Aleksejui Navalnui pasireiškus kaip politikui, mąstančiam kitaip nei Vladimiras Putinas ir galinčiam bei pasiryžusiam rimtai su juo konkuruoti,  kyla įtarimų, jog su juo gali būti bandoma susidoroti.

Anot amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“, jau 2013 m., tik vieną dieną po to, kai A. Navalnas užsiregistravo kandidatu į Maskvos mero postą, – o tai atsakinga pozicija, – jam pareikšti kaltinimai dėl turto grobstymo.

Teismas greitai nusprendė, kad jis kaltas, ir  nuteisė jį 5-eriems metams kalėjimo. Iš pradžių A. Navalnas savo kandidatūros atsisakė, bet tai tarp didžiausių Rusijos opozicijos grupių sukėlė sumaištį. Tuo metu net 57 procentai maskviečių ir 44 procentai rusų pritarė nuomonei, jog kaltinimai suklastoti.

Tada Kremlius, bijodamas naujos protestų bangos, vis dėlto tą nuosprendį įšaldė, o tai leido A. Navalnui pateikti savo kandidatūrą iš naujo.

Net Viačeslavas Volodinas, tada Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas ir Kremliaus politinis orkestruotojas, palaikė A. Navalno kandidatūrą, joje įžiūrėdamas progą legitimuoti Kremliaus kandidato Sergejaus Sobianino laimėjimą, kurį V. Volodinas „žinojo“ įvyksiant iš anksto.

Vis dėlto A. Navalnas surinko kone trečdalį balsų. Tai netikėtai stiprus rezultatas, kuris nustebino ne tik daugumą analitikų, bet ir patį Kremlių.  Tada prasidėjo ligi šiol besitęsiantis politinis katės ir pelės žaidimas.

A. Navalnas savo darbą dirbo toliau, agituodamas per tinklaraščius, „Youtube“ kanalą, „Twitter“ ir rusų socialinių medijų tinklą „VKontakte“.

Savo darbą tęsė ir Kremlius, A. Navalną vis areštuodamas, 2014 m. vėl jį apkaltindamas pinigų pasisavinimu ir vėl nuteisdamas, bet šį kartą A. Navalnui paskirdamas tik namų areštą.

Atlikdamas šią bausmę, A. Navalnas nufilmavo ir viešai paskleidė tai, kaip jis nukerpa prie savo kulkšnies pritaisytą elektroninį monitorių ir iš savo namų išeina.

2017 m. vasarį Rusijos teismas iš naujo svarstė jam 2013 m. pateiktus kaltinimus, nusprendė, kad jis kaltas, ir tuo ne tik užtvėrė teisiškai jam kelią kandidatuoti į Rusijos prezidentus, bet ir davė Kremliui pateisinimą jį bet kada uždaryti į kalėjimą.

Po kelių savaičių A. Navalno grupė paskleidė 50 minučių filmą, kuriame išdėstomi premjerui Dimitrijui Medvedevui metami kaltinimai stambaus masto korupcija.

Tai dar labiau sustiprino jau esamą nepasitenkinimą V. Putino vadovaujamos Rusijos būkle, kuris ir rado išraišką birželio 12 d. protestuose skersai išilgai Rusijos.

Jose dalyvavo daugiausia jauni, socialinių medijų sukviesti jaunuoliai, atstovaujantys naujai ir politiškai aktyviai kartai, iš esmės nepažįstančiai jokios kitos Rusijos, kaip tik tą, kurią valdo V. Putinas.“

Nuo savęs pridursime, kad jeigu vienas iš dviejų kandidatų sukelia daug neigiamų reakcijų, tai savaime paskatina rinkėjus  balsuoti už kitą. Kaip tik dėl to Kremlius ir nerimauja dėl kylančio A. Navalno populiarumo.

„A. Navalno inspiruojamas sąjūdis, – tęsia „Stratfor“ analitikai, – siekia reformuoti visą režimo socialinę, ekonominę ir politinę sistemą, o tokios gilios reformos gresia valdžios stabilumui.

Pats A. Navalnas per paskutiniuosius 5-erius metus rusams tapo daug žinomesnis, nei buvo dar 2011-aisiais, kuomet vos 6 procentai rusų atpažino jo pavardę. Bet 2017 vasarį šis skaičius jau buvo šoktelėjęs iki 47 procentų.

Toje pačioje apklausoje tik 49 procentai teigė ketinantys balsuoti už V. Putiną per ateinančius rinkimus – taigi mažiau, kad jam būti išrinktam prezidentu pakaktų vieno turo.

Ir nors A. Navalnui teisiškai neleidžiama kandidatuoti, jis ir jo komanda toliau steigia naujas savo rinkimų kampanijos būstines. Esant tokiam jų veržlumui, Kremlius tikriausiai bus kaltinamas rinkimų klastojimu, jeigu A. Navalno pavardės nebus rinkimų biuleteniuose, o tai savo ruožtu sukeltų dar daugiau protestų.

Dabar A. Navalnui pakeliui sustiprinti bendradarbiavimą su kitomis V. Putinui nepritariančiomis grupėmis. Pastaruoju metu Rusijoje jau ir taip pasireiškė nemažai protestų.

Sunkvežimių vairuotojai nepatenkinti dėl padidėjusių mokesčių, maskviečiai dėl namų griovimo, o prekeiviai dėl sumažintų atlyginimų. Kai kurie tokių prisidėjo prie birželio 12-osios demonstracijų.

Netgi su A. Navalnu konkuruojantis ir kartais jį kritikuojantis opozicijos vadovas Michailas Chodorkovskis prisidėjo prie lėšų telkimo tiems, kurie areštuoti per A. Navalno sukeltus protestus.

Jeigu reformų sąjūdį paremtų ir kokia nors sistemos partija, dalyvaujanti Valstybės Dūmoje, kaip antai komunistų partija, toks bendradarbiavimas reikštų rimtą iššūkį Kremliui.

Reuters/Scanpix nuotr.

Kaip A. Navalno grupei, taip ir komunistų partijai naujos gyvybės suteikė jaunesnė, sumanesnė karta, o jaunasis komunistų lyderis Andrejus Klyčkovas jau išreiškė retorinę paramą A. Navalno žygiui.

Visai tai nereiškia, kad Kremliui nebeliko priemonių suvaldyti priešininkų proveržį. Šalia saugumo pajėgų vykdomų areštų, – per protestus birželio 12 d. suimta maždaug 1000 žmonių Maskvoje ir Sankt Peterburge, – Kremlius bando pažaboti socialinių tinklų komunikacijas internete ir nustatyti protestų organizatorius.

Kita vertus, A. Navalnas dar nėra toks stiprus ar žinomas, kad galėtų viens prieš vieną įveikti V. Putiną jau 2018 m. Tačiau A. Navalno sąjūdžio centre glūdintis, plačiai pasireiškiantis nepasitenkinimas esama padėtimi neatslūgsta, bet rodo į tai, kas dar gali įvykti ateityje, ir Kremlius tai žino“. „Stratfor“ instituto analitikai priduria, kad „V. Putino aparatas dar neapsisprendęs kaip į būsimus iššūkius geriausiai reaguoti.

O Vakarų žiniasklaida į Rusijoje prapliupusius masinius protestus žiūri su pasitenkinimu. Kol Maskva toliau elgiasi agresyviai užsienyje, tol Vakarai palaikys bet kuriuos potencialius reformų imtis žadančius V. Putino priešininkus.

Nors dabartinis reformų reikalaujantis sąjūdis dar nesulaukė iš Vakarų tokios konkrečios paramos, kurios ypač Jungtinės Amerikos Valstijos suteikė opozicijos veikėjams per 2011–2012 m. protestus, vis dėlto žiniasklaida iškėlė A. Navalną kaip demokratinių vertybių čempioną“.

Dienraštis „Wall Street Journal“ jau 2012 m. jį apibūdino kai „žmogų, kurio Vladimiras Putinas bijo labiausiai“.

Tačiau pasak „Stratfor“ instituto analitikų, „A. Navalnas toli gražu ne kovotojas už Vakarų vertybes. Jis ne tik itin nusistatęs prieš musulmonus ir prieš migrantus, jis nemažiau nacionalistiškas Rusijos atžvilgiu nei V. Putinas.

Be to, jis pritaria V. Putinui ir daugeliu užsienio politikos klausimų, nes abu vyrai nori, kad Rusija būtų viso regiono centru. Ir kitaip nei kiti Rusijos opozicijos veikėjai, A. Navalnas nerodo jokių ženklų, kad jis nori su Vakarais konkrečiai bendradarbiauti ar sutinka priimti bet kokią iš jų paramą.

Taip, Vakarai ir A. Navalnas ne visais klausimais išsiskiria. Pvz., abi pusės nori V. Putino režimą reformuoti. Tačiau A. Navalnui esant svarbiausio opozicijos sąjūdžio vadovu, pokyčius Kremliuje skatintų procesai Rusijos viduje, o ne išorėje.

Kremlius vis tiek bijo Vakarų remiamo sukilimo, panašaus į tą, kuris Ukrainoje vyko 2014-aisiais. Dėl šio juntamo ar menamo spaudimo iš Vakarų ir kivirčus keliančių procesų pačioje Rusijoje, šalies valdžia tapo dar autokratiškesnė.

Kita vertus, Kremlius turi būdų antisisteminiams judėjimams sudrausminti. Tačiau tokių priemonių panaudojimas ilgainiui tik sustiprins pasipriešinimą, tad A. Navalno sąjūdis nenustos augęs ir stiprėjęs“.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.