Lietuvos apeliacinis teismas (LApT), išnagrinėjęs Gedimino Jackos skundą, pripažino, kad dėl per ilgai nagrinėtos baudžiamosios bylos teisiamajam yra pagrindas prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Imitavo tyrimą

Šios bylos ištakos siekia net 1993-iųjų sausį. Tuomet buvo nužudytas Telšių verslininkas Hilarijus S., dar vadinamas Levuku. Banke pinigus iškeitęs ir su mažamečiu sūnumi į namus grįžęs verslininkas buvo užpultas vos išlipęs iš automobilio. Iš prie namų esančio sandėliuko iššoko du vyrai, kurių vienas iš nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo paleido šūvį, o paskui dar kartą metaliniu daiktu trenkė per galvą. Peršokę namo tvorą nusikaltėliai paspruko. Po kelių valandų Levukas ligoninėje mirė.

Dėl šio verslininko nužudymo kaltinimai buvo pateikti ir Palangos verslininkui Gediminui Jackai. Kad jis yra susijęs su Hilarijaus nužudymu, pareigūnams pirmasis prabilo 2005-aisiais teisėsaugininkams padėjęs atskleisti tamsiausias senosios Kauno mafijos paslaptis Jonas Bielskis-Senelis. Beje, nagrinėjant teisme Levuko nužudymą, prokurorai daug pasakojo apie tai, kad 1993-iaisiais ir vėlesniais metais nusikaltimai provincijoje nebuvo tiriami. Tuo metu kaltinimą teisme palaikęs prokuroras Aleksandras Kazakovas sakė, kad Hilarijaus S. nužudymo tyrimas Telšių policijoje ir prokuratūroje jam sukėlė šoką. Pasak jo, nors iš karto po verslininko nužudymo jo žmona Edita pareigūnams nurodė, kad jos sutuoktinio nužudymą galėjo užsakyti G. Jacka, vietos pareigūnai jo net neapklausė, o tik apsiribojo formaliais raštais byloje – esą nepavyko nustatyti jo gyvenamosios vietos.

Atnaujinti parengtinį tardymą byloje ne kartą nurodė aukštesni prokurorai, tačiau Telšių policija į nurodymus reagavo vangiai arba išvis nereagavo.

Suėjo senatis

G. Jacka visą laiką neigė, kad jis užsakęs Hilarijaus nužudymą. Galų gale, ilgai nagrinėjant bylą, Vilniaus apygardos teismas (VAT) priėmė nutartį nutraukti nagrinėjimą G. Jackos atžvilgiu suėjus senaties terminui. Tačiau G. Jacka nesutiko, kad byla būtų nutraukta ir, apskundęs teismo nutartį, laimėjo.

Apeliacinis teismas paskelbė, kad Konstitucija numato, jog kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Sprendžiant byloje klausimą dėl vieno asmens, neišvengiamai sprendžiamas ir kitų klausimas. „Pašalinus asmenį iš proceso, jis praranda teisę ne tik gintis, be ir rašyti apeliacinius skundus“, – paskelbė teismas.

Tačiau skelbdamas nuosprendį VAT ir po Apeliacinio teismo sprendimo nepasakė nieko naujo, o tik dar kartą pakartojo, kad suėjus senačiai byla nutraukta. Nutraukdamas bylą teismas nurodė G. Jackai grąžinti jo sumokėtą piniginį užstatą – 100 000 litų (28 958 eurų).

Vėliau komentuodamas nuosprendį prokuroras Artūras Urbelis sakė, kad dėl G. Jackos jis nieko negali pasakyti, nes formuojama praktika nekomentuoti asmens kaltumo dėl senaties nutrauktose bylose. Šiuo atveju vadovaujamasi nekaltumo prezumpcija.

Amžiaus byla

Trumpai priminsime šią amžiaus bylą, kurioje buvo teisiamas G. Jacka ir kurioje Vilniaus apygardos teismas po beveik 6 metų nagrinėjimo tris banditus nuteisė pačia griežčiausia Lietuvoje bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

105 tomų bylą, kurioje kaltinimai buvo pareikšti net 13 asmenų, Lietuvos generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui pateikė 2008 metais. Pirmasis posėdis teisme įvyko 2008-ųjų gruodį. Bylos nagrinėjimas nuo pat pradžių vyko labai sunkiai. Į pirmąjį posėdį neatvyko net 5 advokatai. Juos teisiamiesiems turėjo skirti valstybė, bet Teisingumo ministerija tuo metu neturėjo lėšų jų darbui apmokėti, tad nagrinėjimas buvo nukeltas į kitus metus.

Kai kurie nusikaltimai buvo įvykdyti daugiau nei prieš dešimtmetį, tad tiek liudytojams, tiek įtariamiesiems buvo sunku prisiminti detales. O jas teko prisiminti net tris kartus. Pirmą kartą – kai bylą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjas Zenonas Birštonas. Teismo darbas tuokart jau artėjo prie pabaigos, bet šis teisėjas kartą darbe pasirodė neblaivus ir netrukus buvo atleistas iš pareigų.

Tokio paties likimo sulaukė ir antrajai teisėjų kolegijai pirmininkavęs to paties teismo teisėjas Ryšardas Skirtunas. Jis buvo atleistas iš darbo ir dar teisiamas, nes įsipainiojo į korupcijos skandalą. Tik trečiajai teisėjų kolegijai, kuriai vadovavo teisėja Audronė Kartanienė, pasisekė bylą išnagrinėti ir paskelbti griežtą nuosprendį.

Kalti dėl nužudymų

Teisme palaikęs kaltinimą Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis prašė Audriui Skėriui, Markui Kardišauskui ir Šarūnui Juodžbaliui paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Teismas taip ir padarė. Nuosprendį paskelbusi teisėja Audronė Kartanienė pabrėžė, kad iki gyvos galvos įkalinti nusikaltėliai yra labai pavojingi visuomenei. Jų padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai – toks yra jų gyvenimo būdas. Pasak jos, labai sunkūs nusikaltimai, sukėlę neatstatomas pasekmes, buvo apgalvoti iš anksto, organizuoti, padaryti iš keršto bei baimės, jog sulauks atpildo už anksčiau padarytus nusikaltimus. Nuteistieji demonstravo cinišką požiūrį į kito žmogaus gyvybę.

Iki gyvos galvos įkalinti A. Skėris ir M. Kardišauskas buvo pripažinti kaltais dėl dviejų, o Š. Juodžbalys – dėl vieno nužudymo. Viktorui Mulai buvo skirta 10 metų nelaisvės, bet pagal subendrintą nuosprendį iš viso jam teks kalėti 20 metų. Šioje byloje 5 metams nelaisvės buvo nuteistas su teisėsauga bendradarbiavęs ir valstybės saugomas J. Bielskis. Su Kauno nusikalstamu pasauliu siejamam Arikui Pastuškovui teismas skyrė 14 su puse, Gintautui Žukauskui – 10 su puse, o Benui Juodriui – 6 metus nelaisvės.

Įvertino žalą

Po tokio nuosprendžio G. Jacka kreipėsi į VAT prašydamas atlyginti patirtą žalą. Vyras tikino, kad važinėdamas iš Palangos, kur gyvena, į Vilnių, kur vyko teismo posėdžiai, jis išleido beveik 13 000 eurų kurui ir nakvynėms viešbučiuose, o advokatams turėjo sumokėti beveik 34 000 eurų.

Kreipdamasis į teismą G. Jacka nurodė, kad jam kardomoji priemonė galiojo ilgiau nei 9 metus, kurį laiką jis turėjo praleisti ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. „Ilgai būdamas įtariamuoju ir kaltinamuoju išgyvenau netikrumo dėl baudžiamojo proceso ir jo baigties būseną, ši procesinė padėtis neigiamai veikė mano emocinę būklę, įprastą savijautą, neabejotinai pakenkė reputacijai tiek bendradarbių, tiek kitų mane pažįstančių žmonių, o taip pat visos visuomenės akyse“, – ieškinyje teismui nurodė G. Jacka. Jis tikino, kad ikiteisminis procesas, o vėliau – ir teisminis nagrinėjimas buvo ilgą laiką vilkinamas, bylą nagrinėjant teisme teisėjų kolegijos keitėsi net tris kartus. Patirtą žalą G. Jacka prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Policijos departamento ir Generalinės prokuratūros.

Užvertė skundais

Tačiau VAT nutarė atmesti G. Jackos reikalavimus. Pasak šio teismo, ikiteisminio tyrimo medžiagą sudarė beveik 50 tomų, įtarimai buvo pareikšti 18 asmenų, G. Jacka ne kartą trukdė operatyviai užbaigti tyrimą ir bylą perduoti į teismą. Vien ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parašęs apie 300 įvairių skundų ir pareiškimų, kuriuose argumentai nuolat kartojosi. „Ieškovas, jo šeimos nariai, nuolat skundė prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus – negalima nuneigti asmens teisės apskųsti tyrėjo bei prokuroro sprendimus, tačiau ieškovo pateiktų skundų kiekis – beveik 15 tomų, akivaizdžiai neadekvatus ir laikytinas piktnaudžiavimu savo teise. Didžiulio skundų kiekio nagrinėjimo procedūra užimdavo pakankamai daug laiko ir tokiu būdu užtęsė procesą“, – pažymėjo teismas.

Šis teismas nenustatė ir tai, kad buvo vilkinamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nors teisminis procesas truko ilgiau nei 5 metus. Teismo nuomone, baudžiamoji byla buvo labai sudėtinga ne tik dėl to, jog buvo teisiama 13 kaltinamųjų, tačiau ir dėl to, kad visi teisiamieji buvo kaltinami sunkių nusikaltimų padarymu. Teismui buvo perduoti 105 baudžiamosios bylos tomai, teisminio proceso metu buvo suformuota dar 24 tomai. Byla buvo nagrinėjama 134 teismo posėdžiuose.

„Teisminis tyrimas užsitęsė ne dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, taip pat – paties ieškovo ir kitų kaltinamųjų veiksmų ir neveikimo, siekio vilkinti baudžiamąjį procesą, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visą šio proceso trukmę, teisėjų ligos laikotarpis negali būti pagrindas pripažinti, kad procesas užsitęsė dėl šios priežasties, nes tai yra tokia aplinkybė, kurios negali numatyti iš anksto ir ją pašalinti valstybė, kuriai šiuo atveju pareikštas ieškovo reikalavimas“, – pabrėžė teismas.

Pažeisti reikalavimai

Šį VAT nuosprendį G. Jacka apskundė LApT. Jis prašė priteisti jam 49 525,02 euro turtinės ir 144 810,01 euro neturtinės žalos bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir kažkiek laimėjo. Apeliacinis teismas vis tik pripažino, kad palangiškis – teisus.

LApT sprendime konstatuotas Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių konvencijos 6 str. ir nacionalinės teisės reikalavimų pažeidimas išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį terminą.

Sprendimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė konstatavusi, kad 3 metus ir beveik 4 mėnesius trukęs ikiteisminis tyrimas bei daugiau kaip 5 metus trukęs bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, objektyviai buvo pernelyg ilgas. Baudžiamoji byla G. Jackos atžvilgiu buvo baigta 2014 metų sausį, nutraukus bylą dėl suėjusio senaties termino.

Pirmosios instancijos teismas, 2015 metų birželį atmesdamas apelianto ieškinį, pagrįstai nurodė daugelį aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko reikšmingomis tam tikras anksčiau neįvertintas arba neteisingai įvertintas aplinkybes sprendžiant klausimą, ar bylos nagrinėjimas galėjo būti trumpesnis. Kitaip tariant, ar buvo valstybės institucijų neveikimas, kuris prisidėjo prie proceso trukmės, nors elgiantis apdairiai ir rūpestingai, to galėjo būti išvengta.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu du kartus keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis. Abiem kolegijų narių pasikeitimų atvejais tai įvyko ne dėl proceso dalyvių elgesio ar kitų nuo teismo nepriklausančių priežasčių, o dėl aplinkybių, susijusių su atskirų teisėjų poelgiais. Teisėjų kolegijai pasikeitus antrąjį kartą, byla 2012 metų gegužės viduryje buvo pradėta iš naujo nagrinėti iš esmės, nors iki tol jau buvo pradėtos sakyti baigiamosios kalbos. Dėl to procesas užsitęsė daugiau nei vienerius metus. Apeliacinio teismo manymu, teisėjų kolegijos narių kaitos, vadinasi, ir ilgesnio proceso, galėjo nebūti, jeigu, pvz., būtų buvęs paskirtas atsarginis teisėjas.

Todėl, pripažįstant Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių konvencijos 6 str. ir nacionalinės teisės reikalavimų pažeidimą išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį terminą, laikoma, kad G. Jackai dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo priklauso turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, pareiškėjo ir institucijų elgesį ir proceso poveikį pareiškėjui.

Tiesa, LApT pinigais nesišvaistė ir G. Jackai priteisė tik 2200 eurų atlyginti turtinei žalai už transporto ir kitas išlaidas bei 2000 eurų suma už neigiamas emocijas ir išgyvenimus dėl beveik 9 metus vykusio baudžiamojo proceso. Teismas iš dalies tenkino ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų bei priteisė jam 700 eurų vietoj prašytų beveik 2400 eurų, nes ieškinys iš dalies tenkinamas mažesniąja dalimi.

Šis Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas per tris mėnesius dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Skundai Strasbūrui

Beje, dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo, G. Jacka buvo padavęs skundą prieš Lietuvą Strasbūro žmogaus teisių teismui. Tačiau Europos teismas atmetė G. Jackos peticiją, nes nusprendė, kad Lietuva jau ir pati gali susitvarkyti.

Dar anksčiau skundą Strasbūrui buvo pateikęs kitas šioje byloje iki gyvos galvos už tris žmogžudystes nuteistas Marko Kardišausko. Jo skundo sprendimas įrašytas skyriuje „Bylos, kuriose nenustatytas nė vienas konvencijos pažeidimas“.

M. Kardišauskui nepavyko Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT) pasipelnyti iš Lietuvos. Pernai liepos 7 dienos sprendimu byloje Kardišauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 62304/12) EŽTT konstatavo, kad Lietuva nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, procesinio aspekto.

Lietuva nėra kalta, kad nerado žudiką sumušusių nusikaltėlių, ir darė viską, kad būtų išsiaiškinta, kas daugiau nei prieš dvylika metų Pravieniškių pataisos namuose stipriai sumušė M. Kardišauską. Taip konstatavo EŽTT, išnagrinėjęs iki gyvos galvos nuteisto žudiko skundą.

Prieš daug metų dėl sumušimo Pravieniškėse M. Kardišauskas buvo kreipęsis į Administracinį teismą, siekdamas iš valstybės prisiteisti neturtinę žalą. Esą, jei pareigūnai būtų tinkamai pasirūpinę jo saugumu, jis nebūtų suluošintas ir praradęs dalies darbingumo. Tačiau nuteistojo skundo Lietuvos administraciniai teismai net nenagrinėjo. Buvo konstatuota, kad yra suėjęs skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo senaties terminas, o M. Kardišauskas nenurodė svarbių priežasčių, kodėl pavėlavo jį paduoti. Nei šio sprendimo, nei prokuroro atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tariamo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neveikimo, neužtikrinus pareiškėjo saugumo atliekant laisvės atėmimo bausmę, nei pareiškėjas, nei jo motina neskundė.

Tačiau prabėgus dar kuriam laikui M. Kardišauskas Lietuvą apskundė Strasbūrui.

M. Kardišauskas buvo sumuštas 2003 metų gegužę Pravieniškių pataisos namuose, kur atliko laisvės atėmimo bausmę. Įtariama, kad vyras kumščiais ir kojomis buvo auklėjamas už išdavystę, nes,tikėdamasis išvengti laisvės atėmimo bausmės, jis davė parodymus prieš savus.

Dėl M. Kardišausko argumentų, kad nepaisant beveik 12 metų trunkusio ikiteisminio tyrimo kalti asmenys vis dar nenustatyti, Teismas priminė savo poziciją, kad valstybės pareiga atlikti veiksmingą tyrimą yra ne pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, bet pareiga imtis priemonių. Teismas, nustatęs, kad šiuo atveju nebuvo akivaizdaus tyrėjų neveikimo, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos valdžios institucijos būtų vengusios patraukti baudžiamojon atsakomybėn pareiškėją sužalojusį asmenį ar asmenis, kai tik tam būtų pakakę surinktų įrodymų.

Tik faktai

Gaujos nariai nuteisti dėl trijų nužudymų, pasikėsinimų nužudyti visuomenei pavojingu būdu, didelės vertės turto prievartavimų, neteisėtai atimant nukentėjusiesiems laisvę.

Teismas konstatavo, kad Š. Juodžbalys, A. Skėris ir M. Kardišauskas nužudė Kauno nusikalstamos grupuotės lyderiu vadintą Ramūną Kuzminą, pravarde Ramaškė.

Ramaškė buvo nušautas 2000 metų birželio 16 dieną Kaune, kieme prie Laisvės alėjos. Dienos metu aukos tykojęs žudikas šaudė vyrui į galvą, stebint iš siaubo klykiančiam mažamečiui. Tarpuvartėje žudikas ramiai prasilenkė su aukos žmona, bėgusia prie ką tik nušauto vyro.

Teisme parodymus davęs M. Kardišauskas tvirtino, kad A. Skėris ir jo tėvas tykojo, kada iš namų išeis R. Kuzminas, o mirtiną šūvį paleido Šarūnas Juodžbalys.

M. Kardišauskas ir A. Skėris taip pat buvo pripažinti kaltais dėl šiaulietės Rimos B. nužudymo 2000-ųjų balandžio 11 dieną. Tą dieną Sauliaus Skėrio gauja įsiveržė į turtingo Šiaulių komersanto butą. Plėšikai žinojo, kad sutuoktinis darbe, o jo žmona Rima – viena namuose. Kai plėšikai atsirakino duris ir įėjo į šiaulietės butą, A. Skėris trenkė moteriai per galvą metaliniu strypu. Tuomet užpuolikai ją surišo, o M. Kardišauskas – uždusino. Taip jis turėjo įrodyti ištikimybę gaujai. Po to lavoną apklojo marška ir visi ramiai rausėsi po daiktus.

Stasys ŠAULYS