Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sutrypę daugybės merginų gyvenimus prekeiviai liko nenubausti

Apie vieną skandalingiausių – net dešimtmetį trukusį – ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis esame rašę prieš keletą metų. Iki šiol teismuose dar nagrinėjamą šią „vergių“ bylą, ko gero, galima vadinti viena gėdingiausių, nes dėl per ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo didžiajai daliai įtariamų prekeivių (iš 14) suėjo senaties terminas, o likusieji, nors ir pasėdėję kaltinamųjų suole, išėjo triumfuodami – buvo teismo išteisinti.

Priminsime, jog panevėžiečių bei tauragiškių gauja nebaudžiama siautėjo mūsų šalies miestuose ir miesteliuose 2001–2002 metais. Į jos tinklus pakliuvo ne mažiau nei 30 jaunų merginų, taip pat ir nepilnamečių. „Vergės“ buvo apgaule išvežtos į Ispanijos Karalystę ir parduotos šios šalies viešnamių ir barų savininkams. Už vieną „vergę“ ispanų suteneriai mokėdavo iki 4000 eurų.

Ikiteisminio – 2003 metų – tyrimo duomenimis, lietuvių grupuotę sudarė šie asmenys: Darius Banis (g. 1975 m.), Juozas Jutkevičius (g. 1976 m.), pravarde Auvė, Lijana Pomerneckienė (g. 1971 m.), Antanas Mažeika (g. 1978 m.), Andrejus Solomianiukas (g. 1969 m.), pravarde Lysas, Giedrius Stirbys (g. 1978 m.), Darius G. (g. 1982 m.), Darius B. (g. 1975 m.), Olegas O. (g. 1980 m.), Justinas G. (g.1981 m.), Žilvinas S. (g. 1971 m.), Rimantas M. (g. 1975 m.), Rasius D. (g. 1977 m.), pravarde Storas, Tadas K., pravarde Lapė, ir kiti, likę tardymo taip ir nenustatyti. Tų asmenų, kurių skelbiame tik vardus, pavardės redakcijai yra žinomos, tačiau negalime jų minėti, nes šiems prekeiviams žmonėmis už jų įvykdytus nusikaltimus jau suėjęs senaties terminas. Jie lietuvaites iš visų šalies miestų ir miestelių dažniausiai vežė ispanui Angelui Peresui Galardui (g. 1961 m.) ir Joakimui Romerui Alarkonui, turėjusiems klubą „Night Club 88“ (Mursijos regionas pietryčių Ispanijoje), bei Manueliui Salazarui Pelegrinui-Manolui (g. 1960 m.), klubo „2000“ savininkui. Šis klubas buvo įsikūręs šalia nedidelio San Chavero miestelio.

Merginos buvo vežamos ir į „Blue Star“ naktinį klubą, kurio savininkas – Angelas Sančesas Sueras. Jis vėliau tapo tik liudytoju ir atpažino ne vieną lietuvaitį – prekeivį žmonėmis.

Kai kurie gaujos nariai – tauragiškis Vaidotas Povilionis (g. 1979 m.) bei panevėžietis Andrius Povilionis (g. 1975 m.), pravarde Oncė, 2007 metais nuteisti kartu su M. S. Pelegrinu, ir kiti – buvo įsikūrę Ispanijoje, Kartagenos, Almerijos ir Taragonos miestuose, kur pasitikdavo atvežtas merginas, tirdavo „paklausą“, turėjo sudarę kontraktus su minėtų klubų savininkais dėl merginų pristatymo.

Nusikalstamas abejingumas

2003 metų vasarą Panevėžio apskrities VPK pradėtą ikiteisminį tyrimą kontroliavo dabar jau buvęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Vilimavičius. Tačiau iki 2007 metų, kuomet šis prokuroras už įstatymų pažeidimus ir prokuroro vardą žeminančius poelgius gavo tarnybinę nuobaudą ir išėjo iš darbo, tyrimas mažai tepasistūmėjo į priekį: 2003–2004 metais tebuvo užrašyti 4 nukentėjusiųjų parodymai ir įtariamiesiems A. Solomianiukui, Juozui Jutkevičiui, Dariui Baniui bei Giedriui Stirbiui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti!

Vėliau byla nugulė į stalčių, iš kurio ją pagaliau ištraukė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Kaip pasibaigus ikiteisniam tyrimui – 2013 metais – paaiškino šio biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas Tomas Puškorius, per tą laiką įtariamieji išsislapstė, o nukentėjusiosios, ištrūkusios iš savo kankintojų ir išnaudotojų gniaužtų, pačios kaip įmanydamos stengėsi „susilopyti“ savo sudraskytus gyvenimus ir nebenorėjo prisiminti patirto košmaro. „Ką galėjome, tą padarėme, – sakė T. Puškorius. – Jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pridaryta klaidų, kurias sunku, o kartais neįmanoma buvo ištaisyti. Be to, ispanai neskubėjo atsakyti mums ir į teisinės pagalbos raštus. Galbūt, taip atsitiko todėl, kad tai buvo viena pirmųjų tokių bylų – tais metais dar nebuvo suformuota tokia nuostata ir praktika, kokią turime šiandien.“

Sutryptas teisingumas

Šiurpo ir tuometė Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė, su savo bendražygėmis teikusi pagalbą ne vienai nukentėjusiajai. „Įsivaizduokite, kad nuo jūsų gyvenimą sugriovusio nusikaltėlio nukentėjote 2002 metais, 2006-aisiais buvote pirmą ir paskutinį kartą pakalbinta policijos pareigūnų, na, o 2012 metais gaunate laiškelį su grėsmingu reikalavimu atvykti į teismą. Tikriausiai toks scenarijus daugeliui mūsų, net ir negirdėjusiems apie jokias žmogaus teises ar aukų apsaugos mechanizmą, pasirodytų absurdiškas, – piktinosi K. Mišinienė. – Tačiau dideliam būriui merginų, iš įvairių Lietuvos miestelių įviliotų į prostitucijos košmarą Ispanijoje, tai – brutali realybė. Iš tų merginų, kažkada taip laukusių teisingumo, teismo duris šiandien varsto vos pora nukentėjusiųjų, o ir tos keikia save, nes prekeiviai – išteisinami. O kitos jau seniai numojo ranka į bet kokį jas sutrypusių veikėjų teisinį persekiojimą, išsikėlė gyventi į užsienį, dingo, kažkur pražuvo...Tai – ikiteisminio tyrimo parodija, kai nė vienos nukentėjusiosios parodymai nebuvo patvirtinti teisėjo, atmestinai atliktos akistatos ar atpažinimas, kai byla metų metais mėtėsi policijos tyrėjų ar juos kontroliavusių prokurorų stalčiuose“...

„Nenuoseklūs parodymai“

Tokia neįtikėtina proceso eiga džiaugėsi tik grupė sutenerių ir prekeivių žmonėmis – verbavusių patiklias moteris, gabenusių jas naktinių klubų savininkams, prievartavusių ir žalojusių nepaklusniąsias...

Ir iš tikrųjų – panagrinėjus kai kurių įtariamųjų biografijas, paaiškėjo, kaip šauniai per tą dešimtmetį jie „išsiskalbė marškinius“: tapo vadybininkais, solidžiais verslininkais, apgynė net magistro laipsnius... O tuo tarpu jų aukos ir šiandien dar tirta iš baimės, vos išgirdusios savo kankintojų vardus ar pamačiusios į šiuos išgamas panašų žmogų. Tuo labiau, kad prokurorams pasodinus į kaltinamųjų suolą tuos kelis įtariamuosius, teismai juos vieną po kito išteisino.

Sausi iš balos išlipo J. Jutkevičius, D. Banis, o visai neseniai – ir A. Mažeika. Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas šių metų kovą nusprendė A. Mažeiką išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 147 str. (prekyba žmonėmis) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

„A. Mažeikos kaltė buvo grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai ir kurie viso proceso metu buvo nenuoseklūs. Prieštaravimų tarp kaltinamojo bei nukentėjusiosios parodymų nepaneigė ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti bei ištirti įrodymai. Todėl teismas konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina kaltinamojo dalyvavimo darant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką“, – šių eilučių autorė gavo tokį komentarą, nes teismo posėdžiai buvo uždari.

Šioje byloje taškas dar nepadėtas – Panevėžio apygardos prokuratūra nuosprendį apskundė Lietuvos Apeliaciniam Teismui.

Abejingi pasieniečiai

O dabar grįžkime į 2001 metus. Tų metų nusikalstamumo būklės Lietuvoje apžvalgoje akcentuojamas tik žymus (24,9 proc) finansinių nusikaltimų padidėjimas, tačiau prekyba žmonėmis tarsi ir nevyksta – tokių nusikaltimų nefiksuota. O tuo tarpu 2001–2002 metais vos ne kas dieną į užsienį skrieja automobiliai, pakrauti „gyvosiomis prekėmis“ – merginomis, kurioms teks teikti lytines paslaugas užsienio viešnamiuose ar naktiniuose klubuose. Susidaro įspūdis, jog pareigūnai ne tik nekreipė dėmesio į tėvų prašymus suieškoti jų prapuolusias dukras, bet ir atsainiai žiūrėjo į iš vergijos sugrįžusių (ar deportuotų) merginų pareiškimus ir pasakojimus apie nuo prekeivių žmonėmis patirtą siaubą. Nesuko galvos ir tie, kurie dirbo Lietuvos–Lenkijos pasienyje bei privalėjo atkreipti dėmesį į keliasdešimt kartų per metus pirmyn ir atgal zujančius tuos pačius automobilius su jaunais žmonėmis.

Net, kaip matome, ikiteisminio tyrimo medžiaga, kai Ispanijos policija pirmą kartą deportavo lietuvaites ir jos grįžusios namo davė parodymus, irgi nieko nesudomino – nes tuo metu galiojo nuostata: „kokios jos nukentėjusios – išvažiavo gi savo noru“...

„Senukų prižiūrėtoja“

„Akistata“ pateikia keletos nukentėjusiųjų (vardai pakeisti – red. past.) liudijimus.

Iš Auksės parodymų: „1999 metų rudenį buvau atleista iš darbo. Kartą sutikau pažįstamą, kurį visi vadino Lysu (vėliau atpažintas kaip A. Solomianiukas – red. past.). Užsiminiau, kad ieškau darbo. Maždaug po savaitės jis paskambino ir pasiūlė darbą Anglijoje prižiūrėti pagyvenusius žmones. Kadangi darbo rasti savame mieste nepavyko, nutariau vykti tų senukų prižiūrėti. 2000-ųjų vasarį Lysas pranešė, kad į Angliją važiuoja jo pažįstami, tad galėtų mane nuvežti. Sutartą dieną – turėjau pasiimti būtiniausius daiktus ir pasą – manęs atvyko pasiimti du vyrukai, kurie prisistatė Giedriumi ir Rasiumi (vėliau moteris juos atpažino iš policijoje jai pateiktų nuotraukų). Po to mes dar sustojome paimti kitos merginos, kurios vardas, berods, Ligita. Kol nepasiekėme Vokietijos, nekalbėjome apie būsimą darbą, tačiau vėliau Giedrius su Rasiumi ėmė klausinėti mūsų, ar mes žinome, kur važiuojame. Aš pasakiau, jog žinau – į Angliją prižiūrėti senukų. O jie tik nusišaipė ir pranešė, kad mus veža į Ispaniją, kur turėsime 3 mėnesius dirbti prostitutėmis. Ir dar paaiškino, jog turėsime atidirbti kelionės išlaidas – po 300 dolerių, o visą kita liks mums. Vežant buvome akylai saugomos. Galų gale, pasiekėme Almerijos miestą. Ten, prie „Tropikana“ naktinio klubo, įvyko sandoris su trimis vyrais: Dainiumi, Nerijumi ir kažkokiu Auve. Jie liepė mums susirinkti daiktus ir išlipti. Nuvedė į šalia naktinio klubo esančius kambarius ir apgyvendino. Aš pasakiau, jog prostitute dirbti neketinu. Tuomet Dainius žiauriai mane sumušė, atėmė pasą ir pagrasino daužysiąs mane tol, kol sutiksiu, o jei kam nors bandysiu paskambinti ar pasiskųsti, nužudysiąs. Bijojau, kad užmuš, todėl prisiverčiau dirbti prostitute. Dirbau tik už maistą, nes privalėjau „atidirbti“ už atvežimą“.

Pavyko pabėgti

Po mėnesio Auksė buvo pervežta į Mursijos miestą ir apgyvendinta kitame klube – „Night Club 88“. Ją ir Ligitą pasitiko ispanas Manola – klubo savininkas ir nuvedė į joms skirtą kambarį. Trumpai drūtai paaiškino, jog turės aptarnauti klubo klientus. Ji dar pabandė ieškoti pagalbos ir kreipėsi į vieną baro apsauginį, tačiau tuoj buvo iškviesta į Manolo kabinetą, kur buvo sumušta ir buvo žiauriai išžaginta. Išeiti iš baro patalpų taip pat nebuvo galima – jis nuolat būdavo užrakintas, merginas akylai saugojo apsauginiai.

Iš Auksės parodymų: „Kartą Manola liepė aptarnauti klientą, o aš atsisakiau. Į klubą tuoj atvažiavo Dainius ir žiauriai sudaužė. Jis „draugiškai“ patarė nesipriešinti, o eiti dirbti, nes galiu būti pakišta po velėna ir niekas manęs daugiau nebesuras. Po to sumušimo nebesipriešinau, aptarnaudavau klientus, bet nuolat galvojau, kaip iš to pragaro ištrūkti.

Kartą pasiguodžiau vienam savo klientui, vardu Chosė, kad mane prieš mano valią seksualiai išnaudoja. Šis vyras man padėjo pabėgti. Pas jį gyvenau apie porą mėnesių, nes reikėjo užsidirbti pinigų maistui ir bilietams atgal į Lietuvą. Dirbau pas Chosė draugą vaisių plantacijose nelegaliai. Kadangi reikėjo paso, paskambinau į Madridą, į Lietuvos ambasadą ir pranešiau, jog mafija iš manęs atėmė pasą ir privertė dirbti prostitute. Tačiau pagalbos nesulaukiau – ambasados darbuotojas liepė man važiuoti namo ir kad policija mane apsaugos... Taip ir nesupratau, ką turiu daryti.“

Nubaudė už pabėgimą

Taigi, ambasados darbuotojai irgi nesuko galvos dėl merginų, atsidūrusių beviltiškoje padėtyje ir prašančių pagalbos. Pasimetusiai ir moraliai sugniuždytai merginai net nebuvo išaiškinta, kur ji turėtų kreiptis ir kas jai galėtų padėti.

Iš Auksės parodymų: „Neužilgo tame Totanos miestelyje mane pamatė lietuviai, kurie ir atvežė mane į Ispaniją. Tai buvo Giedrius, Rasius, Dainius, Tomas. Jie čiupo mane viduryje gatvės, įgrūdo į automobilį ir nuvežė į Akvadulsijos miestą. Pakeliui pagrasino, jei rėksiu, užmuš. Jie mane nutempė į vieno daugiabučio butą, kur gyveno man iki tol nematyti du lietuviai, uždarė į kambarį, o patys, suėję į virtuvę, tarėsi. Po to Giedrius rankšluoščiu užkimšo man burną, o Dainius užklijavo lipnia juosta. Lipnia juosta surišo rankas ir kojas, pargriovė ant grindų. Įkaitinę lygintuvą degino nugarą, o Tomas nuorūka ėmė deginti man antakį grasindamas, jog tuoj nebematysiu ir nebebūsiu tinkama niekam. Tie vyrai man aiškino, kad „nė viena pana taip nesielgia, nes puikiai žino, kas su ja gali atsitikti“. Tomas, Dainius ir Giedrius ėmė mane spardyti... Praradau sąmonę... Kai atsipeikėjau, buvo jau tamsu, mane saugojo tik Tomas. Tuo tarpu grįžo girtas vienas buto nuomininkas, kuris pareiškė, kad jei aš dirbau prostitute, tai turiu „duoti“ visiems. Aš pasipriešinau, todėl vėl buvau spardoma ir mušama, o galiausiai išžaginta. Pasitenkinęs tas vyras nuėjo miegoti. Miegojo ir Tomas, todėl aš patyliukais išėjau į balkoną ir perlipau į kito buto balkoną. Ten gyvenusiam ispanui papasakojau, kas nutiko ir pabėgau. Iš karto kreipiausi į vietos policiją.“

Ispanijos policininkai nuvežė Auksę į ligoninę, kur medikai jai suteikė pagalbą. Vėliau jaunoji moteris buvo apgyvendinta nukentėjusiųjų asmenų centre. Pirmuosius parodymus ši nukentėjusioji davė dar 2003 metų vasarą, savo žodžių neišsižadėjo ir apklausta 2007-aisiais. Atpažino visus ją pardavinėjusius ir seksualiai išnaudojusius asmenis: Rasių D., Giedrių S., J. Jutkevičių-Auvę, A Solomianiuką-Lysą ir kitus. Tačiau juos visus išgelbėjo... pareigūnų aplaidumas.

„Rinkti braškių“

Iš Lizos parodymų: „2001 metų spalį su savo drauge Jolanta kelioms dienoms nuvykau į Panevėžį pas šios draugę. Vieną dieną pas tą merginą atvyko jos pažįstamas Justas su keletu jaunuolių, tarp kurių buvo ir Darius (Darius Banis – aut. past.). Jie buvo malonūs, pasiūlė važiuoti pasilinksminti. Mes su Jolanta sutikome. Tačiau tie vyrai mūsų nebepaleido, o nuvežė į sodą, už maždaug 3 kilometrų nuo Panevėžio. Sode mus su Jolanta laikė apie savaitę, akylai saugojo, kad nepabėgtume. Mušė ir žagino. Justas sakė, kad jei su juo „nesidulkinsiu“, tai tuomet visi mane „patvarkys“. Buvau pasimetusi ir išsigandusi. Be to, Justas iš manęs atėmė pasą. Vėliau atvažiavo toks Rasius. Jis pasiūlė man ir Jolantai važiuoti į Ispaniją braškių rinkti. Girdi, gerai moka. Sakė, kad Ispanijoje mus pasitiks Justino sesuo Kristina ir padės. Nors įtariau klastą, tačiau pasirinkimo neturėjau – pabėgti buvo neįmanoma.

Kol buvome sode, Jolantai padarė suklastotą pasą ir liepė išmokti anketinius to paso duomenis. Pamenu tik tiek, kad pasas buvo kažkokios merginos iš Klaipėdos. Kai dokumentai buvo sutvarkyti, mus su Jolanta įgrūdo į automobilį ir išvežė Tauragės kryptimi. Tauragėje, vienoje degalinėje, laukė „Audi 100“ ir vyras, vardu Žilvinas. Mus persodino į jo automobilį, kartu įsėdo ir Rasius. Nuvežė į sodo namelį prie Tauragės. Mane nuolat gąsdino: esą jeigu pabėgsiu ar šauksiuosi pagalbos, bus susidorota ne tik su manimi, bet nukentės ir mano šeima.

Vieną vakarą mus įsodino į Žilvino vairuojamą automobilį, kartu važiavo ir Rasius. Pasienyje Jolanta dėl suklastoto paso buvo išlaipinta, jie visi buvo apklausti. O aš tiek buvau prigąsdinta, kad paprašyti pagalbos bijojau.“

Beje, byloje yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos raštas, jog Lizos minėtą išvykimo į Ispaniją dieną Lazdijų PKP kirto tik ji ir du vyriškiai – jokios Jolantos nebuvo, baudžiamoji byla dėl pasinaudojimo suklastotu pasu nebuvo pradėta... O Liza, apklausta ir dar po poros metų, atkakliai laikėsi tos pačios versijos: Jolanta tikrai važiavo, bet „užkliuvo“ dėl suklastoto paso...

Dingo be žinios

Iš Lizos parodymų: „Pasiekus San Chavierą, mane perdavė kitam lietuviui, o šis kartu su Rasiumi nuvežė iki tokio pastato grotuotais langais. Jie sakė, kad tai – prostitučių klubas. Prieš tai Žilvinas dar įdavė man du krepšius su drabužiais, kuriuos esą turėsiu vilkėti. Vyrai atsivedė dar 3 merginas ir įsodino į automobilį. Važiuojant tos merginos manęs paklausė, ar aš žinau, kur mane veža. Atsakiau, kad rinkti braškių. Jos ėmė juoktis: „Durne, tu – visos dirbsime pas Manolą prostitutėmis.“

Nukentėjusiosios, kurios išdrįso duoti parodymus, tvirtino, jog Angelas Peresas Galardas ir Joakimas Romeras Alarkonas, klubo „Night Club 88“ (Mursijos regionas pietryčių Ispanijoje) savininkai, o ypač Manola-M. S. Pelegrinas, klubo „2000“ savininkas, buvo labai žiaurūs merginoms. Jie versdavo jas aptarnauti iki 10 klientų per parą. Merginos privalėdavo paisyti visų klientų norų – pasitaikydavo ir iškrypėlių, kurie merginas kankindavo, žagindavo įvairias būdais. Pasak nukentėjusiųjų, kiekvienas klientas turėdavo sumokėti 80 eurų už pusvalandį. Jos privalėdavusios atidirbti klubų savininkams po milijoną pesetų, o vėliau – po 6000 eurų. Iš merginų uždirbtų pinigų būdavo atskaičiuojama už maistą, drabužius, kosmetiką ir buto nuomą. Lietuviams, tiekusiems „gyvąsias prekes“, ispanų suteneriai mokėdavo maždaug 3000 eurų už kiekvieną merginą.

Merginas, pasipriešinusias ir nesutikusias aptarnauti klientų ar šiaip kuo nors neįtikusias, jau nekalbant apie bandymą pabėgti, Manola ir jo parankiniai žiauriai mušdavo, smaugdavo laidu, į burną įkišę šautuvą žadėdavo nušauti, leido narkotikus, žalodavo ir žagindavo. Arba jos tiesiog dingdavo. Ne viena, ištrūkusi iš pragaro, vėliau prasitarė, kad Manola yra nužudęs ne vieną merginą.

Mušė ir žagino

Žiaurūs merginoms buvo ir lietuvių prekeivių gaujos nariai, pardavinėdavę savo tautietes minėtų klubų savininkams.

Iš Robertos parodymų: „Į Ispaniją mane įkalbėjo važiuoti Lijana (Pomerneckienė – red. past.), o nuvežė Lapė. Kaip ir kitos, pakliuvau pas Manolą. Tame klube dirbau gal savaitę – pasirinkimo neturėjau, visos buvome saugomos ir laikomos užrakintos. Susipažinau su tokia Julija, kuri sakėsi atvežta iš Tauragės. Abi nutarėme bėgti, nes Julija sakė susipažinusi su lietuviais, kurie galėtų padėti. Jie prisistatė esą Žilvinas ir Gintaras, tvirtino su šeimomis gyvenantys Ispanijoje. Tačiau jie mus nuvežė į kažkokį butą, kur gyveno 4 ar 5 lietuviai. Ateidavo jų ir daugiau – jie gerdavo ir mušdavosi. Tame bute gyveno ir toks Oncė (vėliau atpažintas kaip Andrius Pavilionis – red. past.). Jis mane ir Juliją nuolat mušdavo, spardydavo, smaugdavo, degindavo cigaretėmis rankas ir krūtinę, badydavo adatomis panages ir po kelis kartus per dieną reikalaudavo lytinių santykių. Negana to, nuvežė į kitą butą, kur gyveno keturi 20-30 metų lietuviai. Tie vyriškiai mane ir Juliją kelis kartus skandino vonioje, pilnoje vandens, ir žagino įvairiais būdais.“

Kas vėliau nutiko Julijai, Roberta nežino – jos buvo parduotos skirtingiems suteneriams. Tačiau mergina buvo tiek įbauginta, jog per apklausas Lietuvoje ji tvirtino nenorinti būti pripažinta nukentėjusiąja, bijanti dėl savo gyvybės, todėl teisme neliudysianti.

Ar merginų parodymus užrašinėję pareigūnai nešiurpo iš siaubo? Ko gero, ne, nes daugelis žagintojų iki šiol ramiai sau leidžia dienas laisvėje arba išteisinami.

Panašų pragarą perėjo ir kitos nukentėjusiosios. Kai kurioms pavyko pabėgti per ispanų policijos reidus minėtuose klubuose, o kai kurioms ištrūkti padėjo gailestingi klientai.

TIK FAKTAI:

2007 metais, po daugybės ispanų policijos reidų į jau minėtus klubus, Ispanijos Karališkasis teismas 35 su puse metų į kalėjimą pasiuntė žiaurųjį Manolą-Manuelį Salazarą Pelegriną; jis buvo apkaltintas žmogžudystėmis, nelegaliu ginklų bei narkotikų laikymu, pelnymusi iš prostitucijos, seksualinės prievartos ir kitais sunkiais nusikaltimais.

Kartu su Manola į kaltinamųjų suolą turėjęs sėsti suteneris iš Venesuelos Hektoras Jezusas Ardila teismo nebesulaukė – mirė tardymo izoliatoriuje.

Klubo „2000“ vadybininkas Chuanas Paganas Bernalis, taip pat apkaltintas žmogžudyste, smurtavimu ir kitais sunkiais nusikaltimais, už grotų kalės 24 metus.

Mamita-Marija Soledada Iglesijas Garsija ir klubo „2000“ apsaugininkas Luisas Fernandas Herera Monsalvė laisvės buvo netekę 8 metams.

Po 8 metus kalėjimo buvo gavę ir du Ispanijoje gyvenę lietuviai: panevėžietis A. Povilionis-Oncė ir tauragiškis V. Povilionis.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ

Rekomenduojami video