LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Interneto ir telefoniniai sukčiai, bandantys išvilioti pinigus iš privačių asmenų. Didžiosios bendrovės, vengiančios mokėti mokesčius. Pinigų plovimas bankų sektoriuje. Gyvename sukčiavimo amžiuje, teigia politinės ekonomijos ir globalios plėtros ekspertas, Lydso universiteto dėstytojas dr. Jörgas Wiegratzas. Pasak jo, apgavystės persmelkė mūsų kasdienę ekonominę veiklą, tapo įprastesnės ir reguliaresnės. Gali nusipirkti mokslinį baigiamąjį darbą, nesi tikras, ar neapgaus turizmo agentūra, ar pirkinių krepšelyje neatsidurs baigęs galioti produktas.
Nesąžiningai pasipelnyti siekia daugybė veikėjų – nuo stambiausių iki smulkiausių, ir tai yra neoliberalaus kapitalizmo padarinys, teigia Vilniuje gegužės pabaigoje renginio „Afrikos dienos 2017“ proga viešėjęs mokslininkas. Šia tema jis susidomėjo sugrįžęs iš Ugandos, kur pastebėjo, kad vietiniai kalba apie moralės pasikeitimus, susijusius su neoliberaliomis reformomis. Pasak vokiečių kilmės tyrėjo, dirbančio Didžiojoje Britanijoje, sukčiavimas tapo viena pagrindinių šiuolaikinio kapitalizmo atramų, būdingų ir Užsachario Afrikai, ir Europai.
Savo moksliniuose darbuose teigiate, kad gyvename beprecedenčio ekonominio sukčiavimo amžiuje. „Panama Papers“ atskleidė, kiek daug didžiųjų bendrovių, įtakingų politikų ir žymių asmenų vengia mokėti mokesčius. Kuo šie laikai, jūsų nuomone, skiriasi nuo ankstesnių?
Analizuodamas skirtingų šalių atvejus pamačiau, kad kai kuriose iš jų kone visos sritys yra paveiktos kokios nors apgaulės, piktnaudžiavimo, sukčiavimo. Pradėkime nuo pasaulinio masto problemų bankų sektoriuje. Finansų patarėjai, apskaitininkai padeda slėpti mokesčius, ieškoti mokesčių rojų. Amerikiečių, britų bankai, net Vokietijos „Deutsche Bank“ yra teisiami už išsisukinėjimą mokėti mokesčius arba jau yra pripažinti kaltais dėl sukčiavimo.
Statybų sektoriuje išpučiamos kainos, naudojamos prastesnės medžiagos, negu sutarta dokumentuose. Automobilių pramonė – prisiminkime „Volkswagen“ „dyzelgeitą“ (2015 m. atskleista, kad bendrovė keletą metų klastojo išmetamų teršalų kiekius specialia mašinose įdiegta programine įranga – R. G.). Tas pats – ir maisto pramonėje: etiketėse – vieni ingredientai, tikrovėje – kiti, nebegaliojantys produktai neišimami iš prekybos. Sveikatos sektorius – dėl pinigų operuojama tai, ko nereikia. Milžiniškoje farmacijos pramonėje prekiaujama senais vaistais. Net ir švietimas paveiktas: galima nusipirkti išspręstas egzaminų užduotis, baigiamuosius darbus.
Šiais laikais sukčiavimas plačiai paplitęs ne tik Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, bet ir Europoje, Šiaurės Amerikoje. Pradėjęs sistemingai skaityti skirtingų šalių spaudą pamatai, kad tokios ekonominių apgavysčių istorijos – be pabaigos.
Nekalbu apie organizuotą nusikalstamumą, prekybą žmonėmis, ginklais ar narkotikais. Teigiu, kad apgavystės yra persmelkusios visą kasdienę teisėtą ekonominę veiklą. Bandoma apsukti žmones, perkančius butus, užsisakančius atostogų kelialapius. Apgavystėmis užsiima ne tik dideles algas gaunantys profesionalai, bet ir labai smulkūs pardavėjai.
Kada ir kaip jūs pastebėjote šią tendenciją?
Pačioje šio šimtmečio pradžioje, kai Ugandoje tyrinėjau žemės ūkio sektorių ir industrializaciją. Ūkininkai pasakojo, kad jiems parduodamos netikros sėklos. Pardavėjai gauna pinigus tikras sėklas pasilaikydami sau, o ūkininkams pakišdami senas. Šitaip pasipelnoma. Taip pat apgaudinėjama parduodant užaugintas daržoves vežti į Europą. Pavyzdžiui, už dalį derliaus nesumokama, teigiant, kad jis supuvęs ar neatitinkantis kokybės standartų.
Susidomėjau ir nuo 2007-ųjų ėmiau gilintis į ekonominio sukčiavimo klausimą. Rūpėjo suprasti, kaip neoliberalus kapitalizmas sukėlė staigų sukčiavimo augimą, paplitimą, intensyvumą. Surinkęs duomenis Ugandoje, pradėjau domėtis situacija kitose Afrikos šalyse bei Vakaruose.
2016 metais drauge su bendraautoriais išleidome knygą apie verslo sukčiavimą „Neoliberalism and the Moral Economy of Fraud“. Dauguma jų pabrėžė, kad trūksta mokslininkų dėmesio šiai temai skirtingose disciplinose: ekonomikoje, teisėje, politikos moksluose, vystomojo bendradarbiavimo studijose. Kriminalistika – taip, tačiau sukčiavimu beveik niekas rimtai nesidomi.
Kaip jūs paaiškinate, kur glūdi sukčiavimo šaknys?
Šalys, kuriose labai ryškus sukčiavimas, turi bedrą ekonomikos liberalizavimo patirtį. Dažniausiai neoliberalizmą laikome politinių ir ekonominių reformų paketu: laisva rinka, konkurencija, dereguliacija, pramonės liberalizavimas, liberali demokratija. Mažai kas supranta, kad neoliberalizmas yra ir kultūrinė programa, tiesiogiai ir netiesiogiai veikianti kultūrinę visuomenės sąrangą, taip pat vyraujančią moralę.
Neoliberalizmas pertvarko ne tik mūsų politiką ir ekonomiką – apie tai diskutuojame jau kelis dešimtmečius, bet ir vertybines normas. Vis girdime, kad svarbi asmens laisvė, asmeniniai pasiekimai, ekonominė gerovė, sėkmė, vartojimas, savanaudiškumas. Tiesiogiai skatinamos individualistinės ir materialistinės kapitalizmą palaikančios vertybės. Jos išstūmė kitas, pavyzdžiui, bendruomenės svarbą, apsiribojimą ar pasiaukojimą dėl bendrų tikslų, nevartotojiškumą. Niekas neatkreipia dėmesio, kad negali tapti turtingas bet kokia kaina.
Kas konkrečiai tyrimo metu Ugandoje paskatino jus suformuluoti tezę apie neoliberalių reformų ir sukčiavimo ryšį? Ši Užsachario Afrikos valstybė laikoma viena nuosekliausiai įgyvendinusių liberalias ekonomikos reformas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje visame žemyne.
Valstybė liovėsi teikusi subsidijas, rėmusi silpniausias visuomenės grupes, ėmė mažiau reguliuoti ekonomiką. Ugandos atveju ūkininkai buvo susiorganizavę į kooperatyvus. Neoliberalių reformų kontekste jie imti laikyti atgyvenusiais, socialistiniais, ūkininkai skatinti kurti įmones arba dirbti individualiai. Kooperatyvai leidavo smulkiems ūkininkams susitelkti į bendrą struktūrą, kad turėtų daugiau galios. Valstybei juos išardžius ar nustojus remti, valstiečių bendrumas subyrėjo, jie nuskurdo ir neteko vilties, sumažėjo jų derybų galia, nes individualiai pardavinėti derlių kur kas sunkiau. Kooperatyvuose pasitaikydavo sukčiavimų, tačiau dabar apgaulės tapo ūkininkų kasdienybe.
Pasikeitė visa verslo kultūra. Prekybininkai ėmė kur kas agresyviau apsukinėti ūkininkus – jie arba nepastebi, kas vyskta, arba neturi svertų pasipriešinti. Neoliberalios reformos pakeitė galios santykius. Prekybininkai įgijo naujų pozicijų ir galimybių pasipelnyti iš pažeidžiamų ūkininkų. Iš esmės reformos padidino pažeidžiamumą. Su tokiais pat sunkumais susiduria ir darbininkai, kurie anksčiau būrėsi į profsąjungas – valstybė, dabar esanti darbdavių pusėje, juos labiau apsaugodavo. Galios asimetrija turi įtakos sukčiavimui.
Dėl sumažėjusio valstybės reguliavimo neliko ir agentūrų, kurios tikrindavo produktų atitikimus standartams. Neoliberalių reformų metu jų atsikratyta teigiant, kad tai biurokratinė našta, baudos yra pasenusi priemonė. Taigi pertvarka – politinė bei ekonominė, tačiau paveikianti ir žmonių elgesį. Sumažėjus valstybės priežiūrai, daug paprasčiau sukčiauti.
Liberalizuoti ir tokie sektoriai kaip elektros, būsto švietimo, sveikatos apsaugos: įsileistos pelno siekiančios įmonės, dalis paslaugų privatizuota. Tai lėmė kainų augimą. Tyrinėdamas ugandiečių patirtį pamačiau, kad jų sąskaitos išaugo, o atlyginimai išliko menki. Įsivaizduokite, koks spaudimas: reikia susimokėti universitetui, nuomininkui, gydytojui, o iš kur gauti pinigų? Tokia situacija skatina nesąžiningumą, paiešką, kaip prasimanyti pinigų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Neretai ugandiečiai man sakydavo, kad nebesvarbu, kokiais būdais užsidirbi, nes reikalingos neįmanomos sumos pinigų. Tokia nuolatinė nepaprastoji situacija. Ugandoje žmonės kalbėdavo apie išgyvenimą, kurio akivaizdoje nublanksta elgesio normos. Jie sakydavo, kad sąžiningumo kategorijas taiko tik praeities žmonės. Dažna frazė: nebegaliu sau leisti būti sąžiningas, per brangiai kainuoja, tenka apgaudinėti. Ir tai nėra tik Ugandos reikalas – toks mąstymas paplitęs.
Laukinis kapitalizmas? Kiek jį laikui bėgant gali amortizuoti gerai veikiančios politinės institucijos?
Laukinis? Žiaurus, žalingas visuomenei, taip. Kai kurie sakytų, kad tai grynosios formos kapitalizmas. Daug metų Ugandoje visiems buvo žinoma, kad sukčiavimas daugeliui verslininkų tapo antrąja specialybe, tačiau valstybė ilgai ignoravo šią problemą, jos nepaisė. Valstybės aparatas korumpuotas, politikų ir valdininkų atlyginimai maži, dėl to imami kyšiai, remiami saviškiai. Net ir prieš sukčiavimą veikiančiose institucijose dirbantieji išnaudoja savo pareigybes norui pasipelnyti. Šis reiškinys nėra amžinas, jis randasi tam tikro tipo valstybėse su tam tikra ekonomika. Tai neoliberalizmo padarinys. Saviškių arba suklastotas kapitalizmas, persiėmęs sukčiavimo.
Kokie veikėjai tokiame scenarijuje, kur valstybės institucijos veikia prastai, galėtų kovoti su ekonominiu sukčiavimu?
Kai valstybė remia verslininkų sukčiavimą, gina mokesčių rojus, kaip, pavyzdžiui, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras, užmerkia akis prieš akivaizdžias klastotes, kaip „Vokswagen“ atveju Vokietijoje, kyla klausimas, ar apskritai kas nors gali imtis pokyčių. Politikai nėra suinteresuoti bausti ar suvaržyti didžiąsias kompanijas, nes jos moka mokesčius į biudžetą, yra šalies ekonominės sėkmės pavyzdžiai. Anot vieno mano kolegos, skandalas su „Vokswagen“ yra ne faktas, kad bendrovė sumokėjo baudą, o tai, kad jai leidžiama toliau veikti. Jos veikla nusikalstama. Taigi nebūkime optimistiškai nusiteikę politinių institucijų atžvilgiu.
Turime kritikuoti galios struktūras, susilpninti jas, keisti kultūrą, vertybes. Šalys gali rasti skirtingų būdų, kaip vėl pertvarkyti moralę. Ugandoje ir kitur pasitaikė atvejų, kai žmonėms sakyta: būkite patriotiški, sąžiningi, nustokite sukčiauti. Tačiau kultūros keitimas nėra valstybės prioritetas, kuriam būtų skiriamas sistemingas dėmesys. Apskritai kapitalistinėse visuomenėse žmonėms sudėtinga mąstyti kritiškai, kaip jie uždirba pinigus. Nelengva pasakyti, kaip išlikti kapitalistais, bet pakeisti vyraujančias nesąžiningą elgesį palaikančias normas.
Kaip mes patys kasdienybėje galime pasipriešinti sukčiavimui, kritikuoti tas normas?
Didžiojoje Britanijoje kai kuriose mokyklose parduodama kokakola. Mokykloms naudinga, nes kompanija moka, kad galėtų prekiauti, tačiau tėvai mano, jog tai nesveika. Jie ima kariauti su mokyklomis, bando įtikinti administraciją, kad atsisakytų gautos penkių tūkstančių svarų sumos. Gaivieji gėrimai mokykloje – tai moralinis klausimas, turime diskutuoti, ar tikrai mums to reikia. Dabar situacija tokia: korporacijos gauna tai, ko užsimaniusios. Taip neturėtų būti. Turėtume jas bausti, jei sukčiauja, viešai rodyti nepritarimą nepriimtinam jų elgesiui.
Didžiojoje Britanijoje viešosiose vietose kartais sunku rasti suoliuką, ant kurio nebūtų remiančios įmonės pavadinimo. O gal žmonės nenori sėdėti ant tokių suoliukų? Bet tam reikia, kad miesto valdžia atsisakytų pinigų, kuriuos siūlo verslas. Niekas nepasikeis, jei nepasakysime: gana, daugiau su tuo nesitaikstysime. Turime priešintis neoliberaliai nuostatai, kad viskas galima ir tinka, kol nežudome vieni kitų.
Rosita Garškaitė,Jörg Wiegratz
