Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prarastos Maidano viltys

Akivaizdu, kad medaus mėnuo baigėsi. Praėjus trejiems metams nuo Maidano revoliucijos pradžios, aiškiai matyti, jog dauguma jo sukeltų vilčių neišsipildė.

Vorenas

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

 

Siekė atsikratyti

Ukrainos pertvarkymo į įstatymo viršenybe paremtą demokratinę visuomenę procesas bus ilgas ir skausmingas. Šiuo požiūriu ji yra tik kelio pradžioje. Negaliu pasakyti, kad nesu dėl to nusivylęs. Aš irgi puoselėjau nerealistines viltis, paskatintas nuostabaus vienybės jausmo ir optimizmo, kurį sukėlė Maidanas. Po kone 25 metus trukusios kovos su sukaulėjusia sovietine psichiatrijos sistema Ukrainoje iš tiesų maniau, kad dabar galėsime padaryti tai, ką seniai reikėjo padaryti, ir kad pagaliau laikas bus mūsų pusėje.

Labai greitai pajutome opoziciją ir pasipriešinimą iš netikėtos pusės. Užuot sulaukę paramos iš Sveikatos apsaugos ministerijos, buvome sutikti abejingai ir net atvirai priešiškai. Užuot sutikti išskėstomis rankomis, kad parengtume psichiatrijos reformas Ukrainoje, turėjome visus metus kovoti, kad savo pareigas ir toliau eitų vyriausioji šalies psichiatrė Irina Pinčiuk.

Sistema siekė šios moters atsikratyti, nes ji buvo pernelyg sunkiai sukalbama, pernelyg reikli, per daug atvirai kalbanti apie stulbinamai nekompetentingą Ukrainos psichiatrijos nomenklatūrą. Prieš ją buvo naudojamas argumentas, kad yra kilusi iš Donecko, todėl neva esanti Viktoro Janukovyčiaus šalininkė.

Visiškai nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad I.Pinčiuk šeima šiame mieste neteko pragyvenimo šaltinio ir kad dėl naujosios Ukrainos turėjo aukoti savo šeimos interesus. Galų gale mes laimėjome, bet iki šių metų vasaros Sveikatos apsaugos ministerija šią specialistę iš emės ignoravo.

Viskas pasikeitė, kai pradėjome bendradarbiauti su žmogaus teisių ombudsmene Valerija Lutkovska, kovą su žmogaus teisių pažeidimais psichiatrijos ligoninėse ir socialinės globos namuose pavertusia kertiniu savo veiklos akmeniu. Praėjusį lapkritį atliktas teismo psichiatrijos paslaugų tyrimas atskleidė, kokiu mastu šalyje buvo pažeidžiamos pacientų teisės.

Paaiškėjo, kad nežmoniškumu labiausiai išsiskyrė Dnepro (Dnepropetrovsko) specialioji psichiatrijos ligoninė. Į mūsų planą buvo įtrauktas pasiūlymas Sveikatos apsaugos ministerijai, kaip pakeisti situaciją ir padaryti galą masiniam žmogaus teisių pažeidinėjimui. Po kelių diskusijų jam buvo pritarta. Vis dėlto, kaip paprastai, reikalai sustojo pasikeitus ministrui. Ir vėl turime laukti konkrečių žingsnių spėliodami, kada ir ar išvis jie bus žengti.

Greitai prisitaikė

Kol laukiama, pacientai Dnepre bei kitose vietose ir toliau kenčia. Labai tikėtina, kad kitų metų balandį padėtis dar labiau pablogės, jei V.Lutkovska nebus išrinkta naujai ombudsmeno kadencijai. Tokia tikimybė nemaža, nes jos, kaip ir vyriausiosios psichiatrės, daug kas nemėgsta. Ne dėl to, kad blogai dirba, priešingai – dirba gerai ir kelia pavojų vis dar uždarai, korumpuotai ir keistis nenorinčiai sistemai.

Šie žmonės V.Lutkovskos atveju neabejotinai pasitelks tą patį argumentą – esą ji yra V.Janukovyčiaus laikų palikimas, kurio reikia atsisakyti.

Tai, ką matau psichinės sveikatos srityje Ukrainoje, nelabai kuo skiriasi nuo kitų (ko? Šalių ar sričių?). Vilties, kad po Maidano atsiras sąžiningesnių, padoresnių politikų karta, nebeliko. Privačios jų nuosavybės atskleidimas deklaracijose tapo skausmingu, tačiau gana juokingu indikatoriumi, atskleidžiančiu, kas vyksta iš tiesų. Jei politikai gali deklaruoti turį du milijonus eurų grynaisias savo namuose nesibaimindami prasmegti skradžiai žemės iš gėdos, nėra jokių vilčių, kad sistema tapo geresnė. Naujieji politikai, pradėję savo kelią nuo Maidano, greitai prisitaikė prie senųjų, ir 2016 m. pavyzdžio Ukrainos politikus, kuriuos geriausiai apibūdina gebėjimas pasirodyti iš gerosios pusės, Potiomkino kaimų statymas ir pasibjaurėtinas žmonių apvaginėjimo procesas.

Tai, kas sovietiniais ar V.Janukovyčiaus laikais buvo juoda, dabar tapo balta. Užuot pervardijus gatves tikrųjų Ukrainos didvyrių vardais, pavyzdžiui, Valerijaus Marčenkos ir Aleksejaus Nikitino, mirusių gulage valdant Brežnevui ir jau beveik pamirštų, kuriamas savotiškas naujo šventojo – Stepano Banderos – kultas.

Tik nepamanykit, kad sutinku su sovietiniu požiūriu, jog jis buvo fašistas ir kriminalinis nusikaltėlis. Tačiau jis tikrai nebuvo angelas, ir jo gyvenimo istorija pirmiausia turėtų būti prisimenama kaip nešališkas komplikuotos Ukrainos istorijos XX a. liudijimas.

Duris kada nors atidarys

Ar jau esu praradęs viltį? Taip. Žiūrėdamas į vis labiau tunkančius politikus, sėdinčius Aukščiausiojoje Radoje, seginčius prabangius laikrodžius ir, užuot dirbusius, užsisakinėjančius internetu brangias atostogų keliones, jaučiu kylantį šleikštulį. Juk matau ir būrį jaunų profesionalų, dirbančių nuo ryto iki vakaro už minimalų atlyginimą, paskyrusių savo ateitį valstybei, kuriai vadovauja žmonės, neverti būti valdžioje. Tai mane liūdina ir pykdo. Tačiau tai, kad praradau viltį, nereiškia, kad pasidaviau.

Gyvenimo patirtis mane išmokė būti drambliu, kuris stovi atsirėmęs į duris žinodamas, kad anksčiau ar vėliau – veikiausiai vėliau – jos bus atdarytos. Jau esu priėmęs sprendimą ir jo neatsisakysiu. Būgštauju tik dėl to, kad jauni entuziastingi reformatoriai, kuriuos iš tikrųjų įkvėpė Maidanas ir kurie tikrai nori pakeisti šalį, gali pritrūkti tokios ištvermės. Jiems dar prieš akis visas gyvenimas, tad jų ateitis gali būti sėkmingai susieta ne su Ukraina, bet su kitomis šalimis, kuriose gerbiamas sunkus darbas ir žmogaus teisės. O juk jų energija ir darbas labiausiai reikalingi tėvynei Ukrainai, vis dar neatsikračiusiai sovietinės praeities.

 

Rekomenduojami video