Dabartinis laikmetis verčia skubėti kiekvieną žmogų, o neskirdami laiko planavimui pakliūvame į užburtą vėlavimo ratą. Kaip pastebi daugiau nei 300 pergalių raliuose iškovojęs Vytautas Švedas, lenktyniaujantys ne ten, kur leidžiama, rodo ne savo vairavimo įgūdžius, o kvailumą. Kaip suspėti į dvi vietas tuo pačiu metu?

Skubėjimas – gyvenimo būdas

„Pavojingiausia, kai „prarastą laiką“ bandoma pasivyti kelyje“, – sako su Kelių eismo taisyklių pažeidėjais dirbanti psichologė Sonata Švabauskienė.

Pasak S.Švabauskienės, skubėjimas, ko gero, tapo visuotiniu gyvenimo būdu, o skubėjimas kelyje – mūsų reakcija ir bandymu prisitaikyti prie supančios aplinkos ir jos poreikių. Jei turime daug veiklos, iškart pradedame skubėti. Kaip skubėjimas susijęs su vėlavimu, laiko planavimo įgūdžių stoka?

Pasak psichologės, laiko planavimas, skubėjimas ir vėlavimas – labai susiję tarpusavyje. Kuo labiau vėluoji, tuo labiau skubi. Banalu, bet pasakymas „laikas – pinigai“ galioja. Žmonės labai dažnai neapskaičiuoja laiko, kurio reikia tam tikriems dalykams atlikti. Iš visų vairuotojų ji išskyrė verslo sektoriaus atstovus – ne tik vadovus, verslininkus, bet ir vadybininkus, kitus darbuotojus.

Dažnai dirbama keliuose miestuose, keliuose objektuose, tarkim, 13 val. reikia būti objekte Kaune, o 14 val. – Vilniuje. Akivaizdu, kad norėdamas suspėti žmogus kelyje viršys leistiną greitį.

„Sporto treneriai yra sakę, kad jie ne patys laiką planuoja, kad už juos laikas suplanuojamas – viena treniruotė baigiasi, kita jau prasideda ir žmogus kaip nori, taip turi suspėti būti abiejose vietose tuo pačiu metu. Tačiau ir valstybinio sektoriaus tarnautojai, apskritai visi žmonės, ypač miestuose, jaučia spaudimą ir įtampą dėl laiko trūkumo. Iš ryto reikia nuvežti vaikus į darželį ir mokyklą, vakare – pasiimti. Dar reikia atlikti begalę dalykų, ir žmogus pradeda vėluoti. Dažnas planuodamas dienotvarkę neįvertina atstumo ir realaus kelionės laiko. Retas kuris paima užrašų knygelę ir susiskaičiavęs užsirašo, kiek užtruks kelyje, neįvertina atstumo ir laiko. Tai, ko gero, ir veda į dažniausią ir didžiausią riziką keliuose“, – ragindama planuojant darbus ir susitikimus atsižvelgti į saugiai kelionei reikiamą laiką sakė S.Švabauskienė.

Automobilio markė – nesvarbi

Net ir prabangiausias automobilis vairuotojo nepagerina: „Ne tik lipdukai, kuriais žymimi automobiliai, bet ir automobilio klasė bei markė gali daug pasakyti apie vairuotojo psichologiją, jo savivertę.“

„Kokiame automobilyje sėdžiu, taip ir važiuoju arba gėda tokiu automobiliu važiuoti lėčiau nei 100 km/val.“, – neretai pasako mano kursų dalyviai. Tačiau dažnas žmogus pamiršta, kad net ir prabangiausias automobilis vairuotojo nepakeičia, jis išlieka toks pat“, – dalijosi mintimis psichologė.

Anot pašnekovės, visi esame skirtingi, tačiau patys ne visada mokame objektyviai įvertinti reakciją, dėmesingumą, kūno motoriką, laiką, per kurį reaguojame į tai, ką pamatėme, išgirdome. Vienu metu gavus 3–7 impulsus, smegenys juos apdoroja ne tuo pačiu metu, o paeiliui.

„Žmogaus reakcija yra ne tik paprasta, momentinė, bet ir sudėtinė. Tai reiškia, kad ekstremalioje situacijoje vienu metu gavus 3–7 impulsus smegenys juos apdoroja ne tuo pačiu metu, o paeiliui. Tai užima laiko. Ką jau kalbėti apie transporto priemonę, kuri irgi turi „savo laiką“, kol suveikia visi mechanizmai. Visa tai ir lemia, ypač ištikus ekstremaliai situacijai, kad žmogus pasielgia kaip tik taip, o ne kitaip. Vėliau jis ir pats negali paaiškinti, kodėl taip pasielgė“, – teigia psichologė.

„Manau, daugeliu greičio viršijimo, lakstymo gatvėmis atvejų suveikia jaunatviškas maksimalizmas, noras pasirodyti ar būti pranašesniam už kitus. Kai kuriais atvejais vairuojamo automobilio markė atsako į šiokius tokius klausimus, kas yra jo vairuotojas“, – sako S.Švabauskienė.  

Įgėlė BMW vairuotojams

Kodėl vienos markės (paprastai BMW) automobiliai dažnai pakliūva į spaudos antraštes, kaip sukėlę vieną ar kitą avarinę situaciją? Susiformavusi nuomonė, kad tokio automobilio vairuotojas yra galingesnis, didesnis už kitus. Toks, kuris gali nerodyti posūkio, greičiau pralėkti, aplenkti efektingai ir pavojingai, ignoruoti kelio ženklus ir pan. Bet tai atspindi paties žmogaus pasaulio suvokimą.

„Visų sveiko proto žmonių tokie lenktyniaujantieji miestų gatvėmis suvokiami ne kaip pranašesni ar profesionalesni, o kaip riboti, bukesni, neatsakingi vairuotojai“, – tvirtina ralio meistras Vytautas Švedas.

Anot sportininko, važiuoti greitai, nes automobilis greitas, neadekvačiai lėkti nuo šviesoforo iki šviesoforo  yra absoliutus žmogaus kvailumo įrodymas.

„Jei moki lėkti, atvažiuok į rungtynes ir tai įrodyk. Aplenk Vaidotą Žalą, Vytautą Švedą, Benediktą Vanagą. Visi paspaus tau ranką ir tapsi savo miesto garbės piliečiu. O jei lenktyniauji ne ten, kur leidžiama, manevruoji ne tose situacijose, kur reikia, tiesiog esi nemąstanti būtybė, kuri rizikuoja – dar kartą pabrėžiu – visais kitais eismo dalyviais, ne tik savimi, nepaisant kaip pačiam lakstytojui atrodo ar kaip jis savo keliamą pavojų kelyje paaiškina“, – aštriai apie gatvių „lenktynininkus“ atsiliepia sportininkas.

Įrodyti gebėjimus

Kodėl profesionalūs lenktynininkai gatvėse nelenktyniauja? Vairuotojai, kurie turi įgūdžių greitai važiuoti ir todėl nevėluoti, yra lenktynininkai, tačiau kaip tik jie yra drausmingiausi vairuotojai, rečiausiai patenkantys į eismo įvykius bendrojo naudojimo keliuose.

Leidžiamas greitis ne visada yra saugus greitis tam tikromis oro ir kelio sąlygomis, tarkim, per liūtį, sniegą, tamsiuose žvyrkeliuose rudenį. Tad jei turima ambicijų lenktyniauti ir lėkti greitai, degama azartu išbandyti automobilį ir patirti greičio pojūtį, tai galima padaryti ten, kur leidžiama daryti, t. y. uždarose tam skirtose trasose. Kitu atveju rizikuojama ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybe, sveikata ir saugumu.

„Gatvėse, kur verda gyvenimas, važiuoja dviratininkai, mokosi važiuoti vaikai, kurių tėvai gali nespėti jų sustabdyti ir vaikai gali išvažiuoti netyčia į gatvę, be to, kur bėgioja katės, šunys, o užmiestyje – laukiniai žvėrys, galintys kirsti kelią, kiekvienas greičio viršijimas padidina rizikos laipsnį nepasiekti kelionės tikslo. Žūti, susižaloti pačiam ar sužaloti kitą asmenį – to niekas turbūt nenori“, – įsitikinęs lenktynininkas.