Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J.Bareikis: „Mūsų karta – tarp seno pasaulio ir naujo...“

Neseniai buvo rodomas istorinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, pasakojantis apie 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymą ir kitus po šio svarbaus Lietuvai fakto nutikusius istorinius įvykius. Jokūbas Bareikis suvaidino kaimo inteligentą, mokytoją Juozą Kuktą. Pokalbis su aktoriumi ir prasidėjo nuo šio gana svarbaus darbo.

Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui, turbūt ieškojote kokios nors istorinės medžiagos?

Tai nebuvo tikras personažas, jokio prototipo, tačiau mano herojus susijęs su tikromis istorinėmis asmenybėmis. Juozas – inteligentijos atstovas, įsivaizdavau jį kaip kaimo šviesuolį, turintį tam tikrų idėjų, aukštų siekių. Kuo toliau, tuo labiau jis murkdėsi to laikotarpio verpetuose, taigi atsirado sąsajų su politika. Jis tikėjo Lietuvos laisvės, Nepriklausomybės idėja, ji jį ir vedė. Su broliu juodu tarsi pasiskirstė – vienas lieka prie žemės, o kitas dirba šalies, valstybės naudai, taigi Juozo užmojai didesni.

Jokūbas Bareikis filme "laisvės kaina. Savanoriai" suvaidino kaimo inteligentą, šviesuolį, patriotą, aukštų siekių mokytoją Juozą Kuktą. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų herojus – labai nuoširdus Lietuvos patriotas. Ar jūs save laikote patriotu?

Sunku pasakyti, kai nesi savo kailiu išbandęs. Myli savo šalį, kalbi apie tai vaikams, lygiai taip, kaip tėvai man kadaise kalbėjo. Aš atsimenu Sausio 13-osios įvykius: ir laužus prie parlamento, ir tankų žvangesį (mes gyvenome netoli Šiaurės miestelio)... Mano kartos žmonės dar šiek tiek matė tų, okupacinių, laikų, bet mūsų gyvenimas verda nepriklausomoje Lietuvoje. To bjauriausio scenarijaus, kai buvo apstu įvairios propagandos, kai negalėjai šnekėti tai, ką galvoji ir jauti, su kuo jaunystėje susidūrė tėvai, mes nepatyrėme, klimatas jau buvo atšilęs. Šiek tiek sovietinio raugo paragavome tik darželyje, deklamuodami atitinkamus eilėraščius per atitinkamas šventes. Laimė, tai nespėjo mumyse įsigyventi. Vasario 16-oji mūsų šeimoje dar susijusi su šviesaus atminimo atminimo močiutės architektės Elenos Nijolės Bučiūtės gimtadieniu. Prisimenu šeimos susibūrimus pas ją Vilniuje, Donelaičio gatvėje. Švęsdami gimtadienį, prisimindavome ir Lietuvos Nepriklausomybę. Kita močiutė, Bronė Kuodienė iš mamos pusės, buvo rezistentė. Visi penki jos broliai – partizanai (keturi žuvo), ji pati – ryšininkė, išgyvenusi tremtį. Gilindamasis atrasčiau giminystės sąsajų ir su susideginusiu Romu Kalanta... Taigi man artimos patriotizmo temos. Kaip šiandien nerasi šeimos, kurios nebūtų palietusi emigracija, taip tada nerasdavai šeimos, nesusijusios su rezistencija.

Filme „Tadas Blinda. Pradžia“ vaidinote Motiejų, Tado draugą. Motiejus suvokia, kad dėl vėjavaikiško bičiulio elgesio kenčia nekalti žmonės, todėl tampa savotišku jo sąžinės balsu... Ar jums prie širdies istorinė tematika?

Man patiko tas personažas – pasipriešinimo negerovėms simbolis. Kiekviena tauta turi savo epinį herojų, mes taip pat. Nors jis nėra šimtu procentų autentiškas, vis dėlto suteikia pagrindo didžiuotis šalies praeitimi.

Jokūbas savo vaidmeniu filme "laisvės kaina. Savanoriai" nusikėlė šimtmečiu atgal, į pirmuosius nepriklausomybės laikus. Asmeninio archyvo nuotr.

Esate daugiaplanis aktorius – vaidinate Mažajame teatre, „Domino“ teatre miuzikluose... Kaip jums dekasi atlikti komedinius vaidmenis?

Esu aktorius, gaunu užduotį ir ją atlieku, nesvarbu, kuriame teatre. Mažajame teatre nemažai vaidinau dar prie režisieriaus Rimo Tumino, dabar didesnį krūvį turiu „Domino“ teatre, kur statomos išskirtinai komedijos. Yra žmonių, šį žanrą laikančių nerimtu. Tačiau iš tiesų komedija – lyg ėjimas lynu, ji reikalauja ypatingo skonio, takto, subtilumo, čia lengva nusipiginti. Gerai, kai režisierius ir aktoriai tai suvokia ir ieško, kaip perteikti siužeto vingius. Komedija nėra tik juokingas tekstas, žmonės juokiasi, kai pamato save ar artimus sau žmones tam tikroje situacijoje. Jei mums pavyksta tas situacijas smagiai sudėlioti, malonu.

Kuris iš „Domino“ teatro spektakliuose atliekamų vaidmenų jums įsimintiniausias?

Man patinka Miro Gavrano personažas spektaklyje „Vyras po padu“. Spektaklio režisierius Kostas Smoriginas turi puikų skonį, jo humoras taiklus, ne veltui šį kūrinį vadiname smoriginiška pjese. Vaidiname keturiese, esame radę tam tikrą raktą, ne šiaip sau spektaklis toks populiarus.

Kaip ir vaikiškas spektaklis Mažajame teatre „Mama – katinas“?

Režisieriaus Evaldo Jaro sudėliota „Mamos – katino“ istorija neįprasta – viename daugiabučių namų kieme gauja storų, tingių, išlepintų katinų (aš – katinas pulkininkas) randa jauną žuvėdrą, ir staiga jų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Šiame gana filosofiškame spektaklyje yra dalykų, kurie smagūs ir suaugusiesiems, ir vaikams... Nors pjesė pastatyta senokai, smagu joje vaidinti.

Buvote daugybės televizijos projektų, susijusių su muzika, dalyvis. Ką jums tai davė?

Kiekvienas toks įvykis atseikėja patirties, ko nors išmoko. Dalyvaudamas tuose projektuose susipažinau su pramogų pasauliu, įgijau puikios praktikos dirbdamas su orkestru. Ar balsą paveldėjau iš tėčio aktoriaus Sauliaus Bareikio? Sunku pasakyti. Kaip kadaise tėtis, trejus ar ketverius metus mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. Vėliau perėjau į kitą mokyklą. Mokytis menų gimnazijoje – nemenkas iššūkis, nes turi išmokti valdyti instrumentą, mažiausiai 2–3 valandas per dieną groti. Dabar dukros tęsia šią tradiciją – mokosi vadinamojoje čiurlionkėje. Tai nėra kokių nors mūsų, tėvų, svajonių įgyvendinimas, bet vaikai muzikalūs, šiuo metu joms tai tinka. Barborai – trylika metų, Severijai – aštuoneri, Liucijai treji. Visos muzikalios. Jauniausioji taip pat dainuoja, nors didžiausią norą rodo Barbora. Severija „žemiškesnė“, jai smagu muzikuoti, tačiau jos profesija, matyt, bus konkreti, ne menininkės. Tiesa, ji lanko hiphopą ir, atrodo, šiuolaikiški šokiai – jos aistra.

Skaičiau, kad dalyvavote dukrų gimdymuose. Ką davė šios gyvenimo pamokos?

Sunku įsivaizduoti tai, ko tu praktiškai negali padaryti, bet kai esi to proceso dalyvis, matai, kaip viskas trapu, nepaprasta... Galiausiai, kai tau paduoda į rankas kūdikį... Geras jausmas. Gimdymas – ne vien moters reikalas. Šiuo ypatingu momentu šeima turi būti kartu. Žinoma, vyras nelabai kuo gali padėti moteriai, bet jo palaikymo jai reikia.

Kaip susipažinote su būsima žmona? Galbūt ji nuolat lankė jūsų spektaklius, ir tarp judviejų įsižiebė kibirkštėlė? Kuo ji užsiima?

Viskas nutiko gerokai paprasčiau. Viešėdamas Telšiuose pas kurso draugus vakarėlyje susipažinau su Dominyka, ėmėme draugauti. Žodžiu, jokios ypatingos romantikos... Ji vadovauja didelės įmonės personalui, o šiaip yra labai meniška – dainuoja, jai artimas folkloras.

Jokūbas su žmona Dominyka augina tris dukras - Barborą, Severiją, Liuciją. Asmeninio archyvo nuotr.

Nemažai koncertuojate drauge su tėčiu Sauliumi Bareikiu. Muzika judu dar labiau suartino?

Taip, tik tai neprasidėjo iš mažens. Tėtis nebuvo tas, kuris mane proteguotų: „Na, dabar pagrosiu su sūnumi...“ Ne, nors aš galbūt to norėdavau. O atsidurti mudu vienu metu toje pačioje scenoje paskatino uošvis. Sykį jis paklausė: „Ar galite kartu pagroti?“ Gal galim... Susėdome, vėliau prisidėjo Virgis Stakėnas. Jis pakvietė į Kulautuvos „Akacijų alėją“ (bardų festivalį – red. past.). Tam jau rimtai ėmėme ruoštis – gimė programa. Kartkartėmis, jei mus pakviečia, pakoncertuojame. Dabar tėtis gal net labiau muzika nei spektakliais užsiima. Buvo laikas, kai daug vaidino, dabar – mažiau, teatro veikla – banguota...

Be visų šių veiklų, dar esate ir vaidybos dėstytojas. Kaip sekasi? Turbūt daug ką perėmėte iš savo vadovo Rimo Tumino?

Ketvirti metai dirbu Vilniaus kolegijoje, man įdomu. Man patikdavo, kaip R.Tuminas analizuodavo kūrinį, kaip kalbėdavo vaizdiniais, kaip iš mūsų reikalaudavo fantazijos. Išėjęs tokią mokyklą, dirbdamas su studentais į tą pačią dūdą pučiu. 14 metų dirbu teatruose, patirties nemažai, jau galiu kai ką perduoti jaunesniems. Ar yra gabių studentų? Jie rengiami muzikiniam teatrui, taigi daug dainuoja, vaidybai laiko skiriama mažiau. Mano tikslas – kad jaunuoliai gerai jaustųsi scenoje, kad susitikę su profesionalais galėtų naudotis tam tikrais meistriškumo įrankiais. Kalbu jiems apie tai, ką pats esu atradęs. Jau baigė mokslus pirmoji mano studentų laida (iš dvylikos liko šeši). Jie jau gali žengti į sceną. Mes pirmuosius žingsnius taip pat žengėme laikydamiesi R.Tumino rankos, ne iškart atradome savo metodus.

Spektaklyje "Pasikalbėk su manimi eilėmis" aktorių ketvertas tarsi kalbasi eilėraščių kalba ir tarp savęs, ir su žiūrovais. Iš kairės - J. Bareikis, V. Kochanskytė, V. Bičkutė, M. Valiukas., Asmeninio archyvo nuotr.

Neįprastas Mažajame teatre rodomas poezijos spektaklis „Pasikalbėk su manimi eilėmis“, kurį stebėdamas žiūrovas gali pasimėgauti keturių aktorių deklamuojama poezija ir išgirsti gyvos muzikos. Kas jums yra poezija?

Daugelis poeziją įsivaizduoja ir priima kaip kažką rimto, sakrališko, kur daug pozos. Mes eilėraščius perteikiame paprasčiau, tiesiog kalbame eilėmis apie paprastus dalykus. Čia viską lemia improvizacija, aktoriai nežino, kaip spektaklis rutuliosis, kuo baigsis, nes nežino, ką po kiekvieno iš jų kalbės kolega. Turi galvoje daugybę eilėraščių ir juos dėlioji... Nemažai kalbu arba dainuoju Evelinos Daciūtės eilėmis. Man patinka toks bendravimas tarpusavyje ir su publika.

Gražių dalykų yra jūsų gyvenime, jūs – laimingas žmogus?

Mes priklausome tai kartai, kuri gyvena, kad dirbtų, o ne atvirkščiai. Darbas, pareiga man svarbūs dalykai, kartais atrodo, kad per darbą nėra kada gyventi. Stebina, kad yra žmonių, tiesiog gyvenančių sau ir pragyvenančių, nesukančių per daug galvos. Aš sau norėčiau palinkėti daugiau ramybės. Nors draugų turiu, esu namisėda, iš pažiūros gal net šaltas. Man labai gera vienam, mėgstu vienatvę, savaitgaliais man nebūtina kur nors ištrūkti, kad gerai praleisčiau laiką. Geriau ramiai, su šeima. O dėl bohemiško gyvenimo... Aš tokio laikotarpio turbūt net nesu išgyvenęs. Kaip minėjau, mūsų karta – tarp seno pasaulio ir naujo. Mes kitokie negu tėčio karta...

 

Rekomenduojami video