Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Socialistinio meno paroda Paryžiuje sudirgino lietuvius: kritikuoja dėl sovietmečio romantizavimo

Jungtinėje Karalystėje gimusiam posakiui „šampaninis socialistas“ prancūzai taip pat turi atitikmenį – „gauche caviar“, abu kurie reiškia kairiąsias socialistines pažiūras deklaruojantį, bet priešingai joms gyvenantį žmogų. Su Vakaruose retkarčiais pastebimu sovietmečio romantizavimu mene ar jo simbolių komercializacija susiduriantys rytų europiečiai tuomet pabrėžia šį kontrastą, pažymi, kad tikrojo, milijonus aukų kainavusio socialistinio eksperimento šie niekada nepatyrė bei papriekaištauja dėl nejautrumo ir tik fasadinės istorijos perpasakojimo.

Paryžiuje iki liepos 1-osios vyksianti paroda „Red. Art and Utopia in the Land of Soviets“ atkreipė lietuvių bendruomenės Prancūzijoje dėmesį ir sulaukė kritikos dėl panašių motyvų.

Į Nacionalinės galerijos vadovybę kreiptasi laišku, kuriame išdėstyti argumentai, kaip paroda galėtų būti istoriškai objektyvesnė.

Sulaukus kritikos, įtrauktas ir lietuvių kūrinys

Parodos anotacijoje internete rašoma, kad „daugybė menininkų buvo atsidavę komunizmo idėjai ir savo kūriniais norėjo dalyvauti naujosios visuomenės statybose. Dažniausiai vedami nuoširdaus įsitikinimo, kaip Majakovskio atveju, šie menininkai puoselėjo skirtingus įsivaizdavimus koks turėtų būti socialistinis menas. Nuo 3-iojo dešimtmečio šie debatai buvo nutildyti stalinistinio režimo“.

Visgi pasigesta geresnio pristatymo to, ką daugybei tautų reiškė sovietmetis, bene labiausiai užkliuvo paviljonas, kuriame galima įsigyti jį reprezentuojančių daiktų.

Fotografas iš Belgijos Ludo Segers komentare „LRT English“ sako, kad „su šiek tiek švelnios kritikos, paroda daugiausiai yra romantizuota vieno iš labiausiai engiančių, žudikiškų režimų žmonijos istorijoje vizija“.

„Knygų ir suvenyrų parduotuvė pakursto šį idealizuotą sapną kaip niekas kitas. Jei tik dauguma lankytojų žinotų realybės košmarą“, – rašo čia apsilankęs L. Segers ir priduria, kad organizatoriai, parodai jau vykstant, visgi atsižvelgė į lietuvių bendruomenės pasiūlymą įtraukti į prekybą Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą „Sibiro Haiku“.

Atašė: prancūzai ieško ir kitokio požiūrio

Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė sako, kad lietuvių bendruomenės pastabos ne iš piršto laužtos, tačiau sureikšminti parodos nevertėtų.

„Sutikčiau, kad yra to romantizavimo ten. (...) Yra taip, kad trūksta subtilumo toje parodoje, būtent apmąstant sovietmetį, menininko poziciją tuo metu. Nemanau, kad paroda yra labai išsami ir kritiška, bet ji yra kokia yra ir galiausiai prancūzų auditorijai vis dėlto įdomi. Antra vertus, nemanau, kad tai yra labai dramatiška. Mes turėjome diskusijų su lietuvių bendruomene ir, manau, labai šaunu, kad jie parengė tą laišką ir priminė parodos kuratoriams ir muziejaus vadovui apie tai, kad reikėtų atsižvelgti, prisiminti, kad yra daugiau niuansų, daugiau spalvų galvojime apie šią temą ir jos reprezentacijoje“, – LRT.lt sakė diplomatinio korpuso atstovė.

Ji priduria, kad menininkų kūrinius kvestionuoti sunkiau nei, pavyzdžiui, prekiavimą sovietiniais simboliais. Paklausta apie ir Lietuvoje, Grūto parke, parduodamus daiktus su sovietmečio atributais, pavyzdžiui, taureles su Stalino arba Lenino portretais, ji nesiryžo to lyginti.

„Tam tikra prasme Grūto parkas irgi yra tos epochos romantizavimas, bet čia galbūt reikėtų labiau kalbėti apie kapitalistinį priėjimą prie tam tikrų dalykų, buvo juk ir mados pasaulyje kolekcijų sukurta su sovietine simbolika, pavyzdžiui“, – svarstė A. Zdančiūtė.

Pasak Prancūzijoje gyvenančios kultūros atašė, šios šalies gyventojai ganėtinai domisi rytų Europos patirtimi sovietmečiu, dėmesio susilaukia lietuvių kūrėjai ir jų darbai, kurie šios praeities neromantizuoja.

„Visada galima, manau, verta atkreipti dėmesį į tuos dalykus, paieškoti jautresnio naratyvo, bet vis dėlto mūsų, rytų Europos, išklauso. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad kalbant apie menininkų kūrinius iš mūsų regiono, tai Prancūzijos meno lauke jais domimasi. Kaip ir minėjau, „Sibiro Haiku“, Deimanto Narkevičiaus kūriniai, Emilijos Škarnulytės – ieškoma kitokio suvokimo, kalbėjimo apie tuos dalykus, ir būtent ne romantizuojančio, o kritiškesnio“, – sakė A. Zdančiūtė.

Kova su prekybos milžinais

Paroda Paryžiuje nėra pirmas kartais, kai pastebimas skirtingas sovietinių ir nacistinių simbolių traktavimas, nepaisant to, kad abiejų režimų nusikaltimai skiriasi veikiau tik trukme negu mastu ar pobūdžiu.

Lietuvos ambasadorius ir trijų Baltijos šalių politikai praėjusių metų rugsėjį kreipėsi į Jungtinių Valstijų prekybos tinklą „Walmart“ su raginimu atšaukti iš prekybos marškinėlius bei kitus drabužius su kūju ir pjautuvu bei užrašu SSRS. Į tai prekybos milžinė atsižvelgė, pažadėjusi tokias prekes pašalinti.

Dar anksčiau kritikos sulaukė sportinių prekių gamintojai „Adidas“, kurių asortimente galima buvo rasti suknelę su sovietiniu herbu. Ji iš prekybos taip pat pašalinta.

Tiesa, kol kas tokios pat sėkmingos baigties nesusilaukė kova su „Amazon“ internetine parduotuve, kurios paskyras socialiniuose tinkluose tvindė grotažymė #WhyNotSwastika, akcentuojanti, kad prekybos su nacių simboliais tinklas greičiausiai nesiimtų. Tiek maršikėnlius, tiek Sovietų Sąjungos vėliavą ar ženklelį su herbu „Amazon“ įsigyti vis dar galima.

Ronaldas Galinis

Rekomenduojami video