LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kas gi sugalvojo, kad atostogų ir kelionių metas baigiasi sulig paskutine vasaros diena, trankiai užveriančia duris ir vietą ant pjedestalo suraukta kakta demonstratyviai užleidžiančia darganotam rudeniui varvančia nosimi?
Ne, nesibaigia! Kelionės tęsiasi ištisus metus ir, dievaži, kaip gera bent trumpam nuo lietuviškos žiemužėlės pasprukti ten, kur daug saulės ir kur labai šilta!
Pavyzdžiui, kad ir į... Dominikos Respubliką. Būtent šia kryptimi kitų metų pradžioje su draugų kompanija sparnus pakels kėdainietė Ona MICKEVIČIENĖ (61).
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Vidaus audito tarnybos vadovė šįkart prabyla ne apie auditą, bet peną akims ir sielai – apie keliones.
Sausį – dvylika dienų Kuboje, vasarą – Vokietijos Bavarijos kraštas, rudens sezono pradžia – Kipre su papildoma kelione į Izraelį. O šiuo metu – nerimastingas laukimas akimirkos, kuomet po kone dvylikos valandų lėktuve ir įveiktų 8 tūkstančių kilometrų, basos kėdainietiškos pėdutės tipens Dominikos Respublikos paplūdimio smėliuku.
Aplankiusi 33 valstybes
Tiesa, Dominikos Respublika – ne vienintelė vieta Žemėje, į kurią skirsti Onutei teks kone pusę paros. Tarp tolimiausių jos aplankytų šalių – Kuba, Šri Lanka ir Tailandas, Kambodža.
Kaskart – 8–12 valandų lėktuve.
Vis dėlto arčiau esančių aplankytų šalių sąrašas – kur kas ilgesnis. Per trisdešimt. Vien Europoje – daugiau nei dvi dešimtys.
„Kol kas nebuvau tik Antarktidoje ir Australijoje. Bet... kas žino? Gali pavykti pabuvoti ir tuose žemynuose, – juokiasi malonioji LAMMC Vidaus audito tarnybos vadovė, keliauti pradėjusi dar 1980-aisiais. Moters teigimu, tuomet į kelionę išsiruošti būdavę paprasčiau, kadangi daugumą išvykų organizuodavo ir jas apmokėdavo darbuotojų profsąjunga. – Pirmoji mano kelionė buvo į Sankt-Peterburgą, tuometinį Leningradą. Šiame mieste lankiausi keletą kartų ir jame dar būtų ką pamatyti. Svajoju į Sankt-Peterburgą nukakti baltųjų naktų metu.“
Grįžtų ir trečiąsyk
Kuomet pasaulis toks turtingas, skirtingas, gražus ir margas, ar daug yra vietų, į kurias Onutė grįžta vėl ir vėl?
„Aš kartais pati sau užduodu klausimą: „Ar tikslinga grįžti į tą pačią šalį antrą kartą, kai dar esti tiek daug neaplankytų vietų?“. Tačiau yra keletas šalių ir miestų, į kuriuos norėčiau sugrįžti dar kartą. Tai būtų Roma, Vatikanas, Monakas, Luaros slėnio pilys, Jeruzalė. Į Izraelį sugrįžčiau dar ir trečiąsyk“, – nė nemirkteli O. Mickevičienė.
Iki lipdamas į lėktuvą nežinojo, kur skris
Ir ne egzotiškosios Šri Lanka ar Kuba, bet būtent Roma ir Vatikanas kraštietės atmintyje iki šiol palikę patį didžiausią įspūdį.
„Vatikanas yra valstybė – muziejus. Su sutuoktiniu Stasiu ne kartą kalbėjome apie tai, kad norėtumėme aplankyti šią šalį, tačiau kaži kodėl vis atidėliojome... Ir pasitaikė puiki proga – vyro jubiliejinė sukaktis. Sugalvojau padaryti jam siurprizą ir padovanoti kelionę į Romą ir Vatikaną. Man pavyko viską suorganizuoti taip, kad apie kelionę Stasys sužinojo jau būdamas oro uoste. Jis nė nepastebėjo, kaip aš ryte supakavau lagaminus ir paslėpiau juos bagažinėje. Atvykstame į oro uostą, Stasys klausia: „Ką, mes kažkur skrisim?“, linkteliu galva. „O tai lagaminai kaip, bilietai, pasai?“ – nusistebėjo. – „Viskas yra“, – patikinu. Praeiname patikrą, sėdime oro uoste. Vieną, kitą skrydį praleidžiame, laukdami savojo. Skambina Stasio krikšto sūnus dėdę gimimo dienos proga pasveikinti. „Tai ką veiki, dėde? Gal šventi?“ – klausia. O Statys neramiai atsako: „Sėdžiu oro uoste. Kur skrisiu, nežinau. Kada skrisiu, irgi“. Kelionės kryptį sužinojo tik likus pusvalandžiui iki pakilimo, – šypteli neeilinę dovaną sutuoktiniui įteikusi O. Mickevičienė. – Tai buvo netikėta jam, o man – papildomos teigiamos emocijos. Stasys iki pat šios dienos mena tą kelionę ir pasidžiaugia tokios dovanos dar niekad neturėjęs.“
Pasikliauja kelionių agentūromis
Kai pasaulis – toks sumažėjęs ir visas telpantis kišenėje lėktuvo bilieto forma, kaip O. Mickevičienė nepasiklysta gausybėje pasirinkimų ir nusprendžia būsimosios savo kelionės kryptį?
„Vartau kelionių katalogus, pasiklausau bendradarbių, draugų kelionių įspūdžių. Mėgstu žiūrėti televizijos laidas apie įvairias šalis, apie keliones. Ir, žinoma, tas nenugalimas noras aplankyti, pamatyti, sužinoti, patirti, – šypteli auditorė. – Vis dėlto dažniausiai naudojuosi kelionių agentūros paslaugomis. Man patinka, kai dalis „namų darbų“ būna padaryta už mane, nereikia pačiai planuoti maršruto, lankytinų vietų. Kiekviena šalis savotiškai žavi ir įdomi. Kiekvienoje visuomet yra ką pamatyti, kuo pasidžiaugti. Visos jos turi kuo nustebinti. Todėl man viskas, ką pasiūlo agentūros, tinka.“
Pamėgusi išvykas autobusu
Buvo metas, kuomet O. Mickevičienė ne lėktuvo sėdynėje raižė padanges, bet po žavingiausius Senojo Žemyno kampučius kratėsi... autobusais.
„Anksčiau rinkdavausi vien tik pažintines keliones autobusu. Taip vienu šūviu nušaudavau du zuikius. Ką ten du! Tris, o gal net keturis. Vairuoti pačiai nereikia, todėl kelionės metu gali pasižvalgyti po apylinkes, pasigrožėti gamta. Kai pabosta dairytis pro autobuso langą – paskaitai knygą. Tokios kelionės išmoko punktualumo, bendruomeniškumo, – įsitikinusi LAMMC auditorė. – Dabar dažniausiai į pažintines-poilsines keliones skrendame lėktuvu. Taip sutaupome laiko ir nepavargstame.“
Į keliones – su vyru, kaimyne Marina...
O. Mickevičienė lagaminus kelionėms dažniausiai pakuoja po paranke su savo vyru Stasiu, kaimyne Marina ir dar nedideliu būreliu nenuilstančių artimų bičiulių keliautojų.
„Mano sutuoktiniui irgi labai patinka kelionės, todėl dažniausiai keliaujame kartu. Jau keli metai į egzotiškus kraštus vykstame ir su grupele bendraminčių. Turiu nenuilstančią energingą kaimynę Mariną, kuri yra mūsų grupelės generatorius. Be jos neįsivaizduoju nė vienos mūsų kompanijos išvykos“, – pabrėžia energingoji kėdainietė.
… ir „chebryte kam per 50“!
Tiesa, į tolimąsias keliones, kurių metu milžiniškame orlaivyje tenka apskrieti pusę planetos, dažniausiai kraštietė Onutė leidžiasi ne tik su Marina, bet ir su dar keliomis bičiulėmis. Moteris įsitikinusi: smagiausia – gausioje mergaičių kompanijoje.
„Visos jos daugmaž mano amžiaus – galbūt tik keleriais metais jaunesnės arba vyresnės. Brandžios, deramą poilsį šiltuose kraštuose užsitarnavusios, vaikus, anūkus užauginusios. Tai ir keliaujame drauge po pasaulį, – juokiasi auditorė. – Vienas žmogus įprastai – navigatorius. Tai – Marina, randanti bendrą kalbą su vietiniais gidais bet kuriame pasaulio kampelyje. Kitas – humoristas, trečias – anglų kalbos žinovas, ketvirtas – „šaltas protas“. O šiaip kelionėje labai greitai pasirodo ir atsiskleidžia žmonių charakteriai. Vis dėlto, svetimame krašte įprastai praleidi dvylika–keturiolika dienų. Jau pirmosiomis lyg ant delno matyti, kas yra kas, vos tik susiduriame su ribinėmis situacijomis. Tad bėgant metams susiformavo labai tvirtas mūsų keliautojų kumštis.“
Be kuriozų neapsieina
Linksma, kleganti Onutės kompanija dažniausiai kelionėse rimtesnių nepatogumų nepatiria – lėktuvų dar nėra supainiojusi, atšauktų skrydžių neturėjo, atidėtų buvo vienas kitas ir tik porai valandų. Tačiau lagaminą praganyti sykį jau teko.
„Kai sausį su persėdimu skridome į Kubą, mūsų draugės Galios lagaminas „apsigalvojo“ ir kartu su mumis į galutinį tašką neatskrido. O jame buvo visi jos drabužiai ir papuošalai. Tai ką gi, keturias dienas visos su Galia dalijomės drabužiais. Juokėmės, jog ši – labiausiai išsipusčiusi iš mūsų visų, – šypteli O. Mickevičienė. – Buvo ir kitas atvejis, kiek liūdnesnis. Kuomet su kompanija kirtome Tailando ir Kambodžos sieną, Marinai iš rankinės ilgapirščiai ištraukė piniginę. Pastebėjusios likusios tuoj pat operatyviai sumetėme savų pinigėlių draugei, kad ji turėtų bent šiek tiek kartu su savimi. Tylomis. Nė nesitarėme. Supratome viena kitą iš žvilgsnio.“
Kardinaliai besikeičiantys
Tačiau ne vien spalvingos nuotraukos, kuriose – kvapą gniaužiantys vaizdai arba bendri prisiminimai, dar stipriau klijuojantys Onutės ir jos bičiulių draugystę yra tai, kas kartu sugrįžta iš kelionių.
„Keliaudamas po skirtingas pasaulio šalis tu pradedi kur kas labiau vertinti tai, ką turi. Kelionės – puikus būdas pažinti pasaulį, save ir savo vaikus. Didelis lobis akiračiui, galimybė suvokti ir palyginti skirtingas kultūras, šių papročius. Ir, kas be ko, puikus būdas pailsėti. Kolegėms darbe sakau, kad jei jau mano veidas susiraukęs darosi, vadinasi, man trūksta saulės. Išvykstu, prisigaudau jos spindulių, grįžtu laimingesnė, ir darbas geriau sekasi. Aišku, nė nekalbu apie tą dvasinį pakilimą, užplūstantį sugrįžus, – neabejoja kelionių manija serganti O. Mickevičienė. – Keliaujantis žmogus keičiasi. Vienareikšmiškai. Nori nenori, svetur susiduri su kitos rasės, tautos, religijos žmonėmis. O kuomet šie suteikia pagalbą, žinių, parodo kelią, tu supranti, kad rasė ar tikėjimas nelemia visiškai nieko. Visame pasaulyje yra visokių žmonių. Jeigu tu geras – tokius pačius aplink ir sutiksi, nesvarbu, ar Europoje, ar Afrikoje būtum.“
Dideli atradimai mažoje šalyje
Sakoma, jog protingas keliautojas niekada neniekina savo šalies. Tai kaipgi O. Mickevičienei, aplankiusiai trisdešimt tris šalis, tarp kurių – ir pačios egzotiškiausios – ar lieka laiko gražuolę Lietuvą išmaišyti?
„Turime tradiciją kasmet susiplanuoti bent vieną kelionę po gražiausias Lietuvos vietoves. Vieno gimtadienio proga pati sau pasidovanojau Vytauto Kandroto knygą „Po Lietuvą su šeima“. Tai – puikus kelionių vadovas mėgstantiems keliauti. Pasinaudoję juo, labai šauniai ir turiningai praleidome dienas kelionėse pagal temas „Tarp Nemuno ir pilių“ ir „Diena Druskininkų kurorte“. Šią vasarą turėjome įsimintiną kelionę į Žemaitijos sostinę – Telšius. Plungėje lankėmės Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose, pabuvojome „Vienos muzikos vakare“, kuriame klausėmės nuostabių Vakarų Europos kompozitorių kūrinių. Labai norėtųsi, kad visi mes, lietuviai, besiblaškydami po užsienio valstybes, besigrožėdami kriokliais, skaidriu jūrų vandeniu ir koralų rifais, nepamirštume to grožio, kuris mus supa namuose, Lietuvoje“, – šypteli LAMMC Vidaus audito tarnybos vadovė O. Mickevičienė.
Justina ŠVEIKYTĖ
