Paradinė karo pusė išties kartais atrodė tarsi Rukloje vykstančios Lietuvos ir sąjungininkų karių pratybos, prie kurių mūsų akys – įpratusios. Tačiau nuo karo pavargę žmonės nėra statistai ar aktoriai.

Pagal šio karo „scenarijų“ dūžta tikri langai.

Jame nėra mirtinus triukus atliekančių kaskadininkų, o vaikų išgyvenamas karo siaubas – tikras.

Todėl jei reiktų nupiešti Ukrainą, piešinyje dominuotų ne tik mėlyna ir geltona spalvos. Nors jų čia gerokai daugiau, tačiau spalvose tikrų spalvų yra nedaug.

„Manęs klausia – ar aš žudžiau žmones? Ką aš galiu atsakyti? Neklauskit manęs. Tai - karas“, - kalba jauna ilgaplaukė botanikė, rankose tvirtai spaudžianti ginklą. Prasidėjus karui, kartu su kitais savanoriais, ji ėmėsi ginti savo šalį.

„Aš – iš Mariupolio“, - sako buvusi žurnalistė Tatjana. Mariupolis man iki šiol buvo tik filmas – apie gyvenimą mieste, kvėpuojančiame karu. Nepaisant to, jame tęsiasi gyvenimas – žmonės tuokiasi, taiso batus, eina į parduotuves.

Taip yra ir kitur. Tik kasdienio gyvenimo duoną čia suraiko kulkos. Todėl kartais ima atrodyti, kad esi kitame laike – esi sename rusiškame kine. Be titrų.

„Tai nėra konfliktas, tai yra karas“, - kalbėjo Ukrainoje reziduojantys Lietuvos diplomatai ir šioje šalyje dirbantys ekspertai.

„Ir tai vyksta Lietuvos kaimynystėje“, - sakė praėjusį penktadienį Rytų Ukrainoje viešėjusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Turbūt kiekvienas, apsilankęs Rytų Ukrainoje, iš jos išsiveža savo Ukrainą.

***

Aplinkui – tik laukai. Sunkus, nelygus ir, atrodo, negyvas kelias. Mus lydintis karių ekipažas lėtai suka jiems puikiai žinoma kryptimi. Labai keistas jausmas – važiuoti negyvu keliu.

Kartais esmė yra detalėse. Artėjant prie Avdijivkos miestelio neperšaunamą liemenę užsideda ir mūsų automobilį vairuojantis ukrainietis Artiomas. Taip jis pasielgia pirmą kartą viso mūsų vizito Rytų Ukrainoje metu.

„Jūs čia pirmą kartą?“ – kartais pats suvoki savo klausimo absurdiškumą.

„Ne“, - rankose laikydamas smilkstančią cigaretę sako Artiomas.

Įvažiuojame į pavojingą zoną, kur neturi reikšmės, kas esi – diplomatas, žurnalistas, vairuotojas ar vietos gyventojas. Nesvarbu, kiek tavo banko sąskaitoje yra pinigų, koks tavo vardas ir kiek metų tavo vaikams. Nes kulka nėra klevo lapas ir jai nėra rytojaus.

Todėl mus lydintys kariai maždaug dešimt kilogramų sveriančias liemenes paliepia užsidėti ir mums.

Dar vienas paliepimas – prie kelnių diržų prisitvirtinti lauko pirmosios pagalbos vaistinėles, o kišenėje turėti priešuždegiminių vaistų.  Lauko pirmosios pagalbos vaistinėlės reikalingos visų pirma mums patiems, o jose privalo būti kraujavimą stabdančios priemonės.

Avdijivka – nedidelis miestelis, esantis vos už devynių kilometrų nuo Donecko. Regis, jo žmonės gyvena įprastą gyvenimą – eina į parduotuves, šnekučiuojasi gatvėje, gamina vakarienę ir augina vaikus.

Čia veikia ligoninė, mokyklos, darželiai. Yra ir greitosios medicinos pagalbos stotis, kurioje  gyvenanti katė atsivedė kačiukų, tačiau jų liko tik vienas.  Jį greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotoja įkurdino koridoriuje, prie pat radiatoriaus.

Avdijivkos miesto administracija prašo Lietuvos padėti suremontuoti greitosios medicinos pagalbos stotį. Sprendimas dėl paramos skyrimo jau priimtas – stoties atnaujinimui Lietuva skirs paramą.

Praėjusią savaitę humanitarinė parama buvo perduota ir Avdijivkos ligoninei. Lietuvos delegacijos atstovai į ligoninę atvežė ir perdavė Rokiškio psichiatrijos ligoninės dovaną – du analizatorius, kurie reikalingi atliekant tyrimus.

Medikų, kurių čia vos penki, pagalbos reikia nuolatos. Nuo karo pradžios Avdijivkoje sužeisti 499 žmonės, iš jų – 313 vyrų ir 15 vaikų. Žuvo 60 civilių gyventojų.

Parą prieš tai, kai lankėmės mieste, buvo žuvę du žmonės. Aukų čia būna bemaž kiekvieną parą. Per naktį Avdijivkoje būna apie 100-120 sprogimų ar šūvių. Nuo Donecko pusės šaudo daugiausiai naktimis ir vakarais. Tačiau parą prieš mūsų vizitą tris kartus šūviai nuaidėjo ir dieną.

Karas Ukrainoje jau seniai virto statistika – sudaužytų langų, sugriautų namų ir žuvusių žmonių skaičiais.

„Koks tikslas? Kad žmonės paliktų savo namus“, - sako mus lydintys kariai. Tačiau ne tik.

Miestelio prieigose yra didžiulė kokso gamykla, kuri taip pat tampa apšaudymo objektu, o žiemą, pažeidus tiekimo liniją, visas miestas buvo likęs be šildymo.

***

Maždaug prieš metus Avdijivkos parke šeima su vaikais iškylavo – kepė šašlykus. Tada netikėtai atskriejo artilerijos sviedinys. Vyras ir moteris žuvo vietoje. Be tėvų liko du nepilnamečiai vaikai.

Vietos gyventojai, taip pat kariai savanoriai svarsto – kaip karo pasekmės atsilieps vaikams, kurių vaikystėje daugiau karo garsų, nei vaikiškų kaladėlių keliamo triukšmo ir kurių vaikystė pasibaigė nesuvokiamai anksti.

Nors vietos gyventojai moko vaikus nelakstyti po pievas, nes čia gali būti likusių minų, tačiau vaikai ne visada jų klauso.  Kelti koją ten, kur baigiasi asfaltas yra pavojinga – to mus mokė ir patys Ukrainos kariai.

„Jūs įsivaizduojate, mūsų vaikai pagal garsą atskiria, iš kokio ginklo šauta. Pagal skriejančių kulkų, artilerijos garsą. Kai yra galimybės – žmonės stengiasi vaikus išsivežti ten, kur saugiau, o mokyklose jiems pasakojama apie karą.

Kartą sprogmuo pataikė į namus, kur tuo metu buvo mama ir jos keturių metukų dukra. Mergaitė išbėgo šaukdama, kad jos mamai nutraukė galvą. Ar jūs įsivaizduojate, kaip čia auga mūsų vaikai?“ – kalbėjo kariai.

***

Miestelyje įrengtos ir slėptuvės – jų čia yra 35. Tai – patalpos įvairių pastatų rūsiuose, kur, prasidėjus apšaudymui, žmonės gali slėptis. Čia yra ir būtinų produktų – vandens, ilgai negendančio maisto.

Tiesa, slepiasi ne visi. Kai kurie žmonės prie atakų garsų jau įpratę. Jauna savanorė sako, jog dėl šūvių naktį iš lovos nebesikelianti.

Niekas nežino, kada baigsis karas. Vietos žmonės sako, kad, pasaulio dėmesiui atslūgus nuo Ukrainos, jis tęsis ilgai arba liks įšaldytas.

Iš Avdijivkos miestelio keli tūkstančiai žmonių jau išsikėlė – šūviai suniokojo jų namus arba jie patys pavargo nuo karo.

Daugiabučiuose namuose žioji skylės. Tai – taip pat karo pasekmės. Kai kuriuos jų pavyks suremontuoti, tačiau kitų, matyt, nebe. Pagaliau – ar bus kas juose gyvens?

Tokius klausimus kelia ir vietos valdžios, ir bendruomenės atstovai. Tačiau esminis klausimas – ne kulkų suvarpyti namai.

Dauguma Rytų Ukrainos gyventojų dėl karinio konflikto kaltina politikus, kai kurie iš jų – dar atviresni: karas baigsis tada, kai baigsis Rusijos prezidento Vladimiro Putino era.

Tačiau nesiliaujančio karo centre gyvenantys žmonės tikėtų bet kuo, kas jiems pažadėtų ramų gyvenimą. Ir taiką.

„Dieve, saugok Avdijivką“, - dažais ant daugiabučio sienos užpurkštas užrašas skamba kaip malda. Arba – kaip šauksmas tyruose.

 Jurgitos Lieponės tekstas ir nuotraukos