Skaičiuojama, kad vidutiniškai per gyvenimą žmonės praleidžia devynerius metus klausydamiesi radijo – ilgiau tik kvėpuojame ir miegame. Radijas padeda sklisti naujoms idėjoms ir muzikai, taip pat yra svarbus vienišiems ir nuo pasaulio atskirtiems žmonėms. Specialistai sutaria, kad, būdamas paprastas ir prieinamas daugybei žmonių visame pasaulyje, radijas išlieka nepakeičiamas, ypač ištikus bėdai. Šeštadienį minima Pasaulinė radijo diena.

Radijas padeda pasiekti žmones ten, kur nėra infrastruktūros

Praėjusių metų pabaigoje vieną pietinę Indijos valstiją užklupo didžiulės musoninės liūtys, kokių regionas nematė  per visą pastarąjį šimtmetį. Iš krantų išsiliejusios upės užpylė kelius ir mokyklas, sugriovė daug pastatų. Ieškodama būdų padėti žmonėms, Kudaloro bendruomenė susibūrė ir įsteigė pirmąją skubios pagalbos radijo stotį.

Daktarė S. Mathavi vadovauja regiono sveikatos apsaugos tarnybai. Ji pasakoja, kad šis bendruomenės radijas  padėjo suvaldyti ligų epidemijas, kurios paprastai kyla stichinių nelaimių metu.

„Per radiją skelbėme apie tai, kur įrengtos nukentėjusiųjų stovyklos, perduodavome patarimus, kaip apsaugoti sveikatą. Radijas taip pat mums padėjo nukreipti pagalbą ten, kur jos reikia labiausiai. Vykdėme ligų stebėseną, kalbėjome apie virinto vandens svarbą, patarėme, kaip išvengti ligas platinančių uodų. Epidemijos išvengėme padedami radijo“, – pasakoja S. Mathavi.

Padedant apskrities vadovybei, skubios pagalbos radijo stotį pavyko įrengti greičiau, nei tikėtasi. Iš pradžių buvo skelbiamas pagalbos telefono numeris, kur galima gauti humanitarinę pagalbą nukentėjusiųjų stovyklose, taip pat – vyriausybės pranešimai spaudai, žmonės galėjo skambinti ir pranešti apie dingusius artimuosius.

Stoties įkūrėjas Johnas Nelsonas tvirtina, kad radijas išsiskiria tuo, jog, ištikus nelaimei, net neturint sudėtingos infrastruktūros, galima greitai pasiekti daugybę žmonių.

„Radijas galingas. Jo galima klausytis ir mobiliuoju telefonu. Gamtinių katastrofų metu nutraukiamos elektros ir komunikacijos linijos, tačiau radijo stočiai veikti nereikia daug energijos – galima naudoti akumuliatorių. Tai paprasta technologija, kuria galima pasiekti daug žmonių. Net toms vietovėms, kurių nepasiekia transportas, galima perduoti informaciją. Žmonės gali paskambinti į studiją mobiliuoju telefonu. Įvykus nelaimei, radijo stotis yra labai geras būdas padėti žmonėms“, – įsitikinęs J. Nelsonas.

Pirmos mintys po nelaimės – apie šeimą ir radiją

Bhuwanas Timilsina drauge su Dipika Shrestha yra radijo laidos „Kartu Nepale“ vedėjai. B. Timilsina prisimena, kad pernai pavasarį, šalį ištikus žemės drebėjimui, jo pirma mintis buvo apie šeimą, o antra – apie tai, ar veikia radijas. Jų transliacijos taip pat buvo labai svarbios gelbstint žmonių gyvybes ir skleidžiant praktinę informaciją.

„Radijo klausosi daugybė žmonių. Laimei, radijas veikė, mobilusis ryšys taip pat nebuvo nutrūkęs. Mūsų mokymuose dalyvavę žmonės stengėsi paaiškinti – jei nepavyksta susisiekti, siųskite SMS žinutes, po didelio žemės drebėjimo neikite į pastatus, nes pakartotiniai sukrėtimai gali būti pavojingi. Buvo skaudu klausytis, kaip kitų stočių žurnalistai labiau rūpinasi savo saugumu ir studijoje pasakoja, kaip dreba mikrofonas arba kaip jie negali išeiti. Per pirmąsias valandas žmonės jautėsi bejėgiai“, – pasakoja B. Timilsina.

Jam antrina ir kolegė, kuri prisimena po nelaimės sulaukusi ir skambučių. „Maždaug po poros valandų po žemės drebėjimo man paskambino senas kolega, su kuriuo dirbau prieš devynerius metus. Jis sakė: „Sveika, Dipika, klausiausi tavo laidos per BBC. Kaip jūs mums padėjote! Esu tikras, kad išgelbėjote daugybę gyvybių. Mano namo sienos buvo sutrūkinėjusios po pirmojo drebėjimo, o šią popietę pakartotinis smūgis jį visiškai sugriovė.“ Mane jo žodžiai labai sujaudino, bet kartu ir pamalonino, nes supratau, kad bičiulis įsitikinęs, jog mūsų programa padėjo jo šeimai išgyventi“, – sako D. Shrestha.

Radijas sukūrė įspūdį, kad viskas gerai

Specialistai pažymi, kad radijo ir televizijos stotys ištikus ekstremalioms situacijoms paprastai tampa pagrindine susisiekimo priemone, nes turi atsarginius generatorius ir perdavimo stotis, todėl gali veikti net sutrikus elektros tiekimui. Taip pat – kilus terorizmo pavojui, kai  mobiliojo ryšio priemonės gali būti atjungiamos siekiant apsaugoti žmones.

Keenanas Kushas Niujorke transliuojamoje universiteto radijo stotyje WNYU veda laidą apie technologijas. Pasaulinei radijo dienai skirtoje laidoje jis su bičiuliais prisimena, kaip radijas tęsė transliacijas siaučiant uraganui Sandy, per stiprias pūgas ir kitas panašias nelaimes.

„Per uraganą buvau Naujajame Džersyje. Buvo visai prastai – savaitę ar dvi neturėjome elektros. Jau tiksliai nepamenu, bet tai truko ilgai. Neturėjome atsarginio generatoriaus. Labai gerai prisimenu, kad per audrą įsėdau į automobilį, kuriame buvo degalų ir įsijungiau radiją. Apie dvi valandas įjungęs variklį klausiausi radijo, nes daugiau nebuvo ką veikti. Taip sužinojau, kas vyksta pasaulyje“, – pasakoja K. Kushas.

Jam antrina ir jo kolega: „analoginis ryšys yra galingas. Galima sakyti, kad skaitmeninės technologijos yra tik tiek patikimos, kiek patikima yra elektros linija.“

Radijas informuoja, kaip apsisaugoti nuo mirtinų ligų

Pietų Afrikoje veikianti bendruomenės radijo stotis „JoziFM“ savo programomis siekia padėti pažeidžiamiausiems bendruomenės nariams. Stoties žurnalistai pasakoja, kaip pernai  per karščio bangą eterio šaukiniai skelbė apie numatomus vandens tiekimo sutrikimus ir apie tai, kaip apsaugoti sveikatą. Radijo žurnalistė Nomcebo Mahasha tuo metu rengė tiriamąjį reportažą.

„Paklausiau savęs, ar mane paliečia vandens trūkumas? Atvirai sakant – ne. Miestų žmonių tai nepaliečia taip, kaip lūšnynų žmonių, kurie kartais dvi savaites gyvena be vandens. Miestiečiai gyvena prabangiai – jiems pasako, kada vandens nebus arba praneša, kada atvažiuos cisterna su vandeniu. Iki šiol aš apie tai nesusimąstydavau. Kai pradėjau domėtis, išėjau daryti įrašų atokesnėse bendruomenėse ir sužinojau, kaip jie gyvena, mano požiūris pasikeitė. Patarčiau ir kitiems pradėti nuo savęs ir įvertinti, kad kiti gali gyventi kitaip“, – sako N. Mahasha.

Buvęs ilgametis BBC radijo korespondentas Afrikoje Markas Doyle`as taip pat prisimena, kaip radijas vaidino itin svarbų vaidmenį per Ebolos protrūkį. „2014 m. Ebolos protrūkis Afrikoje gal nebuvo gamtinė katastrofa, bet tikrai buvo nelaimė ir vienu metu – visai nekontroliuojama. Vietos ir kai kurios tarptautinės stotys buvo labai svarbios. Jos aiškino labai paprastus dalykus apie tai, kaip reikia plauti rankas, ligoninėje nesusitepti svetimu krauju. Toji padėtis buvo beprecedentė, nauja visiems. Net kai kurie tarptautinių organizacijų darbuotojai nežinojo, kaip elgtis, ir improvizavo. Radijo stočių perduodami pranešimai apie tai, kaip apsisaugoti nuo šios baisios ligos, buvo labai svarbūs“, – tvirtina M. Doyle`as.

Šiuolaikinių pasaulio radijo stočių praktikoje yra pavyzdžių, kaip ne tik informacinės, bet ir pramoginės laidos padeda gelbėti gyvybes – per Ebolos krizę Liberijoje ir Siera Leonėje per radiją buvo transliuojamas teatralizuotas radijo serialas „Ponas planas-planas“, kuris padėjo paaiškinti žmonėms apie tai, kaip apsisaugoti nuo pavojingo viruso.

Kartais darbą nutraukti tenka dėl pavojaus gyvybei

Dirbdami konfliktų ir nelaimių ištiktuose regionuose, žurnalistai ir patys patenka į pavojų. Kai kurie pasakoja, kaip nelengva pranešti apie tai, kas vyksta, kai pats esi tarp nukentėjusiųjų. Radijo žurnalistė iš Filipinų Marvie Matura prisimena, kad prieš kelerius metus, salyną siaubiant taifūnui, teko nutraukti transliacijas, nes žurnalistams dirbti buvo pernelyg pavojinga.

„Kolegoms visame pasaulyje noriu pasakyti, kad būti radijo žurnalistu reiškia didelę atsakomybę. Privalome savo klausytojams pateikti tikslią ir teisingą informaciją. Turime atsargiai vartoti žodžius ir būti jautrūs. Nereikia baimintis ribotų išteklių. Visada galima paprašyti bendruomenės pagalbos – mums per taifūną padėjo vadinamieji basakojai reporteriai. Labai svarbu ne tik sėdėti prie mikrofono studijose, bet ir išeiti į bendruomenes ir padėti kuo galime“, – teigia M. Matura.

Kaip kalbėtis su žmonėmis, po žemės drebėjimo likusiais be namų ir artimųjų? Ar suteikti eterį mokykloje į vaikus šaudžiusiam bendraklasiui? Kiek konflikto pusių yra šalyje, kur vyksta genocidas? Kaip netapti neapykantos kurstytojais ir propagandos ruporu? Kaip apsaugoti savo pašnekovą, jei po interviu jam gali grėsti mirtis? Tai tik keletas klausimų, kuriuos sau užduoda karštuose taškuose dirbantys radijo žurnalistai. M. Doyle`as pastebi, kad žmonės su juo kalba drąsiau ir atviriau būtent todėl, kad jis yra iš radijo.

„Patyriau, kad žmonės nepaprastai atviri nepriklausomai nuo to, ar jie pabėgėliai, ar baisaus įvykio liudininkai. Manau, iš dalies taip yra dėl to, kad jie pasitiki radiju. Tai labai intymi žiniasklaidos priemonė. Jei žmonės ilgus metus girdi tavo balsą ir tu jų paklausi nepatogaus asmeninio klausimo, jie turbūt galvoja – tas žmogus tikriausiai stengiasi, gerai, pakalbėsiu su juo. Tačiau jei pašnekovui gali grėsti pavojus, žurnalistas visada ras būdą papasakoti istoriją, jeigu ji svarbi. Gali pakeisti vardus ar rasti kitą būdą apsaugoti žmones“, – nurodo M. Doyle`as.

Kai kuriose Europos vietose jau skamba pabėgėlių radijas

UNESCO organizacija Afrikoje, Čade, įkūrė keturiomis kalbomis transliuojančių trijų radijo stočių tinklą Darfūro pabėgėlių stovykloje. Jai vadovavęs George`as Papagianni JAV Portlando universiteto surengtoje diskusijoje prisimena, kaip buvo nuspręsta parengti laidą jautria moterų apipjaustymo tema.

„Viena iš mūsų organizacijų partnerių – Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba – atliko stovyklų klausytojų apklausą. Viena moteris, užpildžiusi klausimyną, parašė komentarą – radijo stotis sukūrė erdvę diskutuoti apie klausimus, kurie yra tabu, leido žmonėms kalbėtis, nes radijas iškėlė tuos klausimus. Tai buvo labai įdomi reakcija į mūsų pastangas iškelti jautrų klausimą ir kartu pasiūlyti jiems kitokį būdą pažvelgti į tą reiškinį“, – tvirtina G. Papagianni.

Tęsiantis migracijos krizei, radijas tampa svarbia priemone, galinčia suteikti balsą pabėgėliams, bandantiems pradėti gyvenimą iš naujo Europoje. Žurnalistas ir aktyvistas Larry McCauley dėl etninių konfliktų turėjo palikti namus Nigerijoje prieš penkerius metus. Jis bėgo per Libiją, leidosi į pavojingą kelionę jūra į Italiją, kol galiausiai atsidūrė Vokietijoje, Hamburge. Šiandien jis yra čia veikiančio Pabėgėlių radijo tinklo laidų vedėjas.

„Pastebėjome, kad žiniasklaida mus vaizduoja neteisingai – pasakojimas vienpusis. Pagalvojome, kad radijas galėtų būti priemonė informuoti bendruomenę. Atradau tokią galimybę kalbėdamas su sąjungų, radijo atstovais, prodiuseriais. Pora žmonių susidomėjo. Bendruomeninė radijo stotis čia, Hamburge, parėmė mano idėją. Su kitais dviem draugais surinkome pinigų, nusipirkome pigios radijo įrangos ir pradėjome eksperimentuoti, rengti reportažus, mokytis kalbėti. Nedarome to tobulai, nes nesame radijo profesionalai, bet stengiamės. Kviečiame žmones prisijungti ir kol kas mums neblogai sekasi. Pradėjome 2014-ųjų spalį, dabar mus retransliuoja keturiuose Vokietijos miestuose, Italijoje ir kitur“, – džiaugiasi L. McCauley.

Pabėgėlių radijo tinklo laidos ir muzika taip pat yra transliuojamos internetu. Prie jų jungiasi kitos radijo stotys, norą bendradarbiauti parodė ir viena televizija.