Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kompozitorius G. Kuprevičius: „Nepakenks kritiškai peržvelgti savo santykį į kultūrą“

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius – Kauno žmogus. Biržams Kuprevičiaus pavardė sava, pažįstama. Mūsų mieste nepriklausomos Lietuvos priešaušriu, XX a. pradžioje, dirbo ir aktyviai veikė kompozitoriaus senelis Mikalojus Kuprevičius. Jo šaknys – ne iš mūsų krašto; kilęs M. Kuprevičius yra iš vidurio Lietuvos, nuo Kėdainių. Gydė jis žmones ir jų dvasią – M. Kuprevičius ranką pridėjo prie tokių „vaistų“, kurie anuomet Biržuose vijo šalin tamsumas, žudė abejingumą ir puoselėjo širdis.

- Savo knygoje „Koncertas“ rašote apie savo šeimos, kūrybos ištakas. Garbią vietą knygoje užima ir Jūsų senelis Mikalojus Kuprevičius, kuris 1909–1914 m. dirbo Biržų valsčiaus ligoninės vedėju, keturklasės mokyklos gydytoju, globojo poetą Julių Janonį.

Knygoje cituojate senelio mintis, spausdintas „Biržų žiniose“ 1927 m. Jis teigia, kad Biržai paliko malonių ir gilių atsiminimų, mat teko darbuotis su šviesiais, gerais žmonėmis, ypač evangelikų reformatų. Gerbiamas kompozitoriau, o jūs pats ar turite kokių nors ryšių su Biržais? Nebūtinai fizinių.

- Deja, ne. Tasai senelio gyvenimo ir darbo laikotarpis Biržuose buvo tik svarbus tarpsnis Kuprevičių gyvenime. Vėliau likimas šeimą blaškė iš miesto į miestą, kol pagaliau ji „nusėdo“ Kaune, kuriame ir gimiau 1944 metais. Dar tėvui Viktorui Kuprevičiui esant gyvam gal porą kartų buvome atvykę į Biržus, tačiau jau nedaug kas iš tos šaunios praeities likę bebuvo... Liko tik prisiminimai ir iki dabar jaučiama biržiečių graži, jautri pagarba mano senelio atminimui. Tai labai svarbus momentas kalbant apie kultūros tęstinumą ir svarbą nūdienai. Dėkui tiems, kurie tą supranta ir atminimą saugoja.

- M. Kuprevičius uoliai dalyvavo kultūrinėje veikloje. Jis – laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ bendradarbis, lietuvybės skleidėjas ir puoselėtojas, tautosakos rinkėjas. 1912 m. Biržuose jis su kitais šviesuoliais įkūrė dramos, dailės ir giedojimo draugiją „Lyra“, kurios pirmininke tapo jūsų močiutė Viktorija Kuprevičienė. Tais pačiais metais mūsų mieste su bendraminčiais jis įsteigė ir pirmąją „M. Yčo ir B-vės spaustuvę“. Visa tai – nepriklausomos Lietuvos išvakarėse. Kaip Jūs manote, tokia nepriklausomybės priešaušrio veikla kaip nors atsiliepia šiandien, kai minime nepriklausomybės šimtmetį?

- Be abejo, be tvirtų pamatų jokia nepriklausomybė neįmanoma. Ir dabar ji remiasi tais didžiavyriais, kurie suprato, kad be ryžto, švietimo, rašto, mokslo, pozicijų tvirtumo ir lietuviškos savasties išsaugojimo jokia nepriklausomybė neįmanoma. Didžiuojuosi, kad Kuprevičiai prie tų procesų yra bent šiek tiek prisidėję. Dabar situacija panaši, tačiau gal net dramatiškesnė, nes jei tuomet pavojai sklido tik iš Rytų, tai dabar juos padvigubina ir merdinčios Vakarų kultūros pasekmės. Pirmoji jų – europietiško identiteto garavimas, greitas pamatinių vertybių atsisakymas, nuolaidžiavimas grėsmę keliančioms agresyviai nusiteikusioms kitų kultūrų įtakoms. Aš ne prieš integraciją, multikultūrinę politiką, tačiau negaliu sutikti, kad Lietuvoje mano kalba būtų tik viena iš 28... Japonų šimtą kartų daugiau, tačiau jie pirmiausiai rūpinasi savo kultūros apsauga.

- Jūsų senelis bendravo ir su Jurgiu Bieliniu, garsiuoju knygnešiu, iš kurio gaudavo Mažojoje Lietuvoje spausdintų lietuviškų knygų. Jas platindavo. O galbūt buvo paprastesnis būdas – neplatinti, nepuoselėti, nerizikuoti? Kaip jums atrodo – ar kalbėtume šiandien lietuviškai, jei anuomet nebūtų buvę tokių patriotiškai nusiteikusių žmonių?

- Tikriausiai kalbėtume, gal labiau žemaičiuotume... Juokauju, nors, jei rimtai – kalbą užmušti labai sunku. Ji gyva su paskutiniu ta kalba kalbančiu. Tiesa, norisi, kad taip kalbančių būtų gerokai daugiau. Martynas Liuteris, vertęs Bibliją į gimtąją kalbą, pirmiausiai galvojo apie savo kraštą. Juk Biblija, skaitoma sava kalba, turėjo tapti ir kalbos sergėtoja. Tą suprato ir lietuviai, netrukus ėmę versti lotyniškus tekstus į mūsų kalbą. Nebuvo ji tobula, tačiau vaizdingumo nestokojo. Vien ko verta Kristijono Donelaičio poetinė kalba. Ogi visi lietuvybę skatinę mūsų šviesuoliai rėmėsi reformacijos idėjomis. Jų veikla leido katalikų kunigams užsiimti kitais darbais, kurių liuteronai vieni nebūtų įveikę. Tad abi bažnyčios turi būti viena kitai dėkingos. Jei ir yra skirtybių, nėra jau jos tokios esminės, kad ir šioje erdvėje statytume sieną. Tačiau tai vėlgi – bendrosios kultūros dalykai.

- Praeitų metų vėlų rudenį pristatėte savo naująją premjerą - pagal Herkaus Kunčiaus libretą sukurtą tezių operą „Liuterio durys“. Reformacijos tema labai artima Biržams. Ar ji aktuali Lietuvai? Viename interviu sakėte, kad šią operą turėtumėte parodyti kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje. Šis planas veikia?

- Ne, planas neveikia, kol kas lūkesčiai nepasiteisino. Du anšlagus turėjęs spektaklis kol kas niekur daugiau nerodomas. Man nežinomi tokio „kultūrinio neūkiškumo“ trikdžiai, tačiau tikėjausi, kad bent protestantų bendruomenė parodys didesnį dėmesį šiam veikalui, kvies parodyti jų gausiau apgyvendintose vietovėse. Tačiau nenuostabu – ir katalikų bažnyčios požiūris į naujus kūrinius religine tematika yra labai atsargus. Tikriausiai šiuo atžvilgiu Europoje esame patys konservatyviausi. Tuomet ir kūrėjų motyvacija sumenkėja.

- Atvyktumėte su šia opera į Biržus?

- Tokia kūrinio kelionė priklauso nuo kūrinį globojančio puikaus choro „Vilnius“ vadovų ir techninių galimybių – spektakliui reikia tam tikros sceninės erdvės. Gal ją Biržuose režisierius Gytis Padegimas rastų...

- Jūsų tėvas Viktoras Kuprevičius – kompozitorius, Kauno garbės pilietis. Panašu, kad kultūrinis genas jūsų giminėje - stiprus variklis.

- Tikriausiai taip. Tų genų bendrumo yra ir iš motinos pusės – senelis buvo baigęs Rietavo muzikos mokyklą, gerai grojo klarnetu, altu, buvo husarų pulko orkestro kapelmeisteris. O platesnį požiūrį į pasaulį tikriausiai lėmė ir bendra kultūrinė tradicija mano tėvų šeimose. Senelis Mikalojus visą gyvenimą kovojo už lietuvybę, kaip gydytojas tarnavo žmonėms.

- Esate pirmojo miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“, pastatyto 1976 m., autorius. Vėliau šis miuziklas Lietuvoje dar buvo statomas kelis kartus. Duetas iš miuziklo „Kregždutės, kregždutės...“ populiarus iki šiol. Jūs kūrėte 8-ojo dešimtmečio Kaune, kuriame nestigo didžių menininkų; čia kūrė režisierius Jonas Jurašas, pantomimos trupės vadovas Modris Tenisonas, žurnalo „Nemunas“ redakcijoje būrėsi itin pažangūs literatai, fotografai... Koks, Jūsų manymu, turėtų būti šiuolaikinis spektaklis, miuziklas, opera ar kitas meno kūrinys, kuris išjudintų, tarsi bakstelėtų šonan – eik, daryk, nelauk, nesiskųsk...

- Tokių darbų yra, mano kolegos pateikia daug reikšmingų, įdomių, svarbių, „išjudinančių“ kūrinių.

Deja, apie juos dažnai net nesužinome, nes Lietuvoje visiškai sunyko meno įvykių recenzavimas, dienraščiai geriausiu atveju apsiriboja anonsais, o iš įvykių išsirenka tik tuos, kuriuose yra koks nors skandalo kvapelis ar jame dalyvauja toli nuo meno esantys atsitiktiniai kultūros žmonės. Kultūrinė spauda tapo klubinė, kur vieni aprašo kitus. Mes jau tiesiog pripratome, kad yra taip, ir išjudinti sistemą labai keblu. Tačiau tikiuosi, kad, kai pasikeis požiūris į mokslo, švietimo, kultūros svarbą šalies labui, daug įdomių ir sėkmingai dirbančių jaunų kūrėjų ras būdų reikštis aktyviau ir taps pastebimesni.

- Esate dirbęs kultūros politikos srityje, užėmęs ne vieną svarbų šios srities postą. Net neabejoju, jog pasakysite, kad keistinų dalykų kultūros politikoje yra...

- Pirmiausia keistina ne kultūros politika, kurią sunku būtų keisti dėl jos akivaizdaus nebuvimo, o tie, kurie atsitiktinai į valdžias pateko per mūsų neapsižiūrėjimą ir patiklumą. Ateityje turėtume būti atidesni ir reiklesni. O kad tokie būtume, nepakenks kritiškai peržvelgti ir savo santykį su kultūra platesne prasme.

- 2022 m. Kaunas ruošiasi tapti Europos kultūros sostine. Jūsų šio projekto komandoje nėra, nors šia tema gana aktyviai reiškiatės savo socialinio tinklo paskyroje. Tampa aišku, kad negalite likti nuošalyje nuo Lietuvos, o ypač Kauno, kultūrinio vyksmo.

- Taip kartais nutinka, kad viena akcija kitas panaikina... Kartu su kitais bendraminčiais aktyviai gyniau miestą nuo nepamatuoto medkirčių siautėjimo – ketinimo išnaikinti Kauno medžius. Patekau į miesto blogiečių sąrašą. O ir „kultūros sostinės“ ideologija toloka nuo mano meninių principų. Dabar labai daug veiklos turiu kituose Lietuvos miestuose.

- Esate karilionas, skambinate varpais. Ar tradicinis Kauno džiazo festivalis Karo muziejaus sodelyje dar vis prasideda nuo varpų muzikos?

- Jau turiu kvietimą: festivalio atidarymo dieną skambinsiu žinomas džiazo melodijas savaip jas interpretuodamas puikiu Kauno karilionu. Beje, gal skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad dabar Lietuvoje yra jau trys karilionai su klaviatūromis – Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, bei trys automatiniai – Šakiuose, Gelgaudiškyje ir Telšiuose. Tad galime vadintis ir karilioninės kultūros valstybe.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė

Rekomenduojami video