Ne paslaptis, kad racionaliai, atsižvelgdami į skaičius, automobilius perka tik įmonių buhalteriai. Dauguma transporto priemonę asmeniniam naudojimui perkančių žmonių vadovaujasi ir emocijomis: praktišku, ekonomišku ir pigiu, tačiau pilku bei nuobodžiu universalu šiais laikais nieko nebesužavėsi, reikia, kad automobilis patiktų. Tačiau ir racionalūs kriterijai tikrai nebuvo nustumti tolyn. Bet ar jie visuomet išlieka tokie patys? O gal dabar kinta?

Kriterijų gausėja

Dar ne taip seniai, kai rinkoje buvo vos 10 markių, kurios turėjo po kelis modelius savo gamose, racionalūs automobilio pasirinkimo kriterijai buvo gana paprasti. Pirmiausia – dydis ir kėbulo tipas, toks, kokio reikia ir koks patogus, paskui kaina, o pagal ją – variklio galingumas ir komforto įranga.

Kadaise tokie prabangos atributai, kaip oro kondicionierius ar elektra valdomi langai, iš tiesų keisdavo vairavimo patirtį. Tačiau dabar laikai pasikeitė. Regis, visi automobiliai vienodi, tačiau jie skiriasi pagal dydį ir pritaikomumą, išsimėtę pagal segmentus per pusę abėcėlės nuo mažiausių iki didžiausių. Vienodo dydžio automobilių kainos gali skirtis net keliais kartais, o įrangos pasiūla beveik neaprėpiama.

Kai pagrindiniai komforto elementai aptinkami jau bazinėje įrangoje, svarbus tampa saugumas, grožis, individualizavimas ar specifinių poreikių patenkinimas. Variklių pasirinkimas ne ką paprastesnis: prie benzino ir dyzelino prisijungė elektros pavara ir įvairios jėgainių kombinacijos. Tad kokie racionalūs kriterijai dabar renkantis transporto priemonę?

Jeigu žmogus perka ne svajonių, o kasdienį automobilį, pagrindiniai kriterijai išlieka tie patys. Vienas pagrindinių – reikiamas dydis, paskui visuomet egzistavo ir egzistuoja kaina, kurią gali sau leisti pirkėjas. Tik ji šiek tiek pasikeitė: žmonės labiau žiūri ne į bendrą kainą, o į mėnesio įmoką, nes tai praplečia galimybes. Didžiausias pasikeitimas – priedų sąrašas. Anksčiau priedų sąrašo nebuvo, o dabar jis būtinybė, mano automobilių rinkos ekspertai.

Lemti pradėjo įranga

Štai amerikiečių automobilių pirkimo platforma „The Car Connection“ vertina automobilius pagal 6 kriterijus, du iš jų aktualūs tik naujiesiems laikams. Vienintelis ne itin objektyvus kriterijus, dėl kurio galima ginčytis – stilius. Kiti 5 kriterijai yra šie: dinamika, komfortas ir kokybė, ekonomija, saugumo įranga bei įrangos gausa apskritai.

Ekspertai įvertina šiuos kriterijus balais ir išvedę vidurkį pateikia jį automobilio ieškantiems pirkėjams. Kasmet, be šių balų atsižvelgę ir į transporto priemonės kainą, savo srities žinovai apdovanoja geriausius naujai pasirodžiusius modelius.

Įdomu tai, kad nors tarp nominantų vyrauja amerikietiški modeliai bei vienas kitas automobilis iš Japonijos, šiemet „The Car Connection“ geriausiu automobiliu, kurį galima nusipirkti, tapo ir Europoje parduodamas „Hyundai Santa Fe“. Šis Pietų Korėjos gamintojo dičkis pasižymi išskirtiniu dizainu, hibridiniai jo varikliai užtikrina padorią dinamiką ir gerą ekonomiją, pagal kokybę ir komfortą jis lipa aukštyn iš vidutinės klasės „premium“ kryptimi, tačiau tiesiog dominuoja pagal du paskutinius kriterijus – saugumo įrangą ir įrangos gausą.

Ne tik sau, bet ir kitam

Bėgant metams racionalūs transporto priemonės pasirinkimo kriterijai nesikeitė, pasipildė naujais ir dabar papildoma įranga, ypač supanašėjus visiems automobiliams, tapo kaip niekada svarbi. Tiesa, skirtingų kultūrų gamintojai naudoja įvairias taktikas. Vokiečiai už kiekvieną saugumo, komforto ar individualizavimo elementą prašo papildomai susimokėti, o japonai ir korėjiečiai dažniausiai siūlo skirtingus įrangos lygius, prancūzai ar italai šias dvi filosofijas kombinuoja.

Papildoma įranga ir inovacijos – geras būdas automobilių gamintojams užsidirbti. Ypač europiečiams, labiausiai – vokiečiams, nes jų baziniai automobiliai būna gana skurdūs, o kiekvienas malonumas ar jų paketai kainuoja nepigiai. Žiauriausiai atrodo vokiškų „premium“ modelių kainodara: papildoma įranga automobilio kainą gali išauginti ir dvigubai.

Specialistai įžvelgia tendenciją, kad dėliodami norimo automobilio komplektaciją pirkėjai neretai nori daugiau priedų, nei jiems reikia. To priežastis paprasta – kad transporto priemonė išsaugotų didesnę savo vertę.

Žmonės yra išsiilgę naujovių ir pasiruošę už jas mokėti, nes žino, kad jos bus aktualios ir po kelerių metų. Galbūt dabar vienas ar kitas elementas yra naujovė, o vėliau jis taps įprastu atributu, kurio ieškos ir naudoto automobilio savininkai, taigi, turimo automobilio vertė bus didesnė.

Įstatymai – pirkėjo pusėje

Neretai pasitaiko situacijų, kai transporto priemonė vos po kelių savaičių pradeda gesti, nors pirkimo–pardavimo metu atrodė techniškai tvarkinga. Ką daryti, jei paaiškėja, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais defektais, o pardavėjas apie tai nutylėjo?

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, pardavėjas privalo garantuoti, kad naudotas automobilis atitinka kokybės reikalavimus, taip pat – pateikti tikslią informaciją apie jo techninę būklę. Net jei pardavėjas teigia apie gedimą nežinojęs, tai nuo atsakomybės jo neatleidžia.

Naujo automobilio pirkimas – neeilinis įvykis kiekvieno lietuvio šeimoje. O štai naudotos transporto priemonės pirkimas dažnam lietuviui – kasdienybė, tačiau ne visada maloni.

„Informaciją apie naudoto automobilio būklę privaloma atskleisti nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas jos prašo. Jos nuslėpimas traktuojamas kaip nesąžiningas pardavėjo elgesys“, – teigia profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Jeigu po automobilio įsigijimo paaiškėja, kad jame buvo paslėptų defektų, atsiranda pagrindas reikalauti sumažinti kainą, pašalinti trūkumus pardavėjo sąskaita, atlyginti remonto išlaidas ar net nutraukti sandorį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Svarbu tai, kad nei žema automobilio kaina, nei didelė rida ar amžius savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už trūkumus, jei šie nebuvo atskleisti.

Tiesa, pardavėjas taip pat gali gintis. Įstatymai numato, kad jis neatsako už defektus, apie kuriuos pirkėjas žinojo, arba jei gedimai atsirado jau po automobilio perdavimo – dėl netinkamo naudojimo ar trečiųjų asmenų kaltės.

Ką daryti pirkėjui?

Teisininkas atkreipia dėmesį į tai, kad dar prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį rekomenduotina į ją įtraukti visus žinomus trūkumus, o po pirkimo – saugoti visus dokumentus, susijusius su automobilio priežiūra ir remontu. Jei automobilis sugenda, svarbu nedelsiant informuoti pardavėją raštu, kreiptis į autorizuotą servisą, fiksuoti defektus ir gauti oficialią diagnozę.

Kuo anksčiau pirkėjas sureaguos ir turės įrodymus apie paslėptus trūkumus, tuo lengviau jam bus ginti savo teises. Todėl svarbu neuždelsti ir prireikus kreiptis į teisininką.

Teisė į kokybišką prekę galioja ne tik naujiems daiktams. Net ir įsigijus naudotą automobilį galima pagrįstai tikėtis turėti tinkamą ir kokybišką transporto priemonę. Tačiau prieš pasirašant sutartį verta būti atidiems, o kilus problemoms – žinoti savo teises ir nebijoti jomis pasinaudoti.

Automobilio pirkimas – tai ne tik mechaninės transporto priemonės įsigijimas, bet ir teisiškai reikšmingas sandoris, kuriam galioja aiškios taisyklės. Sąžiningumas ir informacijos pateikimas čia atlieka esminį vaidmenį. Tad, žinant savo teises ir pareigas, galima apsisaugoti nuo nemalonių netikėtumų ir užtikrinti sklandų naudojimąsi įsigyta transporto priemone