Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Į ganyklas – tik pasiruošus

Pavasarį labai svarbu tinkamai šerti karves. Siekiant nepakenkti gyvulių sveikatingumui, būtina ne tik tikrinti pašarų kokybę, bet ir praturtinti juos įvairiais koncentratais, vitaminais ir mikroelementais.

Pašaro netrūksta

Varėnos rajono ūkininkų Dalios ir Ginto Baranauskų ūkyje pašaro gyvuliams netrūksta. „Kadangi iš pieno gaminame sūrius, karvių silosu nešeriame. Pagrindinis pašaras – šienas ir miltai. Pavasarį į pašarus kiekvieną dieną įmaišome po 300–500 g papildų, kad gyvuliai gautų pakankamą kiekį kalcio“, – sakė D.Baranauskienė. Ūkininkė sakė, kad ant pirmosios žolės išgintoms karvėms papildomai duoda šieno. „Primilžiai pavasarį nesumažėja. Esame tuo patenkinti“, – pridūrė pašnekovė. Antanas Šėgžda iš Tauragės rajono pašarų taip pat turi pakankamai. „Gyvulius šeriu šienainiu. Pavasarį, atšilus orams, jų kokybė šiek tiek suprastėja, ypač jei ritinys įplyšęs ar pradurtas. Tose vietose įsimeta pelėsis. Supelijusių pašarų, darančių neigiamą įtaką pieno kokybei ir gyvulių sveikatai, gyvuliams nešeriame“, – pabrėžė pieno ūkio šeimininkas.

A.Šėgžda pasakojo, kad prieš ganyklinį laikotarpį gyvuliams visada papildomai duoda kombinuotųjų pašarų. „Yra visokių nuomonių, kada gyvulius išleisti į ganyklas. Vieni teigia, kad geriau yra pirmą žolę nupjauti ir gyvulius išleisti ant atolo, tačiau aš pats stengiuosi karves į ganyklas išginti apie gegužės 20-ąją. Žinoma, ganiavos pradžiai įtakos turi orai“, – dėstė ūkininkas.

Svarbus magnis

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės specialistas Vytas Gudaitis sakė, kad racionus subalansuoti pagal ląstelienos kiekį reikia dar gerokai prieš ganiavą. Nelygu koks produktyvumas, karvių racione ląstelienos turi būti 180–220 g/kg SM. Mažesnis jos kiekis gali sukelti virškinimo problemų, gyvuliai gali pradėti viduriuoti, o dėl per didelio ląstelienos kiekio jie mažiau suėda, todėl mažėja produktyvumas.

Svarbus ir magnio kiekis racione. Likus kelioms savaitėms iki galvijų ganiavos pradžios ir pradėjus ganyti, į koncentruotuosius pašarus rekomenduojama įmaišyti mineralų ir vitaminų papildų. Magnio juose turi būti apie 12 proc. Tokių mineralų ir vitaminų papildų skiriama nuo 100 iki 350 g karvei per dieną, priklausomai nuo jos produktyvumo (10 l pieno reikėtų skirti 100 g papildų). Taip pat galima duoti mineralų bei vitaminų laižalų, kuriuose daugiau magnio. Tokių papildų karvėms rekomenduojama duoti iki liepos pabaigos.

Pasak V.Gudaičio, atšilus orams, pradeda prastėti pašaro kokybė: padidėja rūgštingumas, kartais pašaras pradeda kaisti. „Atsižvelgiant į minėtus veiksnius, reikėtų į pašarus įdėti mikotoksinų surišiklio. Rūgštingumui sumažinti racioną rekomenduojama papildyti soda, kalcio karbonadu ar magnio oksidu“, – patarė V.Gudaitis.

Pagrindinis rodiklis – įmitimas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedros lektorius dr. Arūnas Rutkauskas, kalbėdamas apie pagrindinius tinkamo gyvulių šėrimo rodiklius, paminėjo gyvulių įmitimą. „Jei gyvuliai neliesi, nesimato keturių ar daugiau šonkaulių, jų kailis blizga ir nesišeria, gyvuliai gerai šeriami“, – pridūrė mokslininkas.

Dr. A.Rutkauskas sakė, kad pažangiuose ūkiuose du kartus metuose gyvuliams atliekami biocheminiai kraujo tyrimai, patikslinantys, ar gyvuliai gauna pakankamai visų maisto medžiagų. Jei jų nepakanka, racionas koreguojamas. Nors dabar pieno ūkiuose – krizė, ūkininkams priminta negailėti gyvuliams mineralinių priedų. „Pinigai tikrai nebus išmesti vėjais. Jei to nepadarysime, vėliau dėl pašlijusios gyvulių sveikatos teks mokėti pinigus veterinarijos gydytojams arba išvežti į skerdyklą“, – aiškino dr. A.Rutkauskas.

Pratinama prie naujų pašarų

Doc. dr. J.Černiauskienė ūkininkams priminė, kad gyvulių šėrimą pereinamaisiais laikotarpiais (iš tvartinio į ganyklinį ir iš ganyklinio į tvartinį) reikia pertvarkyti pamažu, nes galvijų prieskrandžių mikroflora prie naujų pašarų prisitaiko tik per 10–12 dienų. Gali kilti klausimas, kodėl galvijų ganymo pradžiai skiriama tiek daug dėmesio. Todėl, kad tvartinio laikotarpio racionuose yra daugiau ląstelienos, mažiau baltymų, vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų. „Karvės, pirmus kartus išgintos į ganyklą, per daug suėda jaunos žolės, todėl atsiranda virškinimo sutrikimų, karvės viduriuoja, sumažėja pieno riebumas, produktyvumas. Jaunoje žolėje vegetacijos pradžioje yra mažai sausųjų medžiagų, ląstelienos, cukraus, riebalų ir daug baltymų. Susidaro netinkamas cukraus ir baltymų santykis, trūksta energijos“, – pasakojo mokslininkė. Todėl pereinamuoju laikotarpiu, be žolės, karvės turi gauti stambiųjų, silosuotų pašarų ir nebaltymingų koncentratų (avižų, miežių miltų), melasos. Jei ūkyje nėra sąlygų karves laipsniškai pratinti prie ganyklos žolės, jas ganyti reikia pradėti savaite vėliau. Per tą laiką žolė paauga, joje būna daugiau sausųjų medžiagų ir ląstelienos.

Galimybė padidinti primilžius

LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės technologijos fakulteto Gyvūnų veisimo ir mitybos katedros doc. dr. Janina Černauskienė sakė, kad fermose, kur naudojama moderni šėrimo ir laikymo įranga, karvės šeriamos konservuotaisiais pašarais ištisus metus, tačiau daug ūkininkų vasarą išnaudoja kaip galimybę pieno gamybai didinti. Kas lemia ganyklinio laikotarpio pradžią? Be abejo, žolės kiekis ganykloje. „Šiais metais pavasaris nelepina šiluma, todėl ir ganyklų žolė ne tokia vešli, kokią norėtume matyti. Tačiau ūkininkai jau dairosi į ganyklas, juolab kad ir tvartinio laikotarpio pašarų liko ne itin daug“, – sakė mokslininkė. Koks laikas tinkamiausias ganiavai? Doc. dr. J.Černiauskienė sakė, kad karvės pavasarį pradedamos ganyti, kai žolė būna 8–10 cm aukščio ir ganyklos paviršius pakankamai išdžiūvęs. Derlingose ganyklose ganomos karvės per parą gali suėsti apie 70–90 kg žolės ir, papildomai neduodant koncentratų, iš karvės galima primelžti net iki 20 kg pieno per dieną. Žolių ėdamumas labai priklauso nuo augalų rūšies ir vegetacijos tarpsnio.

Mokslininkė sakė, kad ganyklose dažnai vyrauja šunažolė. Tai žolė, duodanti daugiausia masės, tačiau peraugusi ir dėl kalio pertekliaus, kuris blogina žolės skonį, gyvulių ėdama nelabai noriai. „Visuose žoliniuose pašaruose yra daug kalio. O natrio žoliniuose pašaruose yra 30 kartų mažiau. Kaip žinome, galvijų organizmuose kalio ir natrio santykis yra 7:1. Karves ganant ganykloje, be abejo, laikant ir tvartuose, duodant daug žolinių pašarų, joms būtina valgomoji druska, teikianti natrį ir padedanti normalizuoti kalio ir natrio santykį“, – pabrėžė doc. dr. J.Černiauskienė.

Rekomenduojami video