Prieš aštuonerius metus stipriai „nusausinta“ nacionalinio biudžeto eilutė melioracijai taip ir liko neatkurta. Valstybei nė motais, kad jai priklausantis po žeme paklotas turtas virsta lūženomis, o tūkstančiai dirbamos žemės hektarų – neįžengiamais pelkynais.

Valstybė norėtų atsikratyti šios naštos ir permesti ją žemdirbiams. Jie pratinami prie minties, kad gero drenažo reikia jiems, o ne valdininkams. Nesvarbu, kam tektų rūpintis sausinimo statiniais, viena aišku – jiems remontuoti ir prižiūrėti reikia milžiniškų lėšų. Preliminariai paskaičiuota, kad visai šalies melioracijos sistemai atnaujinti pagal nūdienos technologijas ir įkainius prireiktų net apie 15 mlrd. eurų.

Lietuva pelkėja

Pavasarį žemdirbių laukuose kasmet daugėja ežerėlių, jie pasiglemžia vis daugiau plotų, nes vis daugiau melioracijos statinių virsta lūženomis. Daugybė ūkininkų bėdoja, kad dėl įmirkusių dirvų pavasarį negali laiku pradėti darbų. „Labai graudu, kad ritamės atgalios: Lietuvą greitai vadinsime ne žemdirbių, o pelkių kraštu“, – taip apie apverktiną melioracijos būklę sakė tiek ūkininkai, tiek melioratoriai. Jie tvirtino, kad kaimynai tvarkosi kur kas geriau. Latviai europinės paramos melioracijai esą gauna 1,6 karto, estai – 2 kartus daugiau nei lietuviai. Be to, mūsų kaimynai melioracijos sistemas jau atnaujina pagal tvarios vandentvarkos principus. O Lietuva pelkėja.

Pinigus merkia į balą?

Be melioracijos žemdirbystė mūsų krašte neįmanoma – net apie 90 proc. žemės ūkio produkcijos išauginama žemėse, kur paklotas drenažas. Melioracijos specialistai perspėja, kad ir senos, ir naujos investicijos į drenažą nueis perniek, jei nebus deramai tvarkomi magistraliniai melioracijos grioviai. Juk jie – pagrindiniai melioracijos statiniai, nuo kurių būklės priklauso visos melioracijos sistemos veikimas. Tačiau daugiau nei pusė jų beveik neprižiūrimi, apie 40 proc. jų reikia atnaujinti. Iš šalyje esančių 52 481 km magistralinių griovių 50 863 km priklauso valstybei (patikėjimo teise juos valdo savivaldybės).

Biudžeto lėšomis valstybei priklausantis po žeme paklotas turtas pastaraisiais metais iš esmės neatnaujinamas, vykdomi tik melioracijos priežiūros ir remonto darbai. Be magistralinių griovių, jai priklauso siurblinės, tiltai, pralaidos ir kiti statiniai bei drenažo rinktuvai, kurių skersmuo didesnis nei 12,5 cm. Mažesnis drenažas jau įteisintas kaip sklypo savininko nuosavybė.

Griovių tvarkyti neleidžia aplinkosauga?

„Biudžeto lėšų melioracijai skiriama labai mažai, jomis galima atlikti tik apie 10 proc. reikiamų darbų, o gal ir dar mažiau. Tokia padėtis nesikeičia metų metus. Sakoma, kad tam nėra pinigų. Taigi nereikės ilgai laukti, kol melioracija visai sugrius“, – niūrią perspektyvą brėžė Žemaitijoje nemažai melioracijos darbų atliekančios bendrovės „Kvėdarsta“ valdybos pirmininkas Stasys Navardauskas.

Nuo 2009 m. melioracijai iš biudžeto buvo numetama mažiau nei 8 mln. eurų, o pastaraisiais metais – apie 10 mln. eurų. Maždaug tiek teko ir šiems metams. O vien tik visiems melioracijos grioviams šienauti per metus reikėtų daugiau kaip 3 mln. eurų. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis konstatavo, kad šiuo metu melioracija pasitraukė į antrą ar trečią planą, nes dabar žemės ūkyje, ypač pieno sektoriuje, vyksta žūtbūtinis mūšis dėl išgyvenimo. Tačiau jis pripažino, kad drenažo bėdos pasalūniškai tyko ir, užėjus lietingesniems metams, gali išlįsti į paviršių. Tada jau gali būti per vėlu tvarkyti sausinimo sistemas.

„Esamas finansavimas – lašas jūroje. Aišku, tai neišgelbės melioracijos. Bendrovės, ūkininkai, kiek pajėgia, tiek tvarko drenažą savo laukuose. Bet jei valstybė neprižiūrės magistralinių griovių, investicijos nueis perniek. O kiek problemų dėl aplinkosaugininkų reikalavimų... Griovius vadina upeliais ir neleidžia kirsti krūmų“, – apgailestavo J.Sviderskis. Jis pridūrė, kad melioracijos griovių priežiūra stringa dėl aplinkosaugininkų reikalavimų.

Anot S.Navardausko, nuo didžiulio potvynio dirbamose žemėse Lietuvos žemdirbius apsaugo gamta. „Dabar vienintelė paguoda, kad daugiau sausringų metų, žemesnis tapo vandens lygis. Bet jei būtų 2–3 lietingi metai, kaipmat paaiškėtų problemos mastas“, – pabrėžė bendrovės „Kvėdarsta“ valdybos pirmininkas.

Valstybė ketina „nusiplauti“

Ir ūkininkai, ir melioratoriai pripažįsta, kad, išdžiūvus biudžeto lėšoms melioracijai, laukus nuo užpelkėjimo šiek tiek gelbėja europinė parama. Žinoma, ir jos mažai visos šalies melioracijos sistemoms atnaujinti, tačiau be šių lėšų drenažui būtų buvęs galas. „Taip, europiniai pinigai – nebloga paspirtis. Aktyvūs ūkininkai, susibūrę į asociacijas, rengia projektus, protingai naudoja paramos lėšas ir bent šiek tiek pagerina savo laukų melioracijos būklę. Jei ne šios lėšos, melioracija jau būtų sugriuvusi. Tik tos paramos užteks vos keleriems metams. O kas toliau?“ – retoriškai klausė S.Navardauskas.

O toliau valstybė ketina „nusiplauti“ nuo finansinių įsipareigojimų ir daugiau melioracijos statinių perduoti žemdirbių nuosavybėn. Remiamasi Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir panašių šalių, kur daugiausia atsakomybės už sausinimo sistemas tenka patiems ūkininkams, patirtimi. Taigi, gauni naudą – rūpinkis ir melioracija. Tai – geležinė laisvosios rinkos taisyklė. „Kvėdarstos“ valdybos pirmininkas įsitikinęs, kad mūsų žemdirbiai dar nepajėgūs patempti tokią naštą: „Jei valstybė neįstengia melioracijai rasti lėšų, nėra ko norėti, kad patys ūkininkai investuotų į drenažą. Daug kas tiesiog neturi tam pinigų.“

Žemaičiai dirba išsijuosę

Pasak Telšių rajono ūkininkų sąjungos vadovo Vytautas Rakicko, jų krašte nemažai laukų pavasarį ar lietingomis dienomis vasarą ir rudenį skendi vandenyje. Jų būtų dar daugiau, jei rajono ūkininkai nebūtų dalyvavę melioracijos rėmimo programose. „Turime daugiau nei 20 melioracijos statinių naudotojų asociacijų. Jos parengė ir įgyvendino nemažai projektų. Taigi tvarkomės iš europinių pinigų. Mes aktyviai dalyvaujame ir griovių valymo priemonėje. Esame tarp lyderių“, – išklojo ūkininkams atstovaujančios organizacijos vadovas.

Tačiau V.Rakickas neslėpė, kad džiugesys dėl griovių tvarkymo gali būti trumpalaikis. Žemdirbiai, dalyvaujantys griovių valymo priemonėje, gauna šiek tiek paramos ir įsipareigoja tai daryti 5 metus. „Šis laikotarpis po metų kitų baigsis, tada grioviai vėl niekam nerūpės. Vienas kitas ūkininkas juos ir toliau tvarkys be paramos, bet tikrai ne visi. Jei tam nebus numatyta lėšų, visas darbas ir įdėtos lėšos nueis vėjais – grioviai vėl užžels“, – nuogąstavimus išsakė žemaitis.

Šio krašto ūkininkai drąsiau įgyvendina europinius projektus, nes savivaldybė juos paremia finansiškai, skirdama reikiamą sumą prisidėti prie europinių lėšų. Anksčiau žemdirbiams reikėjo prisidėti 10 proc. visų projekto vertės lėšų, o dabar – dvigubai daugiau. „Visiems, kurie prašė, kompensavo. Praeitą rudenį taryba palaimino 4 projektus. Tad mūsų ūkininkai neturėtų skųstis“, – sakė į Telšių rajono savivaldybės tarybą išrinktas V.Rakickas.

Gali pristigti sveikatos

Europinė parama melioracijai pasiekia toli gražu ne visus rajonus. „Žinoma, melioracijos įrenginiai nusidėvėję, pavasarį nemažai laukų apsemia vanduo, bet savivaldybė neturi lėšų jiems tvarkyti. Remontuoja tik tada, kai būna avarinių gedimų. O ūkininkai kol kas nesiryžta įgyvendinti investicinių projektų. Kiek žinau, mūsų krašte nėra nė vienos melioracijos statinių naudotojų asociacijos. Jei po 2020 m. negausime investicinės paramos, mums vis mažiau laiko liks pasinaudoti melioracijai skirtais pinigais“, – padėtį Zarasų rajone nusakė šio krašto ūkininkų sąjungai vadovaujantis Darius Viliūnas.

Daugeliui nenašių žemių krašto ūkininkų stinga lėšų ūkiams kurti ir stiprinti, tad sunku jiems priekaištauti dėl tokio pasyvumo. „Dėl drenažo atnaujinimo iniciatyvų nėra, užtat zarasiškiai dalyvauja griovių valymo programoje – pjauna krūmus, valo žiotis. Ūkiai smulkūs, daug ūkininkų pagyvenusių, technikos neturi, tad kiek vyks griovių priežiūra, priklauso ir nuo jų sveikatos“, – minėjo D.Viliūnas.

Lietuvoje yra 3,4 mln. ha, arba apie 86 proc. bendro žemės ūkio paskirties žemės ploto, kurį reikia sausinti. Sovietmečiu mūsų šalyje nusausinta 3 mln. ha žemės, iš jų drenažu – 2,5 mln. ha, po žeme paklota apie 1,56 mln. km drenažo linijų. Žemės ūkio ministerijos atstovų teigimu, jų nusidėvėjimas – vidutiniškai 60 proc.

Daug savivaldybių snaudžia

Albinas Ežerskis, žemės ūkio viceministras

Žemdirbių organizacijos ir Žemės ūkio ministerija melioracijai iš biudžeto prašė skirti daugiau lėšų, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Tad žemdirbius raginame naudotis europinėmis lėšomis. Jie tą ir daro. Išnaudojo praėjusio laikotarpio paramą ir dabar nesnaudžia. Pirmas paraiškų rinkimas buvo pernai rudenį, projektams numatyta 25 mln. eurų. Vienam projektui skiriama vidutiniškai apie 300 tūkst. eurų. Iš daugiau kaip 100 gautų paraiškų turėtų būti patenkinta 85–90. Kai kurios neatitinka administracinių reikalavimų. Buvo nuogąstavimų, kad, iki 20 proc. padidinus nuosavų lėšų dalį, bus mažiau projektų. Tačiau, kaip matome, tai ūkininkų neišgąsdino. Aišku, paramos prašo ne visų savivaldybių asociacijos. Penktadalis ar net 30 proc. savivaldybių nei anksčiau, nei dabar nepateikė nė vieno melioracijos projekto. O kai kur ūkininkai labai aktyvūs, kai kurios savivaldybės juos finansiškai paremia.

Valstybės lėšos – vienas juokas

Kazys Sivickis, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininkas

Jau 7 metai, kai biudžeto lėšos melioracijai nedidėja, tad atitinkami ir rezultatai. Senos drenažo sistemos baigia užsikimšti. Jei tik gausiau palytų, atsirastų ežerų. Lietuvoje dabar yra apie 250 ha, kuriuose drenažas pasenęs. 10 mln. eurų visiems rajonams – vienas juokas. Tokia melioracijos nepriežiūros politika negali ilgai tęstis. Bet tai – ne melioratorių, o žemdirbių ir valdžios rūpestis. Tačiau niekas nerodo iniciatyvos, kad ta problema būtų vienaip ar kitaip sprendžiama. Kai pradedama kalbėti apie melioracijos fondą, ūkininkai ima purkštauti. Ir Žemės ūkio ministerija, ir Vyriausybė taip pat nepriima jokių sprendimų. O ką darysime, kai neliks europinės paramos?