulptūroms, meno kūriniams, tačiau vien iš to pragyventi mūsų šalyje neįmanoma, todėl tenka užsiimti kitokiais darbais.

Centre – žmogus

E.Einikytė-Narkevičienė savo kailiu patyrė, kad Lietuvoje meno kūriniams rinka yra per maža. „Žinoma, būtų smagu, jei surengus parodą bent 20 proc. darbų pavyktų parduoti, bet taip nėra. Todėl tenka sukti galvą ne tik dėl to, iš kur gauti lėšų parodai surengti, bet ir kur po parodos dėti kūrinius. Vienas pažįstamas buvo iškasęs didžiulę duobę, į kurią dėdavo sukurtus savo darbus. Didžiulis džiaugsmas žinoti, kad darbas ras savo vietą“, – apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti, pasakojo keramikė.

Iššūkių yra ir daugiau. Šiandien keramika kitokia nei anksčiau. Šiais laikais prieinamos ne tik įvairiausios medžiagos bei jų atspalviai, bet ir informacija. „Dabar nebėra techninių apribojimų, todėl didžiausiu iššūkis yra sukurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Nustebinti tampa vis sunkiau, bet pavyksta“, – atviravo menininkė.

Eglei kuriant svarbiausias yra žmogus, įvairios jo būsenos, santykis su kitu žmogumi, su aplinka. Kartais savo mintis keramikė perteikia simboliais, sugretinimais, o kartais kūrinį palieką atvirą interpretacijoms.

Praradimai ir atradimai

E.Einikytė-Narkevičienė išskiria du žiūrėjimo į meno kūrinį būdus: paviršinį, kai neieškoma jokių prasmių, ir gilų, kai bandoma suvokti norimą išreikšti idėją. „Apmaudu, kai žmonės neišvysta to, ką norėjai parodyti, pasakyti. Kita vertus, įdomu išgirsti, ką jie įžvelgia, pamato. Tie praradimai ir atradimai labai įdomūs“, – sako menininkė.

Kūrybą Eglė vadina savotišku savęs apnuoginimu, išsiliejimu. Ir amžinu varikliu, kai nežinai, kas iš viso to išeis. O keramikus ji laiko keistuoliais, kurie ne tik ryžtasi imtis sudėtingo kūrybos, bet ir drįsta jį dar labiau apsunkinti, siekdami sukurti ką nors unikalaus. „Vieni pirmenybę teikia kūrimo būdui, kiti – minčiai. Aš esu iš pastarųjų. Žinoma, technologija, kokybiškos medžiagos yra labai svarbu. Tačiau su itin sudėtingais dalykais neeksperimentuoju“, – prisipažino keramikė.