Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ginklo panaudojimo dilema išlieka: šauti ar ne, spręs pareigūnas

Vidaus reikalų ministerija (VRM) parengė pataisas, kurios griežčiau apibrėžia šaunamojo ginklo panaudojimą. Taip pat suvienodinama ginklo panaudojimo tvarka visų vidaus reikalų sistemos tarnybų pareigūnams.

Šiomis pataisomis aiškiai išskiriami konkretūs atvejai, kada ginklo panaudojimas galimas. Dabar įstatymai apibrėžia, kuomet ginklo panaudojimas draudžiamas – žmonių susibūrimo vietose, jeigu gali nukentėti aplinkiniai, prieš nėščias moteris, nepilnamečius, išskyrus atvejus, kai jie kelia grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai, o prievartos panaudojimo sąlygos nurodomos neišskiriant konkrečių priemonių. Pagal naujai siūlomą tvarką, šaunamasis ginklas ir sprogmenys galėtų būti panaudoti tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina, ir tada, kai psichinė ar fizinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus asmens gyvybei ar sveikatai.

Pasak policijos generalinio komisaro pavaduotojo Edvardo Šilerio, svarbu ir tai, kad pataisos unifikuos ginklo panaudojimo tvarką visoms tarnyboms. „Po tų skaudžių įvykių su pasieniečiu, kai buvo nušautas žmogus, buvo susigriebta, kad skirtingi įstatymai skirtingai reglamentuoja šaunamojo ginklo panaudojimą, todėl VRM buvo nuspręsta visų pavaldžių institucijų teises ir pareigas naudojant šaunamąjį ginklą suvienodinti. Bus daugiau teisinio aiškumo, – apie pataisas sakė E. Šileris. – Tie patys pareigūnai migruoja, iš pasienio pereina į policiją, iš policijos – į viešojo saugumo tarnybą. Vienu atveju (ginklą) naudoja kaip policininkas, kitu atveju – jau kaip pasienietis, kai bus suvienodintos sąlygos, bus lengviau. Tačiau vėlgi – tai nebus, kad vien tik priėmus įstatymą viskas pasikeis, tiesiog bus daugiau aiškumo.“

Tas nelemtas „jeigu“...

Pataisos numato, kad pareigūnas šaunamąjį ginklą prieš asmenis galėtų panaudoti: atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos teritoriją, diplomatinių atstovybių, valdžios institucijų bei strateginių objektų užpuolimus; gindamasis ar gindamas kitą žmogų nuo pavojaus gyvybei ar sveikatai; išlaisvindamas įkaitus; sulaikydamas nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį, jeigu kyla pavojus kieno nors gyvybei ar sveikatai; sulaikydamas transporto priemonės vairuotoją, jei šis kelia neišvengiamą pavojų pareigūno arba kito asmens gyvybei.

Registruotomis pataisomis smulkiau išdėstoma, kokią prievartą ir specialiąsias priemones tam tikrais atvejais turi teisę panaudoti pareigūnas, t.y., kokiais atvejais galima fizinė prievarta, kokiais – leidžiama naudoti antrankius ir surišimo priemones ir t.t. VRM pažymi, kad šaunamojo ginklo ir sprogmenų panaudojimas turėtų būti laipsniškas t.y. šaunamasis ginklas ir sprogmenys būtų naudojami tik kai kitos prievartos priemonės būtų neveiksmingos arba kai kitų prievartos priemonių neįmanoma panaudoti dėl kylančio pavojaus gyvybei ar sveikatai. Kaip ir dabar, šaunamasis ginklas galės būti panaudojami ne tik prieš asmenis, bet ir prieš gyvūną, laivą, orlaivį arba transporto priemonę, tačiau šiuo atveju siūloma nustatyti, kad šaunamasis ginklas galėtų būti panaudotas, tik jeigu gyvūnas, laivas, orlaivis arba transporto priemonė kelia neišvengiamą pavojų pareigūno ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Taip pat pataisos nustato, kad pareigūnai turės būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijose, susijusiose su šaunamojo ginklo ar sprogmenų panaudojimu.

Šūviai per gaudynes

Pataisas dėl šaunamojo ginklo bei specialiųjų priemonių panaudojimo VRM inicijuoja po pernai rugpjūtį mirtimi pasibaigusio persekiojimo pasienyje. VSAT kriminalinės žvalgybos pareigūnai turėjo informacijos apie rengiamą nusikaltimą – iš Baltarusijos į Lietuvą Nemunu turėjo būti gabenamas kontrabandos krovinys. Pasieniečiai stabdė ir „Ford Mondeo“, ir, įtariama, jį lydėjusį „Peugeot 607“. Abu vairuotojai nepakluso uniformuotų pasieniečių nurodymams sustoti, todėl prasidėjo gaudynės.

„Ford Mondeo“ su kontrabandiniais rūkalais, taranavęs pasieniečių automobilį ir pervažiavęs priverstinio stabdymo juostą, buvo sulaikytas, kai nulėkė nuo kelio ir vos neatsitrenkė į medžius. Persekiojant „Peugeot 607“, kurio vairuotojas irgi nepakluso pareigūnų reikalavimui sustoti, iš tarnybinio pistoleto buvo iššauti du įspėjamieji šūviai į orą. Automobiliui nestojant paleisti keli šūviai į padangas. Pasieniečiams sulaikius automobilį Leipalingyje, paaiškėjo, kad vienas jame vykęs asmuo yra sužeistas. VSAT pareigūnai jam suteikė pirmąją pagalbą, greitoji vyrą išvežė į ligoninę. Vėliau gauta informacija, kad Druskininkų savivaldybėje registruotas, o Alytuje gyvenęs 18-metis mirė.

Prezidentės raginimas

Prezidentė Dalia Grybauskaitė po šio mirtino incidento paragino keisti tarnybinių ginklų naudojimą reglamentuojančius teisės aktus, kad ateityje būtų išvengta tokių tragedijų. Iš pradžių prezidentė pasieniečio veiksmus įvertino gan griežtai.

Šalies vadovės įsitikinimu, reikia ne tik taisyti įstatymus, modernizuoti sienos apsaugą, bet ir keisti ydingą praktiką bei požiūrį į žmogaus gyvybę.

„Prezidentė įsitikinusi, kad turime sukurti tokią teisinę bazę, kad ir prieš žmones nebūtų naudojama perteklinė jėga, bet kad ir pats pareigūnas būtų apsaugotas nuo neteisėtų veiksmų, kad pareigūnas turi būti garantuotas, jog elgiasi teisingai“, – prezidentės poziciją perdavė šalies vadovės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė. Prezidentės nuomone, šaunamojo ginklo panaudojimo tvarka turi atitikti aukščiausius europinius standartus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią mirtį galinti sukelti jėga gali būti panaudota tik kraštutiniais, išimtinais ir neišvengiamai būtinais atvejais – tik tuomet, kai sulaikomas asmuo kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, arba yra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą.

Taip pat vidaus reikalų ministras buvo paragintas užtikrinti, kad pareigūnams netrūktų žinių, įgūdžių ir praktikos naudojant šaunamąjį ginklą.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis paragino be tyrimo neskubėti smerkti pasieniečio pareigūno. Ministras pabrėžė, kad pasienyje praktiškai vyksta „realus ginkluotas karas“, o pareigūnas sprendimą turėjo priimti žaibiškai. „Po įvykio labai lengva daryti išvadas analizuojant iš lėto, vertinant faktus, bet pareigūnas sprendimą turėjo priimti žaibiškai. Būtų pataikęs į automobilio ratą, į kur jis ir taikėsi, būtų medalį gavęs, sulaikęs nusikaltėlius. Dabar klaida, nepataikė – gresia kalėjimas“, – sakė S. Skvernelis. Jis pažymėjo, kad tarnybinio ginklo naudojimo reglamentavimas yra netobulas, todėl politikai, atsižvelgę į visuomenės požiūrį, turėtų nuspręsti, ar nustatyti aiškesnes taisykles, ar jas griežtinti taip paliekant pareigūnus „bedančiais ir beginkliais“.

Neįvertino situacijos

Dėl šaunamojo ginklo panaudojimo jau yra ne kartą pasisakę ir teismai, įskaitant Lietuvos Aukščiausiąjį (LAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Po jų nuosprendžių galima daryti išvadą, kad pareigūnams būtų geriausia likti „bedančiais ir beginkliais“.

LAT pernai pagaliau padėjo tašką garsioje „policininko M.“ istorijoje, prasidėjusioje dar 2006-ųjų rugsėjį, ir paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi beveik 9 metus didžiulė armija Lietuvos policininkų laukė šio teismo verdikto – kaip pamokos tarnyboje.

Toji pamoka, gal ir nuvylusi daugumą policininkų, buvo tokia: jei tarnybiniu ginklu sunkiai sužalojai žmogų – esi kaltas, nes nemokšiškai šovei. Nesvarbu, kad svarstyti ir taikytis tebuvo akimirksnis, nesvarbu, kad „taikinys“, keldamas grėsmę aplinkiniams, nuolat greitai judėjo. Šiuo atveju – spruko stabdomas automobilis, keldamas grėsmę, nes prie vairo sėdėjo neblaivus asmuo, be to, mašina vos neužvažiavo ant pagalbon atskubėjusio kito policijos patrulio, vos neužkliudė degalinės.

Tokia situacija buvo susiklosčiusi 2006-ųjų rugsėjo 14-osios vėlų vakarą, apie vidurnaktį, kai Tauragės policijos patrulių ekipažas pastebėjo šiame mieste, Dariaus ir Girėno gatvėje, įtartinai važiuojantį automobilį „Renault Espace“ ir dėl to jį stabdė. Įtarė, kad vairuotojas girtas.

Kaip dažnai tokiais atvejais būna, automobilio vairuotojas nestojo – nereaguodamas lėkė tolyn. Į bėglio gaudynes greitai įsijungė dar vienas policijos ekipažas. Kaip tik tada sprukdamas automobilis vos neužvažiavo ant jį stabdžiusio policininko – laimė, šis spėjo atsitraukti, be to, dvi sankryžas pravažiavo degant raudonam šviesoforo signalui. Taigi, tikrai kėlė grėsmę.

Bėglys vis nestojo, jį persekiojant buvo pasiektas Skirgailių kaimas, kuriame policijos patrulis Ruslanas M. ryžosi panaudoti tarnybinį ginklą ir iš savo tarnybinio pistoleto iššovė 4 perspėjamuosius šūvius į viršų. Tačiau automobilis „Renault Espace“ vis tiek važiavo toliau, tad policininkas, būdamas maždaug už 10 metrų nuo bėglio, iššovė 5 šūvius, taikydamas į dideliu greičiu važiavusio automobilio galinius ratus.

Vienas šūvis pataikė į automobilio galą ir, kaip netrukus paaiškėjo, sunkiai sužalojo automobilio, kuriuo važiavo 6 asmenys, jauną keleivį Tomą K.

Už tai policininkas Ruslanas M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 1,5 metų. Byla buvo nagrinėjama keliuose teismuose, kol galutinį ir neskundžiamą verdiktą tarė LAT teisėjų kolegija. Padaryta išvada, kad šaudamas policininkas nesilaikė atsargumo taisyklių, nusikalstamai pasitikėjo savo šaudymo tikslumu, nors šaudė iš tolimo atstumo ir dar tamsiu paros metu, pažeidė Policijos veiklos įstatyme nustatytas šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas bei tvarką – nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, netinkamai įvertinęs situaciją ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ir žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie galimą keleivių buvimą automobilyje, elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.

Pasak LAT, šiame įvykyje buvo neišnaudotos visos įmanomos priemonės, kuriomis buvo galima sustabdyti nesustojusį automobilį ir išvengti žalos padarymo. Be to, sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne automobilį neblaiviam ir be vairuotojo pažymėjimo vairavusiam vairuotojui Vitalijui D. (22 m.) , o jo keleiviui Tomui K.

Ši byla ir yra pamoka visiems Lietuvos policijos pareigūnams – venkite naudoti tarnybinį ginklą!

Pripažino nekaltu

Dvi bylos dėl ginklo panaudojimo iš Lietuvos buvo pasiekusios Strasbūre įsikūrusį EŽTT.

1998-ųjų liepos 24 dienos vakarą į policiją paskambinęs žmogus pranešė apie Kauno gatvėmis važiuojantį automobilį, kurio vairuotojas pažeidžia eismo taisykles. Informacija apie pavojingai vairuojamą automobilį per dispečerinę buvo perduoda patruliuojantiems pareigūnams ir kaukdami sirenomis iš paskos automobilio „Ford Escort“ pasileido keli policijos ekipažai. Automobiliai bėglį vijosi maždaug 130–140 kilometrų per valandą greičiu, per garsiakalbį ne kartą vairuotojui buvo nurodyta sustoti. Tačiau automobilio vairuotojas bandė pabėgti, siekdamas nustumti nuo kelio policijos automobilius. Sustojo tik, kai nesuvaldęs automobilio, trenkėsi į pastato tvorą. Policijos automobiliai užblokavo bėglį.

Staiga automobilis pradėjo riedėti atbulomis ir apgadino policijos automobilį. Policininkai iššoko iš automobilių ir ėmė bėgti link „Ford Escort“. Šis pasuko į dešinę, partrenkė pareigūną Robertą Z. ir pradėjo tolti. Automobiliui į jį atsitrenkus, pareigūnas Robertas vieną kartą iššovė ir, matyt, apgadino radiatorių, nes pastebėjo, kad iš jo pradėjo bėgti aušinimo skystis. Be to, iškart po to, kai buvo partrenktas Robertas Z., iš policijos automobilio išlipęs Nerijus B. vieną kartą šovė į automobilio ratus. Į tolstantį automobilį šovė ir pareigūnas Sergejus G.

Netrukus automobilis buvo priverstas sustoti kitoje Kauno dalyje, kadangi iš peršauto radiatoriaus ištekėjo aušinimo skystis. Privažiavę policijos pareigūnai suėmė Ramūną M., kuris bandė pabėgti, o automobilyje rado du negyvus keleivius – Darių J. ir Dalių B. Buvo nustatyta, kad Ramūnas buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų, suteikiančių teisę vairuoti automobilį. Ramūnas M. buvo išteisintas dėl nužudymo dėl neatsargumo ir nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme už pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad mirtį sukėlė ne jo veiksmai, o „trečiojo asmens, kuris pasinaudojo tarnybiniu ginklu, teisėti veiksmai“.

Ikiteisminio tyrimo ir teismo metu buvo nustatyta, kad tas trečias asmuo, paleidęs mirtinus šūvius, buvo pareigūnas Sergejus G. ir pripažino, kad šaunamojo ginklo panaudojimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjęs apskųstą nuosprendį Kauno apygardos teismas paliko jį nepakeistą, tačiau nusprendė pareigūnui Sergejui G. iškelti baudžiamąją bylą dėl nužudymo dėl neatsargumo. Teismas pažymėjo: „Aplinkybių, kada policijos pareigūnai turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis (Policijos įstatymo 42 str. 2 d.), šioje situacijoje nebuvo. Jie turėjo teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę (minėto įstatymo 42 str. 5 d.).

LAT šią nutartį paliko nepakeistą. Policijos pareigūnui buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau ji vis tik buvo nutraukta, neradus nusikaltimo požymių ir pripažinus, kad Sergejus G. laikėsi instrukcijų.

Peržengė ribą

Tuomet nušautųjų tėvai kreipėsi į Strasbūro teismą. Jie paprašė 300 000 litų (beveik 87 000 eurų) kompensacijos už turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjai nurodė ne tik patyrę skausmą, bet ir prašė atsižvelgti į tai, kad būdami senyvo amžiaus neteko paramos, kurią būtų galėję suteikti sūnūs. Sūnus praradę tėvai tvirtino, jog policininkas sąmoningai šaudė į saloną, kai automobilis judėjo vos už 2-3 metrų nuo jo. Be to, kuomet buvo paleisti mirtini šūviai, mašina esą judėjo tuščia gatve, nekeldama jokio pavojaus kitiems vairuotojams ar pėstiesiems. Ginklo panaudojimas šioje situacijoje, anot kauniečių, neatitiko nei Konvencijos straipsnio, kuriame numatyta, kad kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, nei statutinių reikalavimų.

Savo ruožtu Vyriausybė, apgailestaudama dėl vyrų žūties, savo atsakyme EŽTT nurodė, jog ginklo panaudojimas tąsyk buvo būtinas. Policininkai esą taikėsi tik į mašiną, o tai atitiko galiojančią tvarką. Susidariusios situacijos kaltininku buvo vadinamas neblaivus vairuotojas.

EŽTT palaikė nušautųjų tėvus. Anot šio teismo, tam tikromis aplinkybėmis policininkams leidžiama panaudoti ginklą, tačiau bet koks jėgos panaudojimas turi būti „visiškai būtinas“. Sprendime pripažinta, jog tokios būtinybės nėra, jei žinoma, kad norimas sulaikyti asmuo nekelia jokios grėsmės gyvybei, nėra įtariamas padaręs smurtinio nusižengimo, net, jei nepanaudojus ginklo, gali nepavykti jo sulaikyti. Pasak Strasbūro teismo, toks pavojus žmogaus gyvybei gali būti pateisinamas tik, jei ugnis atidengiama kaip paskutinė priemonė, siekiant išvengti akivaizdaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį sukeltų pasprukęs vairuotojas. Teismo manymu, minėtoje situacijoje nebuvo aišku, kad kitiems žmonėms ar eismo saugumui kyla pavojus, kaip tvirtino Vyriausybė.

Nors visos pusės pripažino, kad neblaivus asmuo vairavo pavojingai, jokia institucija negalėjo įrodyti, kad vidutinio dydžio miesto gatvėse vidurnaktį galėjo būti pilna žmonių, kuriems galėjo kilti pavojus. „Net turint omenyje faktą, kad vairuotojo veiksmai galėjo kelti pavojų, Teismas nemano, jog pavojaus mastas buvo pakankamas jį iš karto stabdyti ginklu, – teigiama sprendime. – Dėl tokių aplinkybių Teismas negali nieko kito, tik konstatuoti, jog pareiškėjų sūnų mirtį sukėlė jėgos panaudojimas, kuris siekiant teisėto sulaikymo peržengė visiško reikalingumo ribą“.

EŽTT kiekvienam pareiškėjui priteisė po 30 000 eurų visų rūšių patirtai žalai atlyginti.

Ištyrė veiksmingai

Antroje byloje, kurią nagrinėjo EŽTT dėl tarnybinio ginklo panaudojimo, įvykiai klostėsi panašiai. 2001 metais gegužės 10-ąją policijos pareigūnas Tomas B. su kolega mėgino sustabdyti dideliu greičiu per Lieporių gyvenvietę (Šiaulių r.) važiuojantį „Mitsubishi Space Wagon“. Automobilis nesustojo ir pasuko į aklakelį. Žinodami, kad bėgliai turės sugrįžti tuo pačiu keliu, pareigūnai ėmė jų laukti. Grįžtantis automobilis vėl nepaisė policininkų reikalavimo sustoti. Padidinęs greitį jis vos nepartrenkė vieno pareigūno. Tai pamatęs Tomas B. iš tarnybinio pistoleto du kartus šovė į viršų, po to dar dukart – į sprunkantį automobilį. Abi kulkos kliudė mašiną. Viena sudaužė dešinįjį žibintą, o kita pramušė galinį stiklą ir pataikė vairuotojui į galvą.

Šiaulių ligoninėje sužeistajam atlikta labai sunki operacija, iš smegenų išimtos kaukolės skeveldros bei kulka, kuri buvo įstrigusi visai prie kaktos. Justinas net keletą mėnesių gulėjo Kauno klinikose, tačiau mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Nors Šiaulių rajono policijos vadovai buvo įsitikinę, kad šaudydamas Tomas B. įgaliojimų neviršijo, jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Pakruojo rajono teismas Tomui B. skyrė realią vienerių metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi pareigūnas nepilnametį nušovė tarnybos metu, Policijos departamentas buvo įpareigotas padengti Justino laidotuvių bei gydymo išlaidas.

Po kasacinių skundų visose instancijose Tomas B. buvo nuteistas 2 su puse metų laisvės atėmimo bausme. Bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 metams. Tuomet nušautojo nepilnamečio motina kreipėsi į EŽTT, tačiau išnagrinėjus bylą pažeidimų nebuvo nustatyta, nes Lietuvos teismai veiksmingai ir efektyviai ištyrė atvejį, nustatė kaltus asmenis bei skyrė jiems bausmes, o pareiškėjai turėjo galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo, Teismas nusprendė, jog negali vertinti pareiškėjos sūnaus gyvybės atėmimo teisėtumo bei proporcingumo.

Iššovė tik du kartus

Tačiau ir pakeitus šaunamojo ginklo panaudojimo reglamentavimą pareigūnams ir vėl iškils dilema: šauti ar ne? Pažiūrėkime, kaip tai daroma kitose Europos šalyse.

Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Islandijoje, Ispanijoje patruliuoja neginkluoti – šaunamuosius ginklus jie pasiima tik esant ypatingoms aplinkybėms, kai gresia realus pavojus. Norvegijos pareigūnai yra apmokyti, kaip panaudoti ginklą kritiškose situacijose, tačiau anksčiau policininkai jų nesinešiodavo – šaunamieji ginklai būdavo laikomi užrakinti patrulių automobiliuose. Tiesa, ir šioje šalyje dėl padidinto teroro grėsmės pavojaus pareigūnams 2014 metų lapkričio mėnesį buvo nurodyta nešiotis šautuvus. Tačiau iškart buvo pabrėžta, kad ši priemonė – laikina. Ji turėjo nustoti galiojus 2015-ųjų lapkričio 13 dieną, tačiau po teroro išpuolių Paryžiuje, įvykdytų tą vakarą, buvo pratęsta. 2014 metais Norvegijos policininkams tik 42 kartus teko traukti ginklą ir buvo paleistos tik dvi kulkos.

Tuo tarpu vokiečiai laikosi praktikos, kad, jei įtariamasis nevykdo aiškiai išreikštų pareigūno reikalavimų, priešinasi sulaikymui ar įtariama, jog jis daro sunkų nusikaltimą, pareigūnas gali naudoti šaunamąjį ginklą, siekdamas tokį asmenį sulaikyti. Tačiau ir šioje šalyje nešaudoma į kairę ar į dešinę be jokios atodairos. Už kiekvieną iššautą šovinį tenka atsiskaityti, atliekamas tarnybinis patikrinimas. Tad ir tokioje didelėje šalyje per metus tepanaudojama apie 100 kulkų. Pavyzdžiui, per vienus metus Vokietijos policija panaudojo tik 85 kulkas: 49 kartus buvo paleisti įspėjamieji šūviai, o 36 kartus šauta į įtariamuosius. 15 buvo sužeista, 6 – mirė. Per tuos pačius metus net 9000 kartų buvo šauta į gyvūnus. Beveik visi jie buvo ligoti ar pavojingi žmonėms.

Visai kitaip yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia tiek šūvių policija gali paleisti per vieną vakarą. JAV policininkai pirma šauna, o po to galvoja, kodėl. Šioje šalyje ilgą laiką galiojo taisyklė, kad, jei agresyvus žmogus priartėja prie policininko arčiau kaip per 21 pėdą (6,4 metro), pareigūnas turi teisę šauti. Su šia nuostata nesiginčijo ir teismai, tačiau dabar situacija ima keistis. Ypač po to, kai nuo pareigūnų rankos žuvo daug jaunų juodaodžių. Per Amerikos miestus nusiritus protestų bangoms, kelių JAV didmiesčių policijos departamentuose jau keičiama tvarka, pagal kurią policininkai turi įvertinti, kada įtariamąjį vytis, ar į jį šauti, kada bandyti atšaldyti įtampą, o kada apskritai atsitraukti ir nerizikuoti nei savo, nei kitų gyvybe. Ir nors naujovės vertinamos skirtingai, tačiau sutariama, kad demokratinėje visuomenėje piliečiai sprendžia, kaip turi dirbti policija.

Sprendžia politikai

Tad ir pas mus politikai turi nuspręsti, ar „neišvengiamai būtina“ šauti į lengvąjį automobilį, vežantį, kad ir kontrabandą? Ar valstybės ekonominiai interesai yra svarbesni nei rizika, susijusi su ginklo panaudojimu? Ar „kelių gaideliai“ tokie pavojingi, kad juos sulaikant tenka šaudyti rizikuojant, kad kulka gali nulėkti ne ten, kur reikia?

Kadangi mes vadovaujamės europiniais įstatymais, tai padėtis kaip ir aiški. EŽTT pozicija bylose dėl policijos, valdžios pareigūnų mirtiną grėsmę keliančio ginklo panaudojimo yra tokia, kad toks jėgos panaudojimas gali būti pateisinamas tik tuomet, jeigu tai buvo neišvengiamai būtina. Tas „neišvengiamai būtina“ reiškia, kad panaudojimas turi būti proporcingas konkrečiomis aplinkybėmis ir teismas, vertindamas, ar jėgos panaudojimas buvo proporcingas, pirmiausia ieško, ar buvo aiškus ir neišvengiamas pavojus, dėl kurio buvo būtina tokį ginklą panaudoti. Pavojus turi būti akivaizdus ir realus, antraip policininkas liks atpirkimo ožiu. Tad policijai geriausia būtų visiškai nusiginkluoti ir sekti britų pavyzdžiu. Jungtinėje Karalystėje policininkai vadovaujasi Nacionaliniu sprendimų modeliu, pagal kurį svarbiausia – kalbėjimasis ir kantrybė. Čia per dvejus metus per ginkluotus užpuolimus nežuvo nė vienas policijos pareigūnas.

Žilvinas VIZGIRDA

Rekomenduojami video