LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Buvęs Bosnijos karo laikų serbų lyderis Radovanas Karadžičius ilgus metus praleido slapstydamasis, kol galiausiai buvo sučiuptas ir JT tribunolo pripažintas kaltu dėl genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui bei nuteistas kalėti 40 metų. Trečiadienį, kovo 20-ąją, Hagos karo nusikaltimų teismas nuspręs, ar jam nesugriežtinti bausmės.
1945 metų birželį Petnicos kaimelyje netoli Šavniko miestelio, Juodalnijoje, gimęs R. Karadžičius per visą savo gyvenimą atliko įvairius vaidmenis: jis buvo psichiatras, poetas, politinis lyderis ir net alternatyvios medicinos guru.
2016 metų kovą Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) jį pripažino kaltu dėl genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, įvykdytų Bosnijoje per 1992-1995 metų karą, nusinešusį apie 100 tūkst. gyvybių.
TBTBJ nustatė, kad R.Karadžičius yra kaltas ir dėl 1995 metų masinių žudynių Srebrenicoje, kur buvo išžudyta beveik 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, organizavimo. Šios žudynės buvo kruviniausios Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo, ir jas genocidu pripažino du tarptautiniai teismai.
R. Karadžičius taip pat buvo pripažintas atsakingu už žudymus, civilių puolimą ir terorizavimą per 44 mėnesius trukusią Sarajevo apsiaustį, kur apie 10 tūkst. civilių žuvo per nepaliaujamo bombardavimo ir snaiperių ugnies kampaniją, taip pat už JT taikdarių paėmimą įkaitais.
Šį nuosprendį apskundė tiek kaltintojai, tiek ir R. Karadžičiaus advokatai. 73 metų buvęs serbų lyderis, kuris Hagos teismui ne sykį skundėsi savo prasta sveikata, kaltę neigia, tvirtindamas, kad nėra „jokių įrodymų dėl kaltinimų susijusių su ketinimu vykdyti etninį valymą“. Kaltintojai, savo ruožtu, reikalauja, kad jam būtų paskirta kalėjimo iki gyvos galvos bausmė. Trečiadienį galutinį nuosprendį dėl R. Karadžičiaus likimo pateiks vadinamasis Tarptautinių baudžiamųjų tribunolų mechanizmas (MICT) – teismas, įsteigtas nagrinėti jau uždarytų tarptautinių tribunolų bylas.
Geras kaimynas
Vaikystę R. Karadžičius praleido Juodkalnijoje, kur Nikšičiaus mieste lankė mokyklą. O 1960 metais persikėlė į Bosnijos sostinę Sarajevą studijuoti medicinos ir ilgainiui, vienoje miesto ligoninėje, įsidarbino psichiatru.
Su žmona, gydytoja Liliana R. Karadžičius susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Aleksandro, apie kurio karjerą po Bosnijos karo nėra daug žinoma, ir dukters Sonjos, kuri Bosnijos serbų parlamente atstovauja tai pačiai partijai, kuriai kažkada vadovavo jos tėvas.
Kaip rašo portalas „Balkan Insight“, R. Karadžičius labai džiaugiasi, kad jo dukra pasuko į politiką, „ypač dėl to, kad ji nori pagerinti žmonių gyvenimus“.
Prieš pat karą R. Karadžičius gyveno Sarajevo Sutjeska gatvėje, kur viena jo kaimynių buvo Hairija Smajič.
„Jie buvo geri kaimynai, – „Balkan Insight“ pasakojo moteris. – Jo žmona gydė mano mamą. Man gaila tik dėl to, kad jie (prieš karą – red.) nieko man nepasakė, kad kažkas įvyks, todėl negalėjau išvykti iš Sarajevo, o tuomet mano vaikui buvo 10 metų.“
Moters teigimu, R. Karadžičiaus šeimos butas dabar stovi tuščias. „Niekas čia neatvažiuoja“, – teigė ji.
Be darbo ligoninėje, kur dauguma jo pacientų sirgo depresija, R. Karadžičius taip pat rašė poeziją. Per Bosnijos karą Rusijos rašytojų sąjunga jam įteikė literatūrinį apdovanojimą.
Net slapstydamasis nuo teisingumo, jau karui pasibaigus, R. Karadžičius sugebėjo išleisti eilių tomelį „Stebuklingos nakties kronikos“. Pasak CNN, per Tarptautinę Belgrado knygų mugę buvo parduota 1200 šios knygos egzempliorių.
„Balkan Insight“ cituoja eilėraštį „Sarajevas“, kuriame jis rašė: „Miestas smilksta lyg smilkalas / Jo dūmuose suyra mūsų sąmonė.“
Lėšų švaistymas
Su pirmomis teisinėmis problemomis R. Karadžičius susidūrė dar praeito amžiaus 9 dešimtmetyje. Jis buvo suimtas dėl įtarimų, jog už valstybinius pinigus pasisatė vasarnamį Palėje, esančioje netoli Sarajevo.
R. Karadžičius buvo pripažintas kaltu, bet dėl kardomojo kalinimo prieš teismą jam pavyko išvengti laisvės atėmimo bausmės.
Nacionalistinė Serbų demokratinė partija (SDS) buvo įkurta 1990 metais, o R. Karadžičius tapo jos pirmuoju vadovu. Partija priklausė antikomunistinei koalicijai ir iš pradžių agitavo už šalies pasilikimą Jugoslavijos sudėtyje.
Bosnijos naujienų agentūrai SRNA duotame interviu R. Karadžičius tvirtino, kad niekada nenorėjęs šio darbo.
„Nenorėjau aktyviai dalyvauti politikoje, – sakė jis. – Taip pat nenorėjau vadovauti Serbų Respublikai ir nebūčiau to daręs, jei ne karas.“
Už „Didžiąją Serbiją“
Pirmieji daugiapartiniai rinkimai Bosnijoje ir Hercegovinoje vyko 1990 metų lapkritį. Kartu su R. Karadžičiaus SDS juose daugiausiai vietų laimėjo kitos dvi nacionalistų partijos – bosnių „Demokratinio veiksmo partija“ ir „Kroatijos demokratinė bendruomenė“.
Kaip „Balkan Insight“ pasakojo socialdemokratas politikas Miro Lazovičius, pirmaisiais praeito amžiaus 10 dešimtmečio metais parlamente R. Karadžičius nuolat stūmė proserbišką politinę darbotvarkę.
„Karadžičius pasiūlė įkurti „Didžiąją Serbiją“, – pasakojo M. Lazovičius. – Dėl jo politikos ir ypač dėl jo pareiškimų, jog Bosnijai tapus nepriklausoma, musulmonai ir visa valstybė išnyks, parlamentas nusprendė surengti referendumą, kad piliečiai galėtų pasisakyti, ar jie nori nepriklausomos Bosnijos ir Hercegovinos.“
Sakydamas kalbą 1991 metų spalį, kai Slovėnija ir Kroatija jau buvo paskelbusios nepriklausomybę nuo Jugoslavijos, R. Karadžičius iš esmės įspėjo bosnius apie artėjančio karo pavojų. Jis teigė, kad dėl pasitraukimo iš Jugoslavijos Bosnijoje ir Hercegovinoje kils smurto banga.
„Kelias, kurį renkatės Bosnijai ir Hercegovinai, yra lygiai toks pat greitkelis į pragarą ir kančias, kurį jau pasirinko Slovėnija ir Kroatija“, – teigė jis įstatymų leidėjams.
Šia kalba iš esmės jis nuspėjo apie būsimo karo žiaurumus. „Nemanykit, kad savo veiksmais Bosnijos ir Hercegovinos nepasmerksit pragarui, o musulmonų – galimam išnykimui, nes jei prasidės karas, musulmonai nesugebės apsiginti“, – tvirtino R. Karadžičius.
Po referendumo, kurį boikotavo didžioji dalis serbų, norėjusių likti Jugoslavijos sudėtyje, 1992 metais Bosnija ir Hercegovina tapo nepriklausoma. Tačiau nepriklausomybe ji mėgavosi neilgai, nes labai greitai prasidėjo karas.
Per trejus su pusę metų trukusį karą R. Karadžičius buvo serbų dominuojamo darinio – Serbų Respublikos – prezidentu ir vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu.
Per karą R. Karadžičius neigė prieš Sarajevo gyventojus vykdytus žiaurumus. Po liūdnai pagarsėjusio Markalės turgaus bombardavimo 1994 metais, per kurį žuvo kelios dešimtys civilių, R. Karadžičius laikraščiui „Borba“ teigė: „Mūsų armija disciplinuota... Niekas negali atidenti ugnies be duoto įsakymo.“
Jis taip pat tvirtino, kad „serbai niekada neišeis ir Sarajevas bus būsimos Serbų valstybės sostinė“.
Keliuose interviu jis griežtai priešinosi tarptautinei intervencijai Bosnijoje, sakydamas, kad tai būtų „pavojingas precedentas, kuris šalį paverstų nesaugia ir pakirstų demokratiją“. Jis taip pat viešai neigė atsakomybę dėl 1995 metų liepą įvykusių Srebrenicos žudynių.
Slapstėsi 12 metų
Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) buvo įkurtas Hagoje 1993 metais po to, kai tūkstančiai ne serbų kilmės Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų buvo sulaikyti stovyklose, šimtai nužudyti Prijedore 1992 metais ir jau prasidėjus Sarajevo apsiausčiai.
Pirmieji kaltinimai R. Karadžičiui buvo pareikšti dar 1995 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po Srebrenicos žudynių.
Prieš JT tribunolo sprendimą 2016 metais, duodamas interviu „Balkan Insight“, R. Karadžičius pripažino, kad Srebrenicoje buvo įvykdytas „siaubingas nusikaltimas“, tačiau jis to nevadino genocidu ir sumažino aukų skaičių.
„Tai, kas nutiko Srebrenicoje, iš tikrųjų buvo taip baisu, kad situacijos perdėjimas mums nepadės pasiekti supratimo ir taikos. Nebūtina vieno žmogaus žmogždudystė yra siaubinga, jau nekalbant apie kelių šimtų žmonių nužudymą, kas yra nepaneigiamas aukų, buvusių su užrištomis akimis, skaičius. Jį įvykdžiusieji visų pirma yra serbų priešai, o taip pat ir jų šeimų bei musulmonų bendruomenės priešai“, – tvirtino jis.
R. Karadžičiaus arešto orderis buvo išduotas 1996 metais, tačiau tuomet jis buvo dingęs.
„Balkan Insight“ kalbintas britų žurnalistas Julianas Borgeris, kuris parašė knygą apie R. Karadžičiaus medžioklę, teigė, kad buvusiam Bosnijos serbų prezidentui pavyko ilgiau nei dešimtmetį išvengti teisingumo rankų, nes iš pradžių „nebuvo jokios politinės valios“ jį suimti. Tarptautinė bendruomenė baiminosi, kad jo sugavimas sukeltų grėsmę trapiai Deitono sutartimi pasiektai taikai Bosnijoje.
Pasak J. Borgerio, iš pradžių R. Karadžičius gana atvirai gyveno Palėje, tačiau vėliau, didėjant tarptautiniam spaudimui jį sugauti, pabėgo į Serbiją, kur iš tikrųjų dingo.
R. Karadžičiui slapstantis, Interpolas „ekstravagantišką elgesį“ įvardino kaip vieną jo skiriamųjų bruožų. JAV siūlė beveik 5 mln. dolerių atlygį už informaciją, kuri leistų jį surasti, tačiau R. Karadžičius buvo sugautas tik 2008 metais Belgrade, kur, užsiželdinęs vešlią barzą ir plaukus, pasidabinęs didžiuliais akiniais, pasivadinęs Dragano Dabičiaus vardu bei prisiimdamas alternatyvios medicinos guru vaidmenį, gana laisvai gyveno.
R. Karadžičiaus kaimynai apie draugiškąjį daktarą Draganą Dabičių negalėjo pasakyti nieko blogo. „Jis visada buvo mandagus, pasisiūlydavo padėti mano vyrui, kuris yra patyręs insultą, – sakė aukštu žemiau gyvenusi Milica Šener. – Bet atsisakydavau. Mes netikim alternatyviąja medicina.“
Vis dar skaldo šalį
R. Karadžičiaus teisinis patarėjas, JAV teisininkas Peteris Robinsonas buvusį Bosnijos serbų prezidentą apibūdino kaip „charizmatišką, protingą, jautrų, savo žmonėms atsidavusį asmenį“. Pasak jo, R. Karadžičiui daug svarbiau teismo proceso metu ginti savo tautiečius nei save.
Nepaisant budelio reputacijos tarptautinėje bendruomenėje, daugelis serbų, kurie sudaro apie trečdalį 3,5 mln. Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų, R. Karadžičių vis dar laiko vienu savo didvyrių, kuris, jų įsitikinimu, kartu su buvusiu Bosnijos serbų armijos vadu Ratko Mladičiumi, apsaugojo jų bendruomenę per žiaurų, etniniu pagrindu kariautą karą.
Prieš pat pirmąjį Hagos teismo nuosprendį Palėje vietiniai pareigūnai universiteto bendrabutį pavadino R. Karadžičiaus garbei.
O štai Bosnijos karo aukų artimieji R. Karadžičiaus kalte neabejoja ir mano, kad jis visą likusį gyvenimą turėtų praleisti kalėjime.
„Mes tikimės, kad jis gaus tai, ko nusipelnė, – naujienų agentūrai AP sakė Sehida Abdurahmanovič, kuri per Srebrenicos žudynes prarado 30 giminaičių. – Tikimės, kad (apeliacijų teismas) palaikys pirmos instancijos verdiktą ir jam jokiu būdu nebus leista išvengti atsakomybės už genocidą.“
Tačiau R. Karadžičiaus šalininkai tikisi bausmės sumažinimo ar net išteisinimo.
„Tikiu, kad, blogiausiu atveju, šis verdiktas bus daug palankesnis nei pirmos instancijos nuosprendis, – naujienų agentūrai teigė R. Karadžičiaus dešinioji ranka karo metu Momčilo Krajišnikas. – Jei mums pasiseks, jis bus laisvas žmogus.“
M. Krajišnikas buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme už ne serbų kilmės asmenų prievartinį iškeldinimą ir nusikaltimus žmoniškumui. 2014 metais, atlikęs du trečdalius savo bausmės, buvo paleistas į laisvę.
Goda Jurevičiūtė
