Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Popiežių, šv. Bernadetos ir katalonų keliais

Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikintieji kasmet išvyksta bent į vieną piligriminę kelionę po užsienio šalis. Didžioji grupės dalis – nuolatiniai keliautojai, nors kas kartą prisideda ir naujų, iš pažįstamų sužinojusių apie tokių kelionių naudą ir kūnui, ir sielai.

Nesikeičia tik šių kelionių sumanytojas ir organizatorius – kunigas Ernestas Želvys. Lengvai bendraujantis, su humoru žvelgiantis į pasitaikančius nesklandumus, pavargęs, bet jau svajojantis apie naujas keliones – toks yra šis mūsų bažnyčios vikaras. Šį kartą 32 žmonių grupė kartu su kunigu keliavome po pietų Prancūziją, aplankėme stebuklais garsėjantį, kelis milijonus tikinčiųjų per metus pritraukiantį Lurdą, susipažinome su lietuvių pamėgta Katalonijos sostine Barselona.

Žvilgsnis į Prancūzijos Provansą

Provansas – piečiausias Prancūzijos regionas, išsaugojęs seną dialektą, papročius ir tradicijas, garsėjantis švelniu, saulėtu klimatu, mėlynais levandų laukais, alyvmedžių sodais, ramiais vakarais, dvelkiančiais vaistažolėmis ir prieskoniais. Mūsų maršrute – du Provanso miestai - Nica ir Avinjonas. Pakilęs iš Vilniaus aerouosto po kelių valandų mūsų lėktuvas leidžiasi viename turtingiausių pasaulio miestų – Žydrojo kranto sostinėje Nicoje. Miestą iš vienos pusės remia kalnai, iš kitos skalauja Viduržemio jūra. Įsikuriame viešbutyje ir iškart – prie jūros. Smėlėtos pakrantės, mėlynai žalsvas vanduo, gražuolės jachtos, linksmai besišnekučiuojantys, atsipalaidavę žmonės - toks pirmas įspūdis apie šį miestą. Vaikštome siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis, keliaujame pro skverus, turgus, sukame į skersgatvius, gėrimės mažais raudonstogiais nameliais. Vėlyvą vakarą mažesnėse gatvelėse, kuriose dar tebėra atidaryta viena kita krautuvėlė, galima sutikti įvairaus likimo ir pomėgių žmonių. Ne veltui sakoma, kad Nicoje visais laikais laimės ieškojo ir kilmingieji, ir beturčiai.

Kelionės nuovargį nuplovę Viduržemio jūroje, kitą rytą autobusu vykstame į Avinjoną, kurį bene labiausiai garsina teatro festivaliai. Juose ne kartą dalyvavo ir Lietuvos aktoriai. Afišos skelbia, kad liepos mėnesį festivalio programoje bus rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – Moljero „Tartiufas“, režisuotas Oskaro Koršunovo. Šįkart mus labiausiai domina Avinjono Popiežiaus rūmai, primenantys didingą pilį, saulėtą dieną atrodantys gana niūriai ir nuobodžiai. Rūmus supa 12 bokštų, o jų viduje yra patalpos, kuriose vykdavo įvairios ceremonijos ar buvo atliekami buitiniai darbai. XIV amžiuje į šį gražų prancūzišką miestą iš Romos buvo perkelta popiežiaus rezidencija. Nuo 1305 m. iki 1378 m. Avinjone gyveno ir valdė 7 popiežiai, todėl jis ir vadinamas „Popiežių miestu“. Per Ronos upę nutiestas tiltas jungė Prancūziją su Popiežiaus valstybe, o šiandien puošia miestą ir traukia smalsių turistų žvilgsnius.

Dar kelios valandos autobuse ir nakvynei sustojame nedideliame Narbonos mieste, arkivyskupijos centre. Šv. Justo ir Pastero katedra, kurią aplankyti labiausiai troško kartu keliavęs klierikas Justas, – uždaryta. Bet ilgam atmintyje nusėda medžių galiūnų – platanų - didybė, miestą išraižęs kanalas su jame skęstančiu saulėlydžiu. Pastovime ant Pirklių tilto, pasigėrime romėnų kelio grindinio fragmentu ir skubame į pirmąsias kunigo Ernesto aukojamas Mišias kelionėje. Patiems netikėtai neįprastoje aplinkoje bendra malda kažkaip ypatingai visus sujungia ir pakylėja aukštyn ir artyn Jo, į piligrimystės kelią mus pašaukusio, visas dienas lydėjusio ir daugybe malonių apdovanojusio. Ir vėliau, jau ryte, autobuse sukalbėta malda, tarsi vakar dienos tęsinys, tik šį kartą labiau suasmeninta: „Viešpatie, aš taip trokštu žmogaus, kuris mane suprastų, kuriam galėčiau pasakyti viską... Padėk man surasti meilę, kuri būtų paženklinta jėgos ir ištikimybės, kaip ta meilė, kuria tu myli“... Šventų vietų lankymas, bendra malda ir kasdienės šv. Mišios – tai ir yra piligrimystės esmė, neišskiriama grandine sujungianti tokius skirtingus žmones, dovanojanti jiems taip trokštamą Dievo artumos pajautimą.

Švč. Mergelės Marijos pakviesti

Pagaliau pasiekiame Pirėnų kalnų regioną, kuriame yra pagrindinis mūsų piligrimystės tikslas - Lurdo miestelis, Prancūzijos svarbiausia Dievo Motinos šventovė. Skaičiuojama, kad į Lurdą kasmet atvyksta apie šešis milijonus maldininkų. Miestelis įsikūręs Pirėnų kalnų papėdėje prie Ispanijos sienos, o jį supa trys viršukalnės, aukštesnės nei 1000 m. Vienos uolos šiauriniame pakraštyje, prie upės, atsiveria netaisyklingos formos tuščia ertmė, arba grota, kur 1858 m. mergaitei Bernadetai 18 kartų pasirodė ir su ja kalbėjo „graži ponia baltais drabužiais“, kuri pasisakė esanti „Nekaltas Prasidėjimas“. Grota, šalia ištryškęs vandens šaltinis, taip pat vėliau pastatyta didžiulė katedra garsėja tuo, kad čia įvyko ne vienas stebuklingas išgijimas. Nors autoritetinga Bažnyčios sudaryta medikų ir teologų komisija oficialiai nepaaiškinamais yra patvirtinusi tik 70 Lurde įvykusių išgijimų (paskutinis patvirtintas 2008 m.), tačiau yra užfiksuoti tūkstančiai oficialiai nepatvirtintų išgijimų, kurie įvykdavo pasimeldus Švč. M. Marijai ir išgėrus stebuklingojo šaltinio vandens ar juo nusiprausus. „Jei jūs čia, vadinasi, jus Marija kvietė“, - prieštarauti neleidžiančiu balsu sako gidė, vedžiojusi mus po šventąsias vietas. Meldžiamės prie

Apsireiškimo grotos, medituojame Rožinį bazilikoje, kai kurie einame į Lurdo šaltinio vandens maudyklas. Vakare dalyvaujame įspūdingoje Šviesos procesijoje, kurioje patirtus jausmus sunku žodžiais nusakyti. Keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų, kurių priekyje žmonės, sėdintys vežimėliuose, ir jiems padedantys šimtai savanorių iš įvairių šalių.

Rožančiaus malda įvairiomis kalbomis, tarp rožinio paslapčių giedama „Ave Marija“, o priegiesmio metu daugybės rankų aukštyn keliamos degančios žvakės... Ne vieno, žengiančio procesijoje, veide matyti džiaugsmo ašaros, girdėti iš pačių širdies gelmių besiveržianti giesmė – sveikinimas ir padėka Dievo Motinai Marijai.

Ryte – su 14 stočių Kryžiaus kelias, prasidedantis piečiau Aukštutinės bazilikos, tęsiasi aukštyn 1,5 km. Užlipęs į kalną viena puse, nusileidi kita. Einame, kalbėdami rožinį, trumpai maldai sustodami prie iš metalo pagamintų bronza padengtų Kryžiaus kelio skulptūrų. Džiaugiamės, kad nesunku eiti, o ypač laiminga jaučiasi Zita, ryte abejojusi, ar pajėgs įveikti šį fizinių jėgų reikalaujantį kelią. Suspėjame ir į šalis pasižvalgyti, žvilgsniu aprėpti įspūdingus kalnų šlaitus bei jų papėdėse išsibarsčiusias gyvenvietes.

Nusileidę žemyn, skubame į šv. Mišias, kurias kunigas Ernestas aukoja ypatingoje vietoje – Kriptoje, išskaptuotoje Masabiele uoloje Švč. M. Marijos pageidavimu, kurį ji išsakė Bernadetai. 1866 m. gegužės 19 d. Kripta buvo pašventinta, o ceremonijoje dalyvavo pati Bernadeta. Virš Kriptos pastatyta gotikinė Nekaltojo Prasidėjimo bazilika. Einant į Kriptą ir Nekaltojo Prasidėjimo Baziliką dešinėje ir kairėje pusėse 1908 m. pristatytos dvi gotikinio stiliaus varpinės. Varpų skambėjime girdimos Švč. M. Mariją šlovinančių giesmių melodijos.

Šventojo Rožinio bazilika – trečioji šventovė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbei. Tai žemutinė bazilika, pastatyta ligoniams ir invalidams lygioje vietoje prieš Kriptą ir Aukštutinę Nekaltojo Prasidėjimo baziliką. Iš toli vizualiai atrodo, kad jos abi remiasi į Šventojo Rožinio baziliką. Dar daug ką norėjome išgirsti, pamatyti, o ypač pajausti arba tiesiog pabūti. Bet reikėjo skubėti, nes mūsų laukė 500 km kelias Barselonos link.

Juodoji Monserato Madona

Įsikūrę nedideliame Ispanijos pajūrio miestelyje, kitą dieną vykstame į švenčiausią Katalonijos vietą – Monserat kalną. Šis 1236 metrus siekiantis „dantytas kalnas“ su benediktinų vienuolynu ir bazilikoje saugoma Juodąja madona yra ypatingo grožio mistiška vieta, traukianti piligrimus iš viso pasaulio. Juodoji Monserato Mergelė laikoma Katalonijos globėja, o į dangų kylančias uolų viršūnes, sakoma, maži angeliukai išpjaustė auksiniais pjūkliukais. Pasakojama, kad kažkada piemenys atrado Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų statulą, o juos ten nuvedusi dieviška šviesa. Daug jaunuolių iš visos

Katalonijos bent kartą gyvenime išsiruošia į aukščiausią Monserato kalno viršūnę, kad nuo jos galėtų pasigėrėti nuostabiu saulėtekiu. Ir mes keltuvu keliamės į kalną, gėrimės įspūdingais vaizdais, o sugrįžę stovime nemažoje eilėje tam, kad nusilenktume Juodajai madonai. Dar norėjome pasiklausyti 1300 metais įkurto, visoje Europoje garsaus 10-13 metų berniukų choro, apsilankyti seniausiame benediktinų vienuolyne Ispanijoje, kuriame šiuo metu gyvena beveik 100 vienuolių, bet tam neliko laiko.

Katalonijos sostinė - Barselona

Barselona – tai Antoni Gaudí architektūra, jūra ir paplūdimiai, parkai ir kalvos su nuostabiomis panoramomis, tai vietomis ant pastatų ir namų langų atsiradę geltoni ženklai, reikalaujantys laisvės Katalonijos politiniams kaliniams. Tai ir Triumfo arka, šventosios Šeimos bažnyčia Sagrada Familia. Turbūt nėra garsesnės bažnyčios pasaulyje, kuri būtų tiek lankoma turistų dar nė nepastatyta. Pradėta 1882 m., finansuojama privačiomis ir už turistams parduotus bilietus gautomis lėšomis, ši bazilika galbūt bus baigta statyti tik 2026 m. A. Gaudi tikėjo, kad Dievui priklauso visas pasaulio laikas, tad nėra reikalo skubinti Šv. Šeimynos, ambicingiausio šio Katalonijos architekto darbo, statybos. Kai bus sumūrytas paskutinis akmuo, Šv. Šeimyna bus aukščiausia pasaulyje bažnyčia, šaunanti į 170 metrų aukštį

Katalonijos sostinės danguje. Tai ir keisčiausiai atrodantis religinis pastatas, kurio statyba pasiekė tokį sunkiai protu suvokiamą mastą. A. Gaudi sakė, kad viskas, ką jis projektuoja, „ateina iš Didžiosios Gamtos Knygos“. Rašoma, kad vadovėliai jam buvo kalnai ir olos, kurias jis taip mėgo tyrinėti ir kurių sandara maitino išskirtinę architekto vaizduotę. Apžiūrime Barselonos katedrą, esančią gotikiniame kvartale, ne ką mažiau įspūdingą. Pasikeliame į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama. Dar keletas valandų asmeniniam pabuvimui su tikrai išskirtiniu miestu, ir mes skubame į aerouostą. Nuotaikos nesugadina nei kelioms valandoms atidėtas skrydis į Rygą, nei atsiradęs šioks toks nuovargis. Kunigo Ernesto paprašyti, rašome jau tradiciniais tapusius pamąstymus apie kelionę, mintyse dėkojame Dievui, kunigui Ernestui ir vienas kitam už bičiulystę ir bendrystę, už tikėjimo dovaną, kuria dalinamės visose piligriminėse kelionėse.

Rekomenduojami video