Gerokai ištuštėję gandralizdžiai dar ne požymis, kad Lietuvą palieka ilgasnapiai. Mat kol kas jie nesibūriuoja į vadinamuosius gandrų Seimus, tad nesiruošia ir kelis mėnesius truksiančiai kelionei į šiltuosius kraštus. Kol kas gamtoje kaip niekada daug maisto, tad ir skubėti nėra kur.

Juolab, kad kitose šalyse lietuviškiems gandrams maisto tenka paieškoti sąvartynuose, ar nuo skėrių chemija purškiamuose laukuose. Lizdai tuštyn, bet laukuose dar baltuoja dešimtys gandrų. Dažnam atrodo, kad ilgasnapiai jau rengiasi kelionei į šiltuosius kraštus, tačiau gamtininkai pastebi, kad skirtingai nei ankstesniais metais, kai gandrų nelikdavo jau pirmomis rugpjūčio dienomis, šiemet paukščiai namų palikti neskuba.

 Ir į vadinamą „pasitarimų seimą“ prieš skrydį – dar nesirenka. Tad vadinamą Baltruko, arba Šventojo Baltramiejaus – gandrų dieną, pasitiks dar Lietuvoje, o ne kelionėje, kaip pavyzdžiui pernai ar užpernai.

Gamtininkai sako, kad rugpjūčio dvidešimt ketvirtąją, gandrų išskridimo dieną, paukščių Lietuvoje dar bus pilna. Mat vasara lietinga ir maisto gandrams – apstu. „Labai daug žiogų, labai daug vabzdžių, būtent jie ir sudaro didžiąją dalį. O dabar pjaunant javus, labai daug jiems pakliūva pelėnų, pelių, varlių, jeigu po kombainu išlieka“, – sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Senovėje žmonės žmonės gandrui skirdavo ypatingą dėmesį – jo laukimas pavasarį virsdavo švente, išlydėtuvės rugpjūtį būdavo liūdnesnės, mat tai buvo ženklas, kad jau beldžiasi ruduo.

„Šiaip gandro atskridimo ir išskridimo dienos, tai įprasmina žemdirbystės sunkių darbų laikotarpį. Todėl kaime sakydavo, atskris gandras, atneš pavakarius. Išskris gandras ir išneš pavakarius. Nes jau diena sutrumpėja dviem su puse valandom“, – sako etnologas Libertas Klimka.

Todėl, kad ir kiek būtų šilta, lietinga, ir gausu maisto, gandrai neužsibus, ir žiemos Lietuvoje tikrai nelauks. „Aišku, turėtume sakyti, kad kol kas buvo geros sąlygos. Bet gandrų geromis sąlygomis ilgam nenupirksi. Tai yra dienos ilgis, tai veiksnys pagrindinis ir pats svarbiausias.

Formuojantis jų migracijos laikus“, – sako S. Paltanavičius. Toliausiai migruojantiems paukščiams teks įveikti dešimtis tūkstančių kilometrų. Tiesa, ne visi ilgasnapiai sugrįš atgal namo. Dalis, kaip sako gamtininkai pražūva ieškodami maisto Afrikos sąvartynuose, arba laukuose, ieškodami skėrių. „Kovodami su skėriais, tų valstybių specialistai ką rekomenduoja purkšti, įvairiais nuodingais preparatais, na, ir žūsta žinoma skėrių daug, bet labai daug gandrų“, – sako S. Paltanavičius.

Dalis išgyvenusių paukščių per skėrių naikinimo atakas, atsiduria pavyzdžiui afrikiečių lėkštėje, o Libane gandrų šaudymas – pramoga. Tai įrodė prieš kelerius metus lietuvių ornitologai įdiegę gandrui siųstuvą. Tai leido mokslininkams labiau išsiaiškinti gandro kelionės ypatumus. Tačiau namo sparnuotis negrįžo.

Tikimybė, kad sugedo siųstuvas menka, veikiausiai, kaip spėja gamtininkai, paukščiui kažkas nutiko. Tiesa, Lietuvą paliks ne visi gandrai. Silpnesni negalintys įveikti daugiatūkstantinės kelionės liks, tačiau gyventojų gamtininkai prašo negelbėti paukščiams. Gamtoje, kaip pabrėžia žinovai, išlieka stipriausi. Tad gandrai turi tvarkytis patys.