Vienuoliai maždaug VI–VIII a. sukūrė įspūdingąją Keltų knygą. Tai – vienas labiausiai branginamų šedevrų Airijoje. Apie tai rašo Martha Kearney.

Neišdildomi įspūdžiai

Vieną vasarą prieš kelerius metus buvau apsistojusi Švč. Trejybės koledžo studentų kambaryje. Nors gyvenimo sąlygos ten buvo ganėtinai spartietiškos, galimybė neribotai klajoti po senuosius Dublino (Airija) universiteto pastatus, išėjus visiems turistams, buvo nepamainoma. Nuostabiausia buvo žiūrėti į Keltų knygą tiek kartų, kiek tik norėjau. Šie rankraščiai – vienas iš viduramžių Europos stebuklų.

Manoma, kad šią knygą sukūrė vienoje tolimoje Škotijos saloje gyvenę vienuoliai. Jie gyveno VI a. airių vienuolio Columbos įkurtame vienuolyne. Daug amžių šis rankraštis buvo laikomas didžiąja Columbos evangelija. Tačiau dabar mokslininkai knygą priskiria vėlesnio periodo kūrybai, manoma, kad ji buvo baigta VIII a. ir IX a. sankirtoje.

Keista, kad laukinėje vietoje su ribotais gyvenimo ištekliais žmonės galėjo sukurti tokį subtilų ir puošnų meno kūrinį. Galima įsivaizduoti vienuolius, kruopščiai dirbančius savo avilio formos akmeninėse lūšnelėse, į kurias atsimuša jūrų vėjai ir bangos, o lauke klykauja kirai. Net sunku nusakyti, kokie nutolę nuo pasaulio ir liūdni jų gyvenimai gali atrodyti.

Tačiau vienuoliams teko grumtis ne tik su gamtos jėgomis. Vienuolynas, kaip dauguma ankstyvųjų krikščioniškų bendruomenių, susidūrė su vikingų grėsme. 806-aisiais, kai po vieno išpuolio mirė 68 bendruomenės nariai, Columbos vienuoliai rado prieglobstį naujai įkurtame vienuolyne, Keltų grafystėje Airijoje, kur galėjo būti saugūs. Labiausiai tikėtina teorija, kad vienuoliai su savimi galėjo atsivežti rankraštį.

Neįtikėtina, kad iki tol, kol viskas buvo užrašyta, dauguma puslapių buvo perduodami iš kartos į kartą, trūko vos 60-ies. Tačiau viduramžių šaltiniuose užfiksuota, kad 1006 m. iš Keltų bažnyčios buvo pavogtas iliustruotas rankraštis. Manoma, kad tai galėjo būti ta pati Keltų knyga.

Pagal Ulsterio analus knyga po dviejų mėnesių ir dvidešimties dienų buvo rasta po velėna. Po vietovėse vykusių karų iš Keltų bažnyčios liko tik griuvėsiai, o 1653-iaisiais knyga buvo išsiųsta į Dubliną, kur buvo galima ją saugiai laikyti. Po kelerių metų knyga nukeliavo į Trejybės koledžą, kur saugoma iki šiol.

Tamsiųjų amžių šviesa

Keltų knygos mastas ir ambicijos neįtikėtinos. Jai reikėjo 185 veršelių odos. Beveik visi iš 680 puslapių yra vienu ar kitu būdu dekoruoti. Kai kuriuose puslapiuose kiekvienas kampelis yra užpildytas neįtikėtinai nuostabiais keltų ornamentais. XII a., manoma, rašytojas Geraldas Walesas apibūdino šią knygą.

Šioje knygoje atsiskleidžia visų keturių šv. Jeronimo išverstų evangelijų harmonija, kur beveik kiekvienas puslapis yra vis kitokio dizaino, stebina ir spalvų įvairovė. Čia galima išvysti didybės veidą, dieviškai nupieštą, čia yra mistinių evangelistų simbolių, kiekvienas su sparnais. Čia yra erelis, avinėlis, žmogus ir liūtas ir begalė kitų gyvybės formų. Žvelgdamas paviršutiniškai, nepamatysi nuostabaus ornamentų ažūro. Tik nuo tavęs priklauso, ar gebėsi pamatyti nuostabią meistrystę. Visos gudrybės yra tokios subtilios, pilnos mazgų ir jungčių, o spalvos tokios naujos ir gyvos, kad gali pamanyti, jog tai – angelo, o ne žmogaus darbas.

Pačios ekstravagantiškiausios iliustracijos – ant titulinių keturių evangelijų puslapių. Evangelijos pagal Joną tituliniame puslapyje yra keturi žodžiai: „Iš pradžių buvo žodis“ (In principio erat verbum). Tada matome paties šv. Jono figūrą, didžiulėmis susimąsčiusiomis akimis žvelgiančią į knygą. Kur kas mažiau garbingoje pozicijoje jam iš dešinės yra mažesnė figūra, laikanti taurę vyno. Jo akys primerktos, apsvaigusios nuo alkoholio, o virš jo pavaizduota didžiulė pabaisa. Šis fantastinis padaras su aštriais baltais dantimis ilgu liežuviu beveik laižo vyną. Nežinau, ar tai – parabolė apie blogį, keliantį alkoholio troškulį, ar vienuolių pokštas. Iliustracija žadina vaizduotės instinktus.

Šlovių šlovė

Pats žymiausias šios knygos puslapis žinomas Ci Chro vardu. Tai – pirmosios Kristaus vardo raidės senąja graikų kalba. Raidės – didžiausia puslapio puošmena.

Puslapis dekoruotas besisūkuriuojančiais, beveik psichodeliniais elementais, nepaprastai įmantriais raštais. Galima žiūrėti į juos per amžius ir atrasti vis naujų detalių. Įmantriu linijų audiniu užpildoma kiekviena erdvė. Viename kampe matome žuvį galabijančią ūdrą. Kai kas mano, kad religinėje ikonografijoje tai yra Kristaus mirties simbolis. Bet tai galėjo būti ir realiai Škotijos dykynėse dažnai vienuolių matoma scena.

Visoje Keltų knygoje yra labai daug gyvūnų vaizdinių nuo egzotinių povų, liūtų ir gyvačių iki naminių kačių, kiškių ir ožkų. Šie vaizdiniai buvo labai plačiai tyrinėjami. Kai kurie gyvūnai, tokie kaip ožkos, galima numanyti, buvo kasdienio gyvenimo dalis, tačiau kai kurie galėjo būti pagoniški simboliai, perkelti į krikščioniškąją erą. Šios figūros dažnai biblinėms istorijoms suteikia dramatiškumo. Pavyzdžiui, pažvelgę į Evangelijos pagal Matą vietą, kur aprašoma, kaip Judas išdavė Jėzų, išvysime du liūtus.

Anot iliustracijų tyrinėtojo Bernardo Meehano, liūtai simbolizuoja Jėzaus ir Judo figūras. Kairėje esantis Judas agresyviai kanda dešinėje esančiai pasyvesnei Jėzaus figūrai. Įdomu tai, kad tuo metu gyvenusiems žmonėms simbolių prasmės natūraliai buvo kur kas aiškesnės negu mums.

Buvo naudojamas gausus pigmentų asortimentas, kuriame buvo net ir Šiaurės Europos gabenamų indigo mėlynumo dažų. Geltonasis arseno sulfidas buvo naudojamas ryškiai geltonam pigmentui išgauti. Raudona buvo gaminama iš organinių šaltinių, kuriuos šiandien sunku tiksliai identifikuoti.

Keltų knyga nėra vien iliustruotas vadinamojo salų stiliaus rankraštis. Vienuoliai iš Columbos įkurto vienuolyno įsteigė ir kitų vienuolinių bendruomenių, tarp jų – ir iš tamsaus akmens 635 m. pastatytas Aidano vienuolynas Ionos saloje. Čia vienuoliai sukūrė Lindisfarno evangeliją. XI a. Ulsterio analai Keltų knygą apibūdina kaip nuostabiausią Vakarų pasaulio kūrinį.

Garbinimo priemonė

Rankraščių tyrinėjimo ekspertas Bernardas Meehanas rašo, kad Airijai ši knyga simbolizuoja mokslo jėgą, krikščionybės poveikį šalies gyvenimui bei meninės vaizduotės dvasią. Tai yra tiesa dešimtims tūkstančių lankytojų, kurie kasmet susimoka, kad galėtų pamatyti šį stebuklą, žadinantį ir kino kūrėjų vaizduotę.

„Keltų paslaptis“, animacinis filmas apie jauno vaikino aistrą šiam rankraščiui, buvo nominuotas „Oskaru“. Kodėl vienuoliai tiek daug vargo, kad sukurtų šiuos puslapius? Gal geriau knygos puslapiuose esančios iliustracijos būtų buvusios ant bažnyčios sienų ir darytų poveikį didesnei daliai visuomenės, kuri anuomet negebėjo nei rašyti, nei skaityti? Naujausi tyrimai rodo, kad knygos buvo naudojamos religinių apeigų metu, buvo suvokiamos kaip garbinimo priemonė ir didžiajai daliai žmonijos buvo tarsi talismanas.