LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Rugsėjo mėnesį viešėdamas Čikagoje susitikau su lietuvių išeivijos istoriku dr. Augustinu Idzeliu (jis, beje, yra taip pat ir teisės bei geografijos mokslų daktaras).
A. Idzelis
– Lietuvoje netyla diskusijos apie tragiškąjį pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų periodą. Deja, tai nėra vien nuomonių skirtumai dėl istorijos interpretacijų. Sovietinės istoriografijos įtvirtintą naratyvą vaizduoti Baltijos šalių antisovietinę ir antinacinę rezistenciją kaip „nepribaigtų fašistų“ siautėjimą, pastaruoju metu aktyviai eksploatuoja ypač Rusijos politiniai sluoksniai, besistengiantys nuvertinti šiandieninę šių valstybių politiką, pasinaudodami net ir istoriografiniais duomenimis – tikrais ar tariamais.
– Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais. Kai reaguojama į bereikšmius dalykus, į kiekvieną nesąmonę, tik sudaroma tam tikro „autentiškumo“, „reikšmingumo“, įspūdžio tam, kas buvo pasakyta. Kam to reikia? Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis. Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome, kiek buvo 1941 m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių Gestapo.
daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo Gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame. Pavyzdžiui, kas šiandien žino tokius vardus, kaip Berendt ir Zirkwitz? Lietuvos kariuomenės majoras J. Berentas, Lietuvos vokietis, 1941 m. pavasarį repatriavo į Vokietiją ir jau birželį, drauge su nacių kariuomene, grįžo atgal. Bet grįžo jau ne kaip Berentas, o kaip kaip rudasis nacis ir gestapininkas Berendt. Jis tapo vyriausiu spausdinto žodžio cenzoriumi ir lietuviškosios spaudos smaugiku. Jo pavaduotoju tapo irgi buvęs „lojalus“ nepriklausomos Lietuvos pilietis, Lietuvos Seimo stenografas Cirkvicas, taip pat repatriantas, virtęs gestapininku Zirkwitz. Kas šiandien apie tai kalba? Apie svetimų šalių agentūros vaidmenį sužlugdant ir sunaikinant Lietuvos valstybę? Lietuviškai kalbantys nacių agentai turėjo labai svarbų vaidmenį likviduojant ir Lietuvos žydus.
– Ne tik. Labai svarbių liudijimų pateikia ir sovietiniai šaltiniai. Tik jais šiandien retai naudojamasi. Pavyzdžiui, sovietiniame žurnale „Švyturys“ buvo skelbiamas labai įdomus Aleksandro Slavino straipsnis „Pasjansas Lietuvoje. Buvusio KGB karininko atsiminimai“. Apie Slavino kontržvalgybinę veiklą. Čia labai svarbi informacija. Sovietų laikais paskelbta nemaža panašios literatūros, tik dabar daug kas ją užmiršę. Turim naudoti ir tarybinius šaltinius. Duosiu pavyzdį iš savo šeimos patirties. Švenčionys artimai susiję su mano tėvu ir su manimi. Mano tėvas Henrikas Idzelevičius dirbo Klaipėdos krašte, kai Hitleris 1939 m. kovo 23 d. jį aneksavo. Jis tarnavo Šilutės banke ir jiems buvo nustatytas terminas iki 1940 m. sausio 1 d. pabaigti visus reikalus ir banko veiklą likviduoti. Kai viskas ten užsidarė, tėvas atsirado Kaune. Birželio 14 d. jis turėjo pradėti darbą Švenčionėliuose, kitame Lietuvos banko skyriuje. Bet birželio 15 d. sovietai okupavo Lietuvą.
Tėvas ten vis dėlto dirbti pradėjo ir bolševikų nebuvo atleistas. Kadangi gerai mokėjo rusų kalbą (buvo gimęs Rusijoje), tad jį paliko, neištrėmė. Ir kai 1940 m. rudenį prie Lietuvos prijungė Švenčionis (Vilniaus kraštą 1939 m. grąžinus Lietuvai, Švenčionys dar buvo palikti Sovietų Gudijai) ir atidarė miestelyje banko skyrių, iš Švenčionėlių jis buvo perkeltas ten. 1941 m. birželį įvyko sukilimas, visa Švenčionių valdžia pasikeitė: burmistru tapo Kazys Gaižutis, policijos viršininku – Pranas Puronis. Mano tėvas tada buvo Švenčionių banko direktorius. Švenčionys buvo ir kito įdomaus žmogaus – Yitzhak Arad – tėviškė. Tikrasis jo vardas yra Yitzhak Rudnicki. Jis pakeitė savo pavardę į Arad vėliau, 1945 metais išvykęs į Palestiną. Taigi, Švenčionyse susitinka keliai istorijoje pasireiškusių žmonių, okupantų dėka atsidūrusių labai skirtingose pozicijose.
Vokiečiams užėmus Lietuvą, Aradas, dar jaunas vaikėzas, buvo paimtas į getą ir pristatytas dirbti prie surinktų ginklų išrūšiavimo. Tam tikrą ginklų skaičių jis sugebėjo pasisavinti – išardyti, dalimis išnešti ir paskiau susimontuoti. 6–7 jauni vaikėzai iš geto pabėgo. Gudijoje, prie Naručio ežero, įstojo į Fiodoro Markovo sovietinių partizanų būrį. Markovas irgi buvo kilęs iš Švenčionių. Komunistas, aktyvistas, turėjo gerus ryšius su lenkais, žydais, kitais. 1942 m. pavasarį tas Markovo būrys užpuolė mašiną su vokiečių vietinės administracijos vadais. Tarp jų buvo karo belaisvių stovyklos komendantas, vietos administracijos pareigūnas, kiti. Vokiečiai buvo užmušti, jų kūnai sužaloti: nupjaustyti lytiniai organai ir sukišti į burnas.
Kai SS Vilniuje sužinojo, kas įvyko, atsiuntė savo žmones į Švenčionis. Jie susitiko su K. Gaižučiu. Esesininkai burmistrui pasakė: dabar turi sudaryti sąrašą 400 žmonių, kuriuos mes sušaudysim. Ir jeigu to nepadarysi, sąrašą sudarysime mes. Ir pirmas tame sąraše būsi tu. Ką daro Gaižutis? Asmeniškai jis sąrašo nesudarė. Sušaukė valdininkų komitetą, kurie tą klausimą svarstė. Ar toks sąrašas buvo sudarytas, ar jis apskritai egzistuoja, aš nežinau. Bet 400 vietinių Švenčionių gyventojų vokiečiai sušaudė. Ir vienas iš žmonių, kuris tame procese dalyvavo, buvo Pranas Puronis, Švenčionių miesto policijos viršininkas. Tarp sušaudytųjų buvo 2 ar 3 kunigai, taip pat lenkas daktaras, kuris prižiūrėjo mano motiną, kai ji tuo metu manęs laukėsi. Mano motina baisiai pergyveno dėl šio įvykio ir mano tėvui, nepaisant to, kad jis užėmė tuomet neblogas pareigas, ryžtingai pareiškė: turim nedelsiant išvykti iš Švenčionių, ilgiau čia gyventi nebegaliu!
– Lietuvoje apie tai niekas nekalba. Jeigu tarp nužudytųjų būtų buvę žydų, greičiausiai, apie tai kalbėtų. Verta įsidėmėti dar vieną pavardę. Klivlende ilgai gyveno lietuvių saugumietis, pavarde Malskis. Jis buvo pabėgęs į Vokietiją, paskui veikė vokiečių okupuotoje Lenkijos dalyje. Ką jis ten darė – neaišku.
Grįžo į Lietuvą 1942 metais ir buvo paskirtas Kauno apskrities lietuvių saugumo viršininku. Ir jo darbas buvo kovoti prieš lietuvišką antinacistinę rezistenciją. Malskio dėka Taline buvo areštuoti VLIK’o atstovai, kurie vyko į Švediją. Po to Damušis, Rudokas, Gaidžiūnas, kiti VLIK‘o atstovai buvo išvežti į Vokietiją ir uždaryti į kalėjimus bei koncentracijos stovyklas. Tai buvo Malskio darbo rezultatas. Bet apie Malskį šiandien niekas nekalba.
Lietuviai bijo pripažinti, kad tarp jų buvo išdavikų. Ir kad kiti lietuviai nukentėjo nuo lietuvių. Apie tai šiandien kalbėti vengiama. – O kokia buvo tolimesnė Y. Arado istorija, ką jis veikė toliau, pabaigęs raudonojo partizano veiklą? – Čia įdomus klausimas. Aš apie jį irgi nieko nežinojau, kol nesusidūriau su šia pavarde savo, kaip teisininko, praktikos metu. Drauge su vienu Amerikos advokatu, kuris gynė asmenis, apkaltintus įvairiais karo nusikaltimas, dalyvavau tam tikrose bylose. Vienoje iš tų bylų buvo kaltinamas Algimantas Dailidė. Tas bylas buvo pradėjusi JAV Teisingumo departamento įstaiga OSI (Office of Special Investigations). Jie privalėjo turėti ekspertą, kuris afidevito forma
JAV Teisingumo departamento prokuroro pagrindinis ginklas prieš Dailidę buvo 70 psl. raportas, paruoštas Arado.
Man tada kilo du klausimai: 1) kodėl Algimantas Dailidė, pavyzdingas Klivlendo gyventojas, sėkmingas verslininkas, pakliuvo į Teisingumo departamento akiratį, kaip tariamas karo nusikaltėlis; 2) kas yra tas Yichak Arad?
Tada aš susisiekiau su Sauliumi Sužiedėliu, kuris tuo metu jau buvo baigęs darbą OSI. Tikėjausi, kad Sužiedėlis man padės gauti daugiau informacijos apie Aradą, nes aš apie jį tada nieko nežinojau. Aš jo klausiu, ar tu žinai ką nors apie tą Aradą, kuris yra ekspertas Dailidės byloje? Jis man atsakė, kad apie Aradą nieko nekalbės. Taškas. Man buvo labai keista. Kodėl Sužiedėlis nei vieno žodžio nenorėjo kalbėti apie Aradą – aš nežinau. Bet aš esu irgi advokatas. Ir žinau Amerikos teisės principą: jeigu liudytojo rankos yra kruvinos, jo liudijimai teisme yra bereikšmiai – reputaciją sutepusio žmogaus liudijimai yra nepripažįstami.
Todėl svarbu buvo išsiaiškinti ir suprasti A. Dailidės byloje išvadą pateikusio OSI eksperto kvalifikacijas bei patikimumą. Susiradau jo parašytas knygas. Ir iš karto tapo aišku kodėl jis vengė atskleisti teismui tam tikrus savo gyvenimo epizodus. Konkrečiai – savo akcijos prieš lietuvius ir lenkus pobūdį, kai jis buvo sovietinis partizanas. Aradas dalyvavo Kaniūkų kaimo žudynėse, naikino Armija Krajowa kovotojus.
1979 metais jis išleido knygą The partisan: from the Valley of Death to Mount Zion. Nors Kaniukų kaimo vardo Aradas nemini, bet labai didžiuojasi tuo, kas ten įvyko. Ten jis labai atvirai kalba, ką jis darė. Kadangi tas klausimas
Visi raudonųjų partizanų pagauti žmonės – lietuvių policininkai, Armija Krajowa karininkai – buvo naikinami. Juos, žinoma, kartais kankino, norėjo išgauti informacijos, paskui jie būdavo nušaunami. Negana to. 1944 m., kai raudonoji armija įžygiavo į Lietuvą, jis tapo enkavedistas. Maždaug iki 1945 m. vasaros jis kovojo prieš Lietuvos partizanus.
Savo atsiminimų knygoje jis giriasi, kiek daug partizanų jo NKVD vienetas likvidavo. Jo tvirtinimu, suskaičiavęs du šimtus kūnų. Įdomu tai, kad Paleckis už tą „darbą“ jam davė medalį. Ir kai jis paskiau pabėgo iš Sovietų Sąjungos per Lenkiją į Palestiną ir ten pasidarė palestiniečių pogrindžio dalyvis, vienintelė relikvija, kurią jis išsivežė iš Lietuvos, buvo tas Paleckio medalis. Jis paslėpė jį duonos kepale ir tokiu būdu jį išsivežė. Čia jo paties prisipažinimai, ne kažkieno kito jam priskirti. Faktus, kuriuos pripažįsta savo atsiminimų knygoje, teisme Aradas bandė nuslėpti. O teismu, panašiais atvejais, nėra labai sudėtinga manipuliuoti: gynybos advokatai neturi pakankamai pinigų, negali pasisamdyti kvalifikuotų ekspertų, jie visiškai nėra susipažinę su istorine medžiaga.
Tarp kitko, eksperto raportą Dailidės teismui Aradas rašė kartu su McQeen. Tačiau teismui įteiktas dokumentas turėjo tik Arado pavardę ir jo parašą. Man viešint Lietuvoje, atėjo vieno dienraščio korespondentas ir su manimi kalbėjosi. Pasiteiravo apie Aradą. Aš jam šį tą papasakojau, pateikiau Arado atsiminimų knygos tam tikrų dalių kopijas. Jis parašė straipsnį ir medžiagą perdavė prokuratūrai. Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo bylą prieš Aradą.
Tada įsikišo politikai, darė spaudimą Lietuvos prokurorams. Pagaliau prokuratūra tą bylą nutraukė, nes Lietuvos politikai norėjo išlaikyti geresnius ryšius su Izraeliu. Taigi, mes vėl, eilinį kartą, pasidavėm spaudimui. Ir nuolat pasiduodam. Nesvarbu iš kur tas spaudimas ateitų – iš Maskvos, iš Berlyno, iš Vašingtono ar iš Izraelio. Jeigu yra spaudimas, tai mes, paprastai, pasiduodam. (Juokiasi.)
– Turiu galvoje visų pirma lietuvių antinacistinę rezistenciją. Ji nėra tinkamai nušviesta. Nors viešoji Lietuvos erdvė nacių cenzūros buvo smarkiai kontroliuojama, čia veikė stiprus ir išvystytas pogrindžio spaudos tinklas. Nebuvo atsitiktinumas, kad naciams nepasisekė Lietuvoje suorganizuoti SS legiono.
Už tai sumokėjome aukštą kainą: buvo uždarytas universitetas, profesoriai, inteligentai, lietuvių valdininkai ir kunigai buvo paimti įkaitais, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, dalis jų ten žuvo.
Gana gerai ištirta Lietuvos piliečių žydų padėtis ir nuostoliai vokiečių okupacijos metu, bet tai nepadaryta Lietuvos piliečių ne žydų atžvilgiu. Adolfo Damušio duomenimis, žuvo apie 45 tūkstančiai Lietuvos piliečių ne žydų. Žinoma, tai nepalyginama su žydų nuostoliais (apie 165 tūkstančiai), bet vien dėl to, kad tos aukos nebuvo žydų, neturėtų būti ignoruojamos. Mes neturime biografijų tokių žmonių kaip Alfonsas Lipniūnas, Kazys Bauba, žuvusių Štuthofe, Adolfas Damušis, Balys Gaidžiūnas, Karolis Drunga ir daugelio kitų, kalėjusių Vokietijoje dėl rezistencinės veiklos. Taip pat reikia surinkti medžiagą apie lietuvius kolaborantus ir išdavikus. Apie tuos, kurie koalboravo su NKVD, ir kurie kolaboravo su Gestapu.
Vidmantas Valiušaitis
