Gamtos specialistų teigimu, šalyje stokojama šiuolaikinius reikalavimus atitinkančio suvokimo apie aplinkos apsaugą. Ją garantuojančios teisinės nuostatos iki šiol išlieka kaip bekompromisių draudimų ir baudų skirimo rinkinys. Tuo metu gamtosauga turėtų tapti racionalaus sambūvio su aplinka įpročiais.

Lėmė nykimą

„Perdėtas gamtosaugos supratimas pasireiškia ne vien tik gyvojoje gamtoje, bet ir kitose srityse. Pagal ligšiolinę sampratą gamtosauga įgyvendinama tik keliais veiksmais: drausti ir bausti. Geriausias pavyzdys – Čepkelių ar Žuvinto rezervatai. Juose buvo draudžiama ganyti naminius gyvulius, šienauti ir pan. Tačiau po ilgų dešimtmečių paaiškėjo, kad draustiniuose dėl dirbtinio natūralios veiklos izoliavimo pradėjo nykti ten egzistuojančios vertybės, – pasakoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys. –O kiek dabar išleidžiama europinių lėšų, kad būtų atkurta būklė, ten buvusi iki tas vietoves paskelbiant draustiniais.“

Nutyli apie žalą

Pasak stumbrininko Ryto Papšio, Lietuvoje kur kas didesnė yra elnių ir kitų stambiųjų kanopinių gyvūnų populiacija, ji gerokai pranoksta stumbrų skaičių. Atitinkamai ir jų daroma žala – nepalyginti didesnė. Tačiau viešojoje erdvėje dėl žalos kur kas didesnė kaltė tenka stumbrams, ne elniams. Todėl, kad šie – medžiojami. „Dėl elnių padarytos žalos dauguma medžiojančių ūkininkų niekur nesikreipia, sukandę dantis tyli, nes suvokia, kad kontroliavimas priklauso ir nuo jų pačių. Tai lemia teisinių nuostatų neatitikimas“, – teigia R.Papšys.

Nėra sampratos

Anot pašnekovo, panaši padėtis ir dėl šernų. Jeigu ne Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), atrodytų, kad išskyrus veterinarus šalyje daugiau nebėra kam reguliuoti laukinių gyvūnų populiacijos? Tuo tarpu šernų prieaugio pokyčius turėtų lemti gamtininkai, mokslininkai, jų organizacijos, aplinkos specialistai, medžiotojų ir žemės savininkų bendrijų atstovai. Tuomet vyktų kryptingas darbas, nelaukiant ligos protrūkių ar epidemijų, kai tenka mažinti populiaciją. „Tai rodo, kad valstybės politikoje visiškai nėra gamtos valdymo sampratos. Politikai susizgrimba tik kai projektams skiriamos lėšos. Tuomet atsiranda daug institucijų, norinčių tas lėšas administruoti. Bet šiame etape mokslininkai ir gamtos specialistai vėl nustumiami į šalį, jie tampa nereikalingi“, – pabrėžia R.Papšys.

Psichologiškai suluošinti

Lietuvoje stumbrai įrašyti į Raudonąją knygą ir jų medžioklė draudžiama. Tačiau ilgus metus tarp jų vyravusi kraujomaiša atliko savo juodą darbą. „Mūsų stumbrai akivaizdžiai išsigimę. Užsienio specialistai atkreipė dėmesį į jų smulkumą ir kitus fizinius trūkumus, sukeltus imbrydingo. Tarp jų daug susižalojusių, luošų ir nusenusių, vienišių, kurie geba tik slankioti ir pasėlius trypti“, – aiškina R.Papšys.

Anot stumbrų žinovo, Lietuvos stumbrams būdinga ir kita didelė problema – jie psichologiškai suluošinti. „Jeigu Lenkijoje ar Baltarusijoje žiemą miške gali prieiti prie stumbro per 30 metrų ir fotografuoti jį, ramiai šlamščiantį šieną bei nekreipiantį dėmesio, tai Lietuvoje stumbrai pasileidžia bėgti vos išvydę žmogų ar automobilį. Visa tai pasekmė – juk ilgus metus jie ūkininkų daužomi pagaliais, vaikant iš pasėlių, gainiojami automobiliais“, – argumentuoja R.Papšys.

Suriša rankas

Pasak L.Budrio, bet kokios gyvūnų rūšies sveiką ir gyvybingą populiaciją lemia veiksminga atranka. Ligoti ar grėsmę populiacijai keliantys gyvūnai turi būti izoliuojami nuo galimybės pratęsti giminę nesveikais palikuonimis. Stumbrai gamtoje neturi priešų, vilkai jų nepuola, tad atranką turi atlikti juos prižiūrintys žmonės. Tačiau šiems rankas suriša įstatymai, dėl begalės draudimų tokią veiklą padarantys labai keblią. „Neretai pasitaiko, kad prie medžiotojų bokštelio atklibinkščiuoja stumbras su nulaužta, ant odos besilaikančia, tabaluojančia ir užpūliavusia koja. Pagal gyvūnų gerovės įstatymą, žmogus privalėtų nutraukti tokias gyvūno kančias. Bet to neleidžia mūsų teisės aktai, nes stumbrai yra saugomi ir jų nevalia medžioti, – aiškina L.Budrys. – Kai pasiūlėme planą, kad tokie stumbrai būtų medžiojami turint specialius leidimus, mus Europos Komisijai apskundė visuomeninė organizacija „Baltijos vilkas“. Į skundo nagrinėjimą visus metus turėjo važinėti mūsų specialistai.“

Rengiami perkėlimui

L.Budrio teigimu, laisvėje gyvenančių stumbrų populiacija pastaruoju metu gerokai padidėjo. Pernai jų prieauglis šoktelėjo iki 40. „Iš pat pradžių buvo padaryta didelė klaida juos įveisiant žemės ūkio regionuose ir bandant įrodyti, kad stumbrai ne girių, o rapsų ir burokų laukų gyventojai. Klaidų taisymas brangiai kainuoja. Nesam barbarų šalis, kad imtume juos ir iššaudytume“, – sako L.Budrys. Nuo šių metų stumbrai bus perkeliami į vieną didžiausių šalies miškų masyvų – Dainavos girią. Kita stumbrų dalis, pervežtų į uždarą „Žvėrinčių“ Telšiuose, bus naudojami genetiniams mainams su kitomis šalimis.

Garantuotų selekciją

Medžioklės žinovo Algimanto Kamičaičio manymu, vienintelė priemonė, kad stumbrai išlaikytų sveiką populiaciją – garantuoti selekciją, t.y. įteisinti limituotą jų medžioklę. „Jeigu kas nuogąstauja, kad stumbrai gali būti sumedžioti, tai taip tikrai neatsitiks. Greičiau priešingai, kaip kad nutiko su vilkais. Nors jie medžiojami, tačiau vilkų sparčiai daugėja“, – pabrėžia A.Kamičaitis. Jo teigimu, kur kas svarbiau sukurti veiksmingą organizaciją, atsakingą už leidimų stumbrų medžioklei skirstymą. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, jungtinė žemės savininkų, miškininkų ir medžiotojų organizacija, bendromis jėgomis prižiūrinti stumbrų populiaciją ir palaikanti pastovų jų skaičių. Už selektyviai atrinktų ir prieaugiui netinkamų stumbrų sumedžiojimą gautos lėšos būtų skiriamos šių gyvūnų apsaugai ir populiacijai.