Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pavydo manija stipresnė už meilę

Mirtinos šeimų tragedijos Lietuvoje jau seniai nieko nestebina, nes jų būna gana dažnai – tai vyras nužudo žmoną, tai žmona anapilin pasiunčia sutuoktinį ar sugyventinį. Ir dažniausiai taip nutinka girtaujančių porų kasdienybėje. Tačiau po keletą kartų per metus vis išgirstame ir apie vadinamąsias dvigubas šeimos tragedijas, kai savo artimiausią žmogų nužudęs, rodos, doras asmuo tuoj pat ir pats nusižudo. Tokių šeimos dramų kaltininkas dažniausiai būna pavydas.

Pavydas, kaip teigia psichologai, yra tokia liguista būsena, kai žmogus nebepajėgia suprasti, kad be jo pasaulio, kurio centras yra jis pats, egzistuoja ir kitų žmonių pasauliai, ir kad kiekvienas žmogus turi savo norus bei teisę į laimę. Pavydus žmogus ne tik kitus kankina, bet ir pats kenčia, nes pavydą lydi puokštė kitų jausmų ir veiksmų – nuolatinė ir todėl didėjanti baimė prarasti artimąjį, nuoskauda, apmaudas, pyktis, įtarumas, liūdesys, nepamatuotos ambicijos, galop – kerštas ir smurtas.

Pavydas nėra tik šių laikų blogybė – jis žmogų graužia nuo neatmenamų laikų. Štai dar XVIII amžiuje žinomas prancūzų dramaturgas Pjeras Bomaršė yra pastebėjęs bei užrašęs, kad pavydas – tai „arba viso labo kvailas išdidumo kūdikis, arba bepročio liga“.

Mūsų psichologai ir psichiatrai irgi pritaria, kad pavydą reikia gydyti kaip ligą, kaip sutrikimą, nes pavydas gali prišaukti tragediją. Mat kai šis gilėjantis jausmas žmogų užvaldo, tai žlugdo ir santykius, ir meilę – pavydo jau nebeįmanoma sukontroliuoti, dažnai peržengiamos doro elgesio ribos, negalvojant nei apie šiurpias pasekmes, nei apie savo ateitį.

Iš įvairių televizijos (TV) laidų Lietuvoje gerai žinomas psichologas Tomas Lagūnavičius, kalbėdamas apie pavydą, yra palyginęs žmogaus gyvenimą su gyvūnų, kuriuos valdo tik biologiniai instinktai. Vienas tokių instinktų – kovoti už save, nugalėti konkurentą, įrodyti savo pranašumą. Anot T. Lagūnavičiaus, gyvūnų pasaulyje šie instinktai padeda išlikti, susilaukti palikuonių ir išsaugoti savo rūšį, tad, gresiant pavojui, gyvūnai turi dvi išeitis: kovoti arba pabėgti. Panašiai elgiasi ir žmonės. Tie, kurie geba kontroliuoti savo mintis ir veiksmus, visada ieško išeities, kaip gyventi toliau. O tie, kurie pasiduoda savo jausmams – pykčiui, neapykantai, pavydui, atsiduria tik per plauką nuo tragedijos. Ir, psichologo teigimu, neretai gali netgi nesuprasti, ką daro.

Tragedija Dzūkijoje

Atrodo, tokios liguistos būsenos galėjo būti apimtas ir Alytaus gyventojas Albertas M. (46 m.), prieš kelias savaites, liepą, prišaukęs savo šeimos tragediją. Policijos pareigūnų teigimu, vyras mirtinu smurtu pražudė savo gyvenimo draugę Liną K. (39 m.) ir čia pat pats įvykdė sau mirties nuosprendį, užsinerdamas kilpą ant kaklo.

Tai įvyko lauko virtuvėje – Linos K. vardu įregistruotoje sodyboje Milastonių kaime (Alytaus r.). Ją pora buvo įsigijusi prieš keletą metų, atvykdavo čia neretai ir gražiai tvarkėsi, remontavosi, o nuolat gyveno Alytuje. Lina buvo našlė, maždaug prieš 9 metus palaidojusi avarijoje žuvusį sutuoktinį ir likusi su dviem vaikais. Sūnus dabar – jau beveik pilnametis, o dukra – dar mažametė. Šiai, neatsimenančiai savo tėčio, mamos artimas draugas Albertas buvo kaip tėtis.

Pats Albertas, anksčiau gyvenęs Kazlų Rūdoje (Marijampolės apskr.), buvo išsiskyręs su žmona vyras, turėjo tris vaikus (jau pilnamečius). Bene prieš ketverius metus jis susipažino su našle Lina K. Kai draugystė peraugo į šiltus jausmus, pora pradėjo gyventi kartu Alytuje.

Pavydas viską ardė

Iš šalies daug kam atrodė, kad ši pora gyvena gražiai. Lina dirbo siuvėja, Albertas – vairuotoju. Pastaruoju metu – tolimųjų reisų, kai į keliones išvykdavo kelioms paroms. Pora neretai buvo matoma kartu – atrodydavo draugiška ir simpatiška, puoselėjanti savo šiltus jausmus.

Tačiau kai kurie žmonės iš Linos pačių artimiausiųjų žinojo, kad šios poros kasdienybėje vis dėlto yra didelių problemų – moteris neslėpė, kad Albertas labai pavydus. Na, gal tai yra kone visų vyrų, kurie gyvena su gerokai jaunesnėmis moterimis, problema, tik ne visi išsiduoda.

Žmonės, kuriems Lina buvo atvėrusi savo širdį, žinojo, kad Albertas, išvykęs dirbti, skambindavo Linai labai dažnai, klausinėdavo, kur ji yra, su kuo bendrauja, kartais net patikrindavo jos telefone likusių pokalbių ir žinučių įrašus. Tai Albertas darydavo būdamas blaivus, nes pastaraisiais metais alkoholiu nepiktnaudžiaudavo.

Vyro pavydas labai kankino jo širdies draugę, tad ši jau ne kartą buvo užsiminusi jam, kad reikia skirtis. Albertas net nenorėdavo to girdėti, be to, sakydavo, kad neturi kur išeiti. Lina į tai atsakydavo paliekanti jam sodybą Milastonių kaime, kurią tvarkant Albertas buvo labai daug prisidėjęs. Vyro netenkino ir toks variantas. Gali būti, kad tuomet Alberto galvoje jau virė mintys apie dėsimą gyvenimo tašką – abiem...

Penktadienį, prieš lemtingąją tragediją, kurios pačių baisiausių pasekmių turbūt niekas dar nenujautė, Lina kalbėjosi su savo mama ir jai teigė, kad po darbo važiuos parsivežti Alberto, grįžusio iš kelias dienas trukusio reiso, ir galutinai pasakys jam apie būtinybę skirtis.

Paskutinis vakaras

Tokius dukros ketinimus žinojusi motina jautėsi neramiai – įtarė, kad gali būti bėdų. Todėl moteris, gyvenanti kaimyniniame rajone, tą penktadienio vakarą ne kartą skambino dukrai. Kai ši neatsiliepė, rinko ir Alberto telefono numerį. Nė vienas neatsiliepė.

Motina, kankinama blogos nuojautos, nes dar sužinojo, kad dukra su neoficialiu žentu nenakvojo ir savo bute Alytuje, netylėjo, todėl ankstų kitos dienos, šeštadienio, rytą į Linos sodybą Milastonių kaime nuvyko keli jos artimieji.

Tai, ką rado nuvykusieji, patvirtino, kad Linos motinos nuojauta neapgavo. Kadangi mūrinė lauko virtuvė sodyboje buvo užrakinta iš vidaus, tai kėlė įtarimų. Galiausiai į ją patekus, pribloškė išvystas vaizdas: Alberto kūnas kabėjo pakibęs kilpoje, o čia pat, ant grindų, gulėjo nebegyva Lina. Iškart buvo aišku, kad moteris patyrusi smurtą, smaugta.

Kai atvykę pareigūnai pakalbėjo su sodybos kaimynais, tapo aišku, kad išvakarėse, apie 19 valandą, šie buvo girdėję moters klyksmą, tačiau greitai vėl tapo tylu, tad niekas niekuo nebesirūpino. Linos artimieji teigė manantys, kad ji buvo sumušta Alberto ir atvilkta į lauko virtuvę. Sužalojimai ant nelaimėlės kūno išdavė, kad ji priešinosi sugyventinio smurtui ir jėgai.

Po tragedijos ir policijos pareigūnai pateikė tiriantys visas įmanomas tokiais atvejais versijas, tačiau pagrindinė – kad vyras nužudė savo moterį, o paskui pasikorė ir pats.

Gali būti, kad tokia poros gyvenimo atomazga buvo suplanuota Alberto iš anksto, nes net ir sodybos kaimynai stebėjosi, kad pora tą vakarą į kaimą atvyko be vaikų – anksčiau taip nebūdavę.

Paaiškėjo, kad Linos sūnus tuo metu buvo pas jos motiną, o dukra likusi viena bute. Kaip Albertas, Linos pasitiktas po reiso, netrukus nusiviliojo mylimąją į sodybą, lieka tik spėlioti.

Nors policijos tyrėjai dar tebetiria šios dvigubos tragedijos aplinkybes ir ieško priežasčių, tačiau Linos K. artimieji įsitikinę, kad jos neteko dėl sugyventinio liguisto pavydo.

Psichologinis smurtas

Turbūt skaudžiausia dabar, kad šios tragedijos vis dėlto buvo galima išvengti, nes pavydo apakinto vyro elgesio ši moteris nesiruošė nei kęsti, nei slėpti, tačiau neišvengta – tiesiog pavėluota priimti kategorišką sprendimą skirtis. Bet, matyt, moteris nesitikėjo, kad jos artimas draugas gali staiga pavirsti nusikaltėliu. Nustebę ir Alberto M. bendradarbiai – jie šį vyrą laikė mandagiu, taktišku, supratingu žmogumi, ir niekas net neįtarė, kad jis galėtų taip žiauriai pasielgti su mylima moterimi, apie kurią atsiliepdavo tik palankiai ir taip sudarė laimingos poros įspūdį.

Didele darbo su šeimos problemų turinčiomis moterimis patirtimi galinti pasigirti vilnietė psichologė Lilija Henrika Vasiliauskienė ne kartą yra viešai dalijusi tokioms moterims patarimus, kad sunerimti dėl pavydaus vyro bene pirmiausia reikia net iškart po to, kai jis pradeda per dažnai skambinėti jai – mažiausiai po kokius 5 kartus per dieną – ir visada prašo pasiteisinti, kodėl moteris tuo metu neatsiliepė ar atsiliepė ne taip greitai. Anot psichologės, toliau bus tik dar griežčiau – prašymai pasiaiškinti virs reikalavimais, o poros santykiai nuo to tik blogės. Mat toks pavydaus vyro elgesys – jau psichologinis smurtas, o gyvenimas su bet kokiu smurtautoju gražiuoju nesibaigia.

Pavydas – kasdienybė

Akistatos“ archyvai liudija, kad mirtinų tragedijų dėl pavydžių vyrų, kai pavydas galiausiai susimaišė su pykčiu, keršto jausmu ir virto beprotybe, Lietuvoje kasmet priskaičiuojama dešimtimis. Ir tai tik tokie faktai, kurie pasiekia teisėsaugos įstaigas. O šiaip skaičiuojama, kad dėl pavydo išyra kas penkta santuoka, vadinasi, pavydo keliamos dramos šeimų pastogėse vyksta nuolat, tik ne visos baigiasi laidotuvėmis.

Po minėtos tragedijos Alytaus rajone dzūkai iškart prisiminė panašią šeimos dramą kaimyninėje Varėnoje, kai 2013-ųjų rugsėjį viename daugiabutyje Marcinkonių gatvėje buvo rasta negyva visa E. šeima – vyras Gintautas (36 m.), jo žmona Renata (30 m.) ir jų mažametis sūnus (8 m.). „Akistata“ tuomet yra rašiusi, kad žmona irgi jau buvo užsiminusi savo vyrui apie skyrybas. Kadangi vyras manė kitaip, pora susitaikė ir toliau gyveno kartu. Tai tęsėsi apie pusmetį, kol situaciją staiga išsprendė pats Gintautas – vyras galiausiai griebėsi peilio ir, sunaikinęs šeimą, pasikorė.

Gintautas irgi dirbo vairuotoju, tad kai kurios jo išvykos užtrukdavo ir kelias paras. Jis buvo ramus žmogus, negirtaudavo, labai rūpinosi šeima, kartu su žmona ir sūnumi smagiai leisdavo laisvalaikį.

Niekam – nei šeimos artimiesiems, nei bendradarbiams, nei kaimynams – nebuvo žinomos kokios nors rimtos sutuoktinių E. problemos.

Tik po tragedijos pradėta garsiau kalbėti, kad keleriais metais už žmoną, anksčiau dirbusią manikiūrininke, vyresnis sutuoktinis buvo labai pavydus ir žmonai dažnai pažerdavo nepagrįstų kaltinimų.

Auka – dainininkė

Pavydas pražudė ir ne vieną Lietuvoje žinomą žmogų. Tokia drama, plačiai nušviesta žiniasklaidos, buvo ir šių metų pradžioje, kai vasario viduryje Tauragėje, šalia daugiabučio namo, nusišovė šio miesto gyventojas Rolandas A. (52 m.), prieš tai automobilyje nušovęs klaipėdietę dainininkę Vilmą Martišiūtę (44 m.) ir kūną palikęs mašinoje.

Vilma buvo scenos žmogus. Tiesa, Lietuvoje ji nebuvo taip gerai žinoma atlikėja, kaip Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Bet vien faktas, kad ji tituluojama pirmąja gerai žinomos Klaipėdos muzikos grupės „Studija“ dainininke, yra iškalbingas.

Pastaruoju metu V. Martišiūtė jau lyg ir buvo sėsliau apsistojusi Lietuvoje, o prieš tai JAE gyveno keliolika metų, ten pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis buvo scena Dubajaus klubuose ir restoranuose. JAE moteris kadaise liko kaip meilės emigrantė – buvo sukūrusi šeimą su graiku. Vaikų pora neturėjo. Vėliau meilę vainikavo skyrybos.

Pastaruoju metu V. Martišiūtė Lietuvoje daugiau laiko praleisdavo dėl savo artimųjų: pernai palaidojo mamą, kuria iki mirties rūpinosi, kiek anksčiau – brolį.

Pasirodo, motinos mirtis moteriai buvo lemtinga – oficialiai tvarkydama mirusios mamos dokumentus ir likusius neužbaigtus reikalus, dainininkė kreipėsi į advokatų kontorą Klaipėdoje ir taip susipažino su advokato padėjėju Rolandu A., keletą pastarųjų mėnesių dirbusiu Klaipėdoje. Šis buvo vienišas – išsituokęs prieš keliolika metų, Klaipėdoje nuomojosi pastogę, bet dažnai važinėdavo į savo butą Tauragėje.

Kurį laiką dainininkė ir advokato padėjėjas bendravo dažniau ir artimiau, bet netrukus moteris pradėjo vengti pasimatymų su juo. V. Martišiūtė užmezgė artimą draugystę su kitu vyriškiu. Nuo to laiko moteris savo rato žmonėms skųsdavosi, kad Rolandas, kitaip įsivaizduodamas jųdviejų bendravimą, nenorįs jos paleisti, skambinėjąs ir netgi persekiojąs. Galop tai baigėsi tragedija, kai Rolandas apgaule atsiviliojo Vilmą į savo automobilį.

Žalgiriečio beprotybė

2014-ųjų rugsėjį pavydas (kaip iki šiol manoma) sunaikino Lietuvoje žinomo krepšininko kauniečio Martyno Andriukaičio (33 m.) antrąją šeimą. Tuo metu sportininkas gyveno Latvijoje – savo namuose Alderyje, netoli Rygos, jis nušovė savo gyvenimo draugę Renatą D. (42 m.) ir po to šovė į save. Vyro gyvybė netrukus užgeso vietos ligoninėje. Tragedijos metu namie buvo ir tuomet 14-metis Renatos sūnus, tačiau šio šaulys nelietė.

Sugyventinių pora kartu gyveno apie 7 metus – nuo tada, kai tik krepšininkas M. Andriukaitis pradėjo žaisti Ukrainoje. Pastaruoju metu kaunietis, buvęs žalgirietis, profesionalaus krepšinio jau nežaidė – dirbo apsaugininku Latvijoje. Taigi turėjo tarnybinį ginklą. Būtent juo ir pražudė draugę bei save.

Po tragedijos kalbėta, kad ją lėmė abu sugyventinius visada valdęs liguisto pavydo jausmas. Jų draugų teigimu, pastaruoju metu pora tai gyveno kartu, tai skyrėsi, neretai aiškindavosi santykius, konfliktuodavo – vis dėlto esą vienas be kito gyventi irgi negalėjo.

M. Andriukaičio kaimynai Alderio kaimelyje po tragedijos žurnalistams teigė, kad lietuvio šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų. Tik su aplinkiniais visai mažai bendravo. Šeimos galva neatrodė galįs būti agresyvus ar psichiškai nesveikas. Iš Lietuvos ir Latvijos vėliavomis paženklinto lietuvio namo kaimynai nebuvo girdėję jokių skandalų, tad tragedija nustebino.

Kauniečio poelgiu teigė negalintys patikėti ir nušautos Renatos, kilusios iš Slovakijos, draugai. Jie žinojo, kad pora daug keliaudavo, mėgo linksmintis, savo kasdienybėje nestokojo džiugių akimirkų. Mylimosios vardą krepšininkas buvo išsitatuiravęs ant kūno, kaip ir savo vaikų iš pirmosios santuokos vardus.

Beje, tragedijos niekas negalėjo nuspėti dar ir dėl to, kad pastaruoju metu M. Andriukaitis kūrė ambicingus ateities planus – ketino įsteigti prestižinius tatuiruočių salonus visų trijų Pabaltijo valstybių sostinėse, taip pat siekė gauti Latvijos pilietybę. O Renata, anksčiau studijavusi psichologiją, rūpinosi šeima ir šeimos namais bei savo kelių prabangių butų Latvijoje nuoma. Rodos, porai nieko netrūko – tokiose šeimose, atrodytų, tragedijomis nedvelkia.

Tačiau ir psichologai teigia, kad nuo senų laikų buvo įprasta manyti, jog pavydo prišauktos žmogžudystės dažniausiai vykdomos tik chroniškų alkoholikų ar psichikos ligonių, bet pastarųjų metų tyrimai parodė, kad tarp įvykdžiusiųjų tokius nusikaltimus alkoholikų ir bepročių tėra apie 25 procentus, o dauguma „patologiškų pavyduolių“ visose kitose gyvenimo srityse yra visiškai sveiki.

Nuspėti – neįmanoma?

Sveikas, kaip įrodė ir kelių instancijų teismai, buvo ir Kaišiadorių krašto gyventojas Nerijus Kalaušis (dabar 39 m.), kai 2014-ųjų gruodį, po Kalėdų, Giraitės kaime (Kauno r.) nužudė jį ir jo meilę galop atstūmusią Lietuvoje žinomą moterį – TV laidos vedėją Viltę Stankutę (31 m.). Skaitytojai šią meilės ir liguisto pavydo tragediją turbūt gerai prisimena, nes Viltė buvo gana populiarios TV laidos vedėja, padėjusi ne vienam bėdų prispaustam žmogui.

Moteris buvo nužudyta savo namuose, kai vakarojo su savo bičiuliu Giedriumi P. (37 m.). Į namą slapta patekęs N. Kalaušis, kuriam mylimoji jau buvo pasakiusi, jog jų bendravimas baigtas, tačiau dar visai neseniai vakarojęs su ja jos namuose, nužudė ir aptiktą Viltės svečią. Vėliau teisme vyras tikino, kad negalėjo ištverti mylimosios neištikimybės, buvo tarsi apnuodytas pavydo ir jį lydinčių kitų jausmų.

Abi savo aukas žudikas mirtinai subadė peiliu, kai šios net negalėjo deramai pasipriešinti, nes buvo užkluptos lovoje.

Nors 6 kartus už įvairius nusikaltimus tuokart teistas ir kalinio duonos ragavęs N. Kalaušis iškart suvokė, kad dėl dviejų nužudytų žmonių šviesi ateitis jo nelaukia, ir net mąstė apie savižudybę, tačiau tokio žingsnio žengti jis neišdrįso. Dvigubas žudikas savo kaltės teisme neneigė, netgi tikino, kad gailisi dėl savo poelgio. Vyras 2016-ųjų vasarį buvo nuteistas kalėti 20 metų.

Ši tragedija tarsi iliustravo, kad pavydo išprovokuoto nužudymo neišvengė net ir puikiai apie tokias situacijas žinodavusi, nes pati jas spręsdavusi savo TV laidose žurnalistė. Iš to peršasi išvada, jog nuspėti, kada pavydo scenos gali baigtis siaubinga tragedija, yra neįmanoma.

Tik faktai:

2016-ųjų gruodį tauragiškis Stepas A. (56 m.) nušovė sugyventinę (40 m.), su kuria turėjo mažametę dukrelę, ir nusišovė pats; vyras nenorėjo skirtis, nors taip buvo nutarusi jo gyvenimo draugė, lemtingąjį vakarą praleidusi su kolegomis šventiniame vakarėlyje.

2015 metų rugsėjį Naujosios Akmenės gyventojas Linas M. (37 m.) nužudė savo artimą draugę Laurą B. (25 m.) jos bute ir jos bičiulį Sigitą V. (36 m.); anksčiau 9 kartus teistas žudikas neslėpė taip padaręs apakintas pavydo.

2014-ųjų rugpjūtį Storiškių kaime (Pasvalio r.), namuose, Rimantas Š. (53 m.) nušovė savo artimą draugę Vidą B. (53 m.) ir pats nusišovė iš nelegaliai laikyto ginklo; vyras girtaudavo ir buvo labai pavydus.

2011-ųjų kovą kaišiadorietis Valdas M. (44 m.) namie nužudė savo žmoną Kristiną (41 m.) ir pats pasikorė garaže; kalbėta, kad pavydus vyras žmoną nuolat kaltino neištikimybe, gąsdindavo, kad ją nužudys, o namą susprogdins.

2004-ųjų vasarą Vilniuje, savo bute, buvo rasti negyvi trys N. šeimos nariai; tyrėjai vėliau nustatė, kad medicinos profesorius Leonas N. (62 m.) nušovė savo žmoną medikę Jūratę (45 m.) ir dukrą (18 m.), o tada nusišovė pats; artimųjų žinota, kad profesorius buvo labai pavydus ir baimindavosi prarasti savo 17 metų jaunesnę žmoną.

Irena ZUBRICKIENĖ

Rekomenduojami video