Pirmasis pasaulinis karas kilo po Europos užkampyje, Sarajeve, nuaidėjusių šūvių. Ar galėtų būti, kad Trečiąjį pasaulinį įžiebtų karinis konfliktas ES pakraštyje – Baltijos šalyse?

Taikinys – Latgala

Kažin ar būtų galima prikišti, kad lietuviai, latviai ir estai apie tokią galimybę svarsto vien tik dėl nesveiko susireikšminimo: Didžiosios Britanijos TV ir radijo transliacijų korporacija BBC vasario pradžioje parodė savo sukurtą filmą „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“. Jame rimtai nagrinėjama Trečiojo pasaulinio karo kilimo galimybė po to, kai Latvijoje Maskvos pradėtas hibridinis karas perauga į NATO ir Rusijos karinį konfliktą. Pasak BBC atstovų, filmo scenarijus paremtas politikos ir karo ekspertų tyrimais bei NATO štabų karinių žaidimų, kuriuose buvo modeliuojama Rusijos karinė agresija prieš Baltijos šalis, rezultatais.

Filmas pradedamas pasakojimu apie Estijoje rusakalbių gyventojų sukeltus neramumus, kurie vėliau persimeta į Latviją, su Rusija besiribojantį Latgalos regioną. Rusakalbiai separatistai dėl neva pamintų pilietinių ir politinių teisių nori paskelbti referendumą ir atsiskirti nuo Latvijos. Viskas vyksta pagal Rusijos hibridinio karo Ukrainoje „partitūrą“: į Latgalą iš Rusijos slapta permetami perrengti kariai, vaidinantys vietinę „liaudies apsaugą“. Per Rusijos ir Latvijos sieną plūsta karinė technika, ginklai ir kariškiai. Ginklu užiminėjamos Latgalos valdžios įstaigos, skelbiamas pilietinis nepaklusnumas teisėtai Latvijos valdžiai, didinama sumaištis – ir visa tai bandoma pavaizduoti kaip „antrarūšių“ Latvijos gyventojų sukilimą prieš jų teises pamynusį nedemokratišką režimą. Kaip ir galima tikėtis, Latvijos valdžia po nepavykusių bandymų politiškai sureguliuoti konfliktą nusprendžia į smurtą atsakyti jėga ir pasiunčia į Latgalą kariuomenės dalinius. Paaiškėjus, kad čia veikia užsimaskavę Rusijos specialiosios paskirties dalinių kariai, pagalbon atskuba NATO greitojo reagavimo pajėgos. Susirėmimuose žūsta keli Didžiosios Britanijos kariškiai, ir konfliktas pasiekia naują eskalacijos lygį. NATO ir Rusijos karinė priešprieša iš teorinės tampa realia. Į smūgį atsakoma smūgiu, įtampa didėja, nė viena pusė negali nusileisti, ir galų gale Maskva panaudoja taktinį branduolinį ginklą: Baltijos jūroje paskandinami du britų ir amerikiečių karo laivai. JAV atsako branduoliniu smūgiu, kuris nušluoja rusų raketinę bazę. Galiausiai filmo žiūrovai pamato, kaip tarsi nejučiomis priartėja atominė apokalipsė: abi pusės ruošiasi paleisti tarpžemynines balistines raketas su branduoliniais užtaisais.

Sunkūs klausimai

Visa ši išgalvotų įvykių eiga, kaip mato filmo žiūrovai, akylai stebima Didžiosios Britanijos vyriausybės krizinių situacijų vadavietėje. Čia įvykius svarsto ir sprendimus priiminėja specialius įgaliojimus turintys karinės ir politinės vadovybės atstovai. Juos vaidina ne aktoriai, o realūs britų politikai, diplomatai, generolai ir admirolai, kurie dar prieš keletą metų vykdė pareigas turėdami atitinkamus šalies vyriausybės įgaliojimus. Vadavietėje svarstomi esminiai Rusijos hibridinio karo Latvijoje iškelti klausimai – kaip Londonas turėtų reaguoti į tokį iššūkį NATO sąjungininkei? Ar yra pagrindas remtis NATO sutarties 5-uoju straipsniu, kuris įpareigoja karine jėga ginti užpultą bloko narę? Ir jei taip, kaip tą daryti praktiškai? Kaip būtų galima išvengti konflikto su Rusija eskalavimo, jeigu Kremlius tarsi tyčia didina statymus, lyg laukdamas, kad NATO nedrįs panaudoti jėgos ir atsitrauks? Kaip elgtis po to, kai Rusija panaudoja branduolinį ginklą, sunaikina du NATO karo laivus ir iškart atsiprašo dėl neva įvykusios klaidos? Ar Londonas šioje situacijoje turėtų remti ryžtingą Vašingtono poziciją, ar reikėtų verčiau įsiklausyti į Vokietijos raginimą ieškoti išeities derybomis su Kremliumi? Ar britų kariai yra pasiruošę „žūti už Daugpilį“? Ar dėl Latvijos teritorinio vientisumo išsaugojimo Didžioji Britanija turėtų rizikuoti savo pačios egzistavimu? Filmo pabaigoje iškyla dar vienas sunkus klausimas: jei vis dėlto paaiškėtų, kad Rusija netrukus paleis į Didžiąją Britaniją savo atomines raketas, ar britų povandeniniai laivai turėtų smogti atsakomąjį smūgį ir branduolinėse liepsnose sudeginti milijonus rusų? Į šį klausimą filme britų politikai ir kariškiai balsuodami atsako neigiamai.

Palygino su Izraeliu

Įdomu, kad netrukus po šio filmo, kuris oficialių Maskvos atstovų buvo pavadintas pigia propaganda, premjeros NATO šalys pranešė reaguojančios į Rusijos veiksmus ir didinančios karinę paramą Rytų Europos ir Baltijos valstybėms. Jungtinės Valstijos 4 kartus padidino savo karinėms pajėgoms Europoje skirtą finansavimą: jis dabar išaugo iki 3,4 mlrd. dolerių. Pentagonas planuoja Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Baltijos šalyse pastatyti naujus arba rekonstruoti esamus kovinio rengimo centrus, karinės technikos remonto objektus ir karinių oro pajėgų bazes.

Didžiosios Britanijos vyriausybė pranešė skirsianti penkis karo laivus ir 530 jūreivių NATO jungtinėms pajėgoms jūroje sustiprinti. Skelbiama, kad fregata „HMS Iron Duke“, vienas eskadrinis minininkas ir trys minų paieškos laivai patruliuos Baltijos, Šiaurės ir Viduržemio jūrose. „Mūsų pajėgų didinimas NATO turėtų tapti perspėjimu visiems priešams, kad mes pasiruošę atremti bet kokią grėsmę. 2016 metais ypatingas dėmesys bus skiriamas Baltijai: mūsų laivai įsijungs į NATO jūrinių pajėgų bei priešminininę grupes, taip pat dalyvaus pratybose BALTOPS“, – pareiškė D.Britanijos gynybos ministras Michaelas Fallonas.

Šią vasarą Varšuvoje vyks NATO valstybių vadovų susitikimas, kuriame turėtų būti patvirtintas planas dislokuoti papildomas NATO pajėgas Baltijos šalyse, Lenkijoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kurios nerimauja dėl karinės Rusijos grėsmės. Manoma, kad šias pajėgas sudarytų apie 6 000 karių, kurie reguliariai keistųsi dislokacijos vietose. Didžioji jų dalis turėtų atvykti iš JAV, D.Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos.

Taigi, dėmesys praktiniams NATO planams padidinti Baltijos šalių saugumą bei sustiprinti Rusijos atgrasymą auga, ir minėtasis BBC filmas tarsi atspindi Vakaruose didėjantį susirūpinimą dėl agresyvios Kremliaus politikos kaimyninių valstybių atžvilgiu. Nors kai kuriuos šis filmas nuvylė – esą jis naudingas tik Rusijos propagandai, nes žiūrovams gali susidaryti įspūdis, kad konflikto su Rusija atveju Baltijos šalių neįmanoma apginti, o daugelio NATO valstybių vadovybė anaiptol nerodo entuziazmo „žūti už Daugpilį“, tačiau vis dėlto filmo scenarijus paremtas teisine, politine bei moraline NATO pareiga ginti savo nares agresijos atveju. Ir, kaip rodo filme parodyti įvykiai, bent jau Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija šį įsipareigojimą vykdo nepaisydamos branduolinio karo su Rusija grėsmės.

Kad ir kaip ekrane būtų vaizduojami ateities scenarijai, tikrovėje reikia kliautis sveika nuovoka: tokį patarimą Baltijos šalių politikams duoda leidinio „Bloomberg View“ apžvalgininkas Marcas Championas. Jis Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumo problemas lygina su Izraelio situacija ir tarp šių šalių randa tam tikrų panašumų. Baltijos valstybėms, kaip ir Izraeliui, pavojų kelia galimas gausesnio priešo antpuolis, o teritorijos, kurioje būtų galima gintis, – nedaug. Pavyzdžiui, nuo Sirijos sienos iki Haifos uosto – tik 96 kilometrai. Kaip ir Baltijos šalyse, Izraelyje gyvena etninės mažumos, palestiniečiai ir rusai. Jų lojalumas karinio konflikto atveju gali būti abejotinas. Tačiau, skirtingai nuo Izraelio, gynybai skiriančio maždaug 6,5 proc. BVP, Baltijos šalys šiuo požiūriu smarkiai atsilieka: tik Estija tam skiria 2 proc. BVP, Latvija ir Lietuva – dar mažiau. Ir nors Baltijos valstybių finansinės galimybės per mažos, kad galėtų įsigyti šiuolaikinių naikintuvų ir priešlėktuvinės gynybos sistemų, kurios konflikto atveju galėtų efektyviai veikti prieš Rusijos karinę aviaciją, vis dėlto Baltijos šalių piliečiams, apžvalgininko manymu, reikėtų dėti daugiau pastangų. Baltijos šalys esą turi pakankamai išteklių, kad karo atveju galėtų sulaikyti rusų puolimą sąlyginai ilgą laiką, per kurį iš Lenkijos ir Vokietijos atvyktų ten dislokuotos NATO pajėgos.

Apžvalgininkas mano, kad Baltijos šalys be NATO pagalbos vargu ar sugebėtų sustabdyti Rusijos kariuomenės puolimą. Jos taip pat yra teisios, kai sako, jog Vakarų analitikai pernelyg daug pastangų švaisto modeliuodami Rusijos bandymus destabilizuoti padėtį šiuose kraštuose pagal Ukrainoje naudojamą schemą: esą kur kas labiau tikėtinas greitas ir atviras karinis puolimas. Tačiau nieko nedaryti ir tikėtis, kad tave apgins sąjungininkai bet kuriuo atveju yra pernelyg pavojinga. Vieną dalyką Izraelis gerai suprato nuo pat pradžių: kad ir kaip būtų, galiausiai pasikliauti galima tik savimi.