Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žemdirbišką tradiciją puoselėja kurdami modernų ūkį

Ūkininkai Kubaičiai (tėvas Romualdas su dviem sūnumis Gediminu ir Šarūnu) ūkininkauja vienoje iš didžiausių gyvenviečių Kavarsko seniūnijoje – Svirnų II kaime (Anykščių r.). Ūkininkas Romualdas Kubaitis intensyviai ūkininkauja jau beveik tris dešimtmečius. Šių metų liepos mėnesį jis buvo apdovanotas Lietuvos ūkininkų sąjungos padėka už indėlį stiprinant organizaciją. 2018 metais per „Obuolinių“ šventę, vykusią Anykščiuose, ūkininkams Gediminui ir Šarūnui Kubaičiams buvo skirti apdovanojimai „Už žemdirbiškos kartos tęstinumą“. Be to, 2018 metais  Romualdas apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu.

Iš Žemaitijos – į Svirnus

Iš Šilutės rajono kilęs, Žemaičių Naumiestyje vidurinę mokyklą baigęs Romualdas studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, įgijo veterinarijos gydytojo išsilavinimą. Dirbo Tauragėje, o grįžęs iš armijos –Šeduvos rajone, kur sutiko būsimą žmoną Jovitą. Draugo paragintas persikelti ir dirbti Svirnų kolūkyje, čia dirbo veterinarijos gydytoju nuo 1987 iki 1992 metų – iki Svirnų kolūkio iširimo.

Tarybinio ūkio gyvavimo metais Antrieji Svirnai tapo centrine gyvenviete. Vėliau tarybinis ūkis tapo kolūkiu, į Antruosius Svirnus atvažiavo daug jaunų specialistų iš visos Lietuvos, gyvenvietė išaugo. „Pamenu, reikėdavo kiaurą parą dirbti, be jokių išeiginių. Palygindamas su šiandieniniu savo darbu, kai galima ramiai susiplanuoti darbus, skirti laiko poilsiui, kai niekas velnių neduoda, galėčiau sakyti, kad dabar į darbą – kaip į šventę“, – šypsojosi Romualdas.

Kolūkiui ėmus silpnėti, gyvulių nebeliko. „Užsiregistravom, kad einam ūkininkauti, tai kolūkis davė pradžiai trąšų, sėklos, kelias karves. Pradėjau dirbti 22 hektarus žemės. Be to, auginau audines, kalakutus, veisiau šunis – reikėjo suktis, nes valdiško atlyginimo mūsų jaunai keturių asmenų šeimai jau nebeužteko. Kolūkiui galutinai iširus, įsteigiau individualią veterinarinę įmonę, kuri veikė iki 2009 metų. Žemės ūkis buvo kaip šalutinė veikla. Maždaug po penkerių metų darbo žemės ūkyje, augalininkystė jau tapo pagrindiniu mano užsiėmimu ir darbu. Palaipsniui didinau nuosavos bei nuomojamos žemės plotą. Šiuo metu su sūnumis dirbame apie 600 hektarų. Auginame miežius, kviečius ir rapsus. Nesame patys didžiausi rajono ūkininkai, gal net į dešimtuką nepapuolam“, – pasakojo šeimos galva.

Prisijungė sūnūs

2008 metais kartu su bendraminčiais Romualdas atkūrė „Anykščių rajono ūkininkų sąjungą“, buvo pirmasis šios sąjungos pirmininkas. „Su dabartiniu šios sąjungos pirmininku Žilvinu Augustinavičiumi ir sąjungos nariais nedarom kažkokios revoliucijos, bet mūsų, ūkininkų, žodis yra gana svarus – tenka pakoreguoti kai kuriuos sprendimus, iškelt kai kurias aktualijas dėl rengiamų įstatymų korekcijų, paramos niuansų“, – kalbėjo R.Kubaitis, aktyvus Anykščių rajono ūkininkų sąjungos valdybos narys.

Abu R.Kubaičio sūnūs, prieš kelerius metus baigę ekonomikos studijas tuometiniame Stulginskio universitete, sugrįžo į gimtuosius Svirnus ir įsitraukė į šeimos veiklą. Pasak pajuokauti nevengiančio pašnekovo, „abu sūnūs mąstė taip: tėvas tegu dirba, o mes pinigus skaičiuosim. Dabar patys dirba daugiau, negu pinigus skaičiuoja. Įgytos ekonomikos žinios sūnums praverčia, kai strategiškai planuoja ūkio veiklas, investicijas, kai priima tam tikrus ekonominius sprendimus. Pagrindas – apskaičiuot galimybes ir įvertinti finansinius resursus.“

Kubaičių ūkių buhalteriją tvarko samdoma buhalterė. Be to, pasak  Romualdo, jo ūkyje nuolat dirba trys įdarbinti žmonės, o darbymečiu neretai tenka dar vieną kitą priimti į darbą.

Kad darbas viliotų

2008 metais ūkininko Kubaičio sūnūs, pasinaudoję Europos Sąjungos parama, ūkį modernizavo. „Jie gavo vienkartines išmokas, pirko technikos, žemės“, – vardijo Romualdas.

Dirbdami savo laukuose, ūkininkai naudojasi tiksliojo ūkininkavimo sistemomis, palydovine navigacija. „Tai mažina sąnaudas, visas darbas tampa patrauklesnis ir mažiau taršus, nes nebelieka nesaikingo žemės apdirbimo. Papildoma galimybė sutaupyti, investuoti į darbo sąlygų gerinimą, tad navigacijos yra tikrai progresyvus dalykas. Įsigydami kažką naujo, visada skaičiuojame, per kiek metų atsiperka. Jei per dvejus trejus metus, verta investuoti į tikslaus ūkininkavimo technologijas. Be to, jei visai nemąstyčiau apie darbo sąlygų gerinimą, manau, nė vienas mano sūnus nebūtų sėdęs nei į traktorių, nei į kombainą“, – teigė Romualdas.

Šeimos bendrystė

Per trisdešimt ūkininkavimo metų Romualdui pavyko sukurti savo technikos kiemą. „Turima techninė bazė leidžia gana greit nukulti – jei orai geri, javapjūtę baigiam per dešimt dienų. Atskiri ūkiai, atskira technika, pinigai atskiri, bet nori nenori, tenka ir kartu dirbti. Esant stipriai, darniai komandai – šeimai, ko gero, lengviau tas euras uždirbamas. Be to, vis sunkiau kaime surasti kvalifikuotą darbuotoją, ir tai gali patvirtinti bene kiekvienas stambesnis ūkininkas“, – tvirtino R.Kubaitis.

Romualdo žmona Jovita, baigusi zooinžinerijos specialybę, vėliau – anglų kalbos filologiją, 12 metų dirbo pedagoginį darbą – mokytojavo Anykščių gimnazijoje. „Artėja pensija, suaugę vaikai jau paliko namus. Tenka pratintis prie permainų. Antras sūnus dar nevedęs, tad šiokių tokių pokyčių mūsų šeimos bendrystėje dar turėtų būti“, – kalbėjo šeimos galva.

Ūkininko Kubaičio nuomone, kai kurie dalykai žemės ūkio sektoriuje, ypač kalbant apie gamtosauginius reikalavimus, yra perviršiniai: „Yra šešiolika organizacijų, kurios kontroliuoja ūkininkus: darbų sauga, aplinkos apsauga, Statistikos departamento nurodymai ir kiti. Lietuvos ūkininkai tikrai nėra patys didžiausi teršėjai, kaip kartais išgirstame. Juk nepilame chemijos visiškai be reikalo, juo labiau kad viskas kainuoja. Kiek bus pinigų, vis tiek juos išleisim žemės ūkio plėtrai. Tuo ir skiriasi žemės ūkis nuo kitų gamybos šakų. Esam padarę išvadą, kad geriau turėti mažiau, bet susitvarkyti idealiai“, – kalbėjo Romualdas.

Kubaičiai savo ūkyje yra įdiegę beariminės žemdirbystės technologiją. Pasiteiravus, ar minimalaus žemės dirbimo technologija pasiteisina, Romualdas paminėjo taikąs šią praktiką jau šešerius metus, tačiau dabar priėjęs prie „kompromisinės“ technologijos: „Deriname tiek beariminę žemdirbystę, tiek tradicinę. Plotuose, dirbamuose pagal beariminės žemdirbystės principus, tenka palaukti kelerius metus, kol visiškai susiformuoja dirvožemio struktūra – iki to laiko derlius būna mažesnis. Be to, taikydami beariminės žemdirbystės technologijas, daug dėmesio skiriame sėjomainai“.

Įsisenėjusi „liga“

Pasiteiravus apie Romualdo pomėgius, vyras pirmiausia pamini medžioklę: „Tai įsisenėjusi lėtinė liga, kuri gydymui nepasiduoda“, – juokavo vyras. Į medžioklę kartu su tėvu Romualdu neretai vyksta ir abu sūnūs. Tėvas kartu pasiima ir savo augintinius – šunis Baltaveidį ir Barsą. Prieš penkiolika metų vyras užsiėmė šunų veisimu. „Meilė šunims – iš poreikio. Jie mūsų sodyboje yra įdarbinti kaip apsauginiai. Technines apsaugos sistemas galima apgauti. Esam buvę ne kartą apvogti. Šunų taip lengvai neapgausi“, – pasakojo Romualdas.

Romualdas laiko dvi bičių šeimas. Kadais jo tėvas turėjo 70 avilių ir dar 100 – kolūkio, tad meilė gamtai, rūpinimasis bitelėmis, pasak pašnekovo, paveldėtas įprotis, tapęs maloniu nuo pat mažumės.

Kuria bendruomenę

Be to, kad aktyviai ūkininkauja, Romualdas Kubaitis dar prisideda prie antrųjų Svirnų bendruomeninės veiklos – 2007 metais buvo vienas iš bendruomenės steigėjų, nuo 2017 metų yra šios bendruomenės pirmininkas.

„Pirmoji pirmininkė Marytė Baltakienė buvo mūsų bendruomenės idėjinis ledlaužis. Šiandieną bendruomenėje yra maždaug 130 žmonių, o visame Svirnų kaime – beveik 300 gyventojų. Per dešimt bendruomenės gyvavimo metų pavyko suremontuoti bendruomenės patalpas, čia veikia biblioteka, pavyko pasitvarkyti kelius. Suprantama, kiek yra pinigų, tiek nuveikiama ir darbų. Džiugu, kad dauguma stambesnių ūkininkų yra neužsidarę. Esu dėkingas tiems ūkininkams, kurie prisideda sprendžiant gyvenvietės reikalus, remia rajone organizuojamus kultūrinius renginius, pavyzdžiui, pasirūpina ir finansuoja kaimiškas vaišes, verda katilus žirnienės ar plovo. Be ūkininkų kaimuose būtų liūdna ir nyku. Vienas pagriovius nušienauja, kitas po potvynio kanalus prakasa, nes melioracija pasenusi, ir visa tai ne dėl kažko, o kad patiems būtų gera gyventi“, – gyrė gyventojus ir ūkininkus bendruomenės pirmininkas Romualdas Kubaitis.

Tęstinumas – sūnų rankose

Mąstydamas apie ateitį, Romualdas prisipažino, kad vis dažniau pagalvoja apie tai, kaip ūkį perduoti vaikams: „Planuoju didesnį krūvį perduoti jiems, o aš galėčiau būti kaip idėjinis vadas. Per trejus metus visą techninę ir gamybinę bazę planuojame perkelti iš Antrųjų Svirnų ten, kur pasistatė sodybą ir dabar gyvena abu sūnūs – į erdvią jų gyvenvietę Taujėnų link“.

R.Kubaitis tikisi, kad perėmę augalininkystės ūkį, perkėlę visą ūkinę bazę arčiau savo namų, abu sūnūs sėkmingai ūkininkaus toliau: modernizuos ūkį, pagal galimybes plės valdomų ir dirbamų plotų ribas, diegs naujoves. Ūkininkaujanti šeima įsitikinusi, kad tęstinumas išliks: „Didelis džiaugsmas, kad visi esam sveiki ir galim vieningai dirbti. Žemės ūkis nėra nekintamas: vienais metais gali būti vienoks, kitais – visai kitoks, ir tuo ši veikla yra žavi. Tris keturis kartus per savaitę išvažiuoju į laukus – apžiūriu, kas pasikeitė. Džiugu tai, kad sūnūs taip pat tuo dalyku patys domisi – netikėtai susitinkam kur nors į laukus bevažiuodami, tą patį tikslą turėdami. Būtent to paties tikslo siekimas mus vienija ir veda į priekį. Be to, vieną anūką jau turiu – gal bus ūkio pratęsėjas“, – pasakojo ūkininkas Romualdas.

 

Lina Dapkienė

Rekomenduojami video