Nors apgavikai nuolat diskvalifikuojami, sportininkai ir toliau žalojasi draudžiamais medikamentais – keičiasi tik vaistai ir nešvarūs rekordų siekimo metodai. Kai kuriose šalyse už dopingo vartojimą sporte jau numatyta net baudžiamoji atsakomybė.

Šiemet rugpjūtį per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Londono olimpinis stadionas pašėlo, kai 100 metrų finale prie starto linijos stojo Usainas Boltas (31 m.). Žiūrovai buvo įsitikinę, kad jamaikietis eilinį kartą paliks už nugaros kitus finalo dalyvius. Tačiau legenda pralaimėjo čempionato finalą, o auksą iškovojo amerikietis Džastinas Gatlinas (35 m.). Publikos reakcija buvo neįtikėtina – ji nušvilpė čempioną ir skandavo:„Usain, Usain!“. Tikriesiems lengvosios atletikos gerbėjams Dž. Gatlinas, kuris buvo įkliuvęs vartojantis dopingą, yra susitepęs ir nevertas tokios pagarbos kaip U. Boltas.

Lengvosios atletikos dievas klaupėsi prieš žiūrovus, bet jo akyse atsispindėjo nusivylimas. Aukso medalį išplėšė Dž. Gatlinas, distanciją įveikęs per 9,92 sek. Sidabras atiteko kitam amerikiečiui Christianui Kolemanui (21 m.) – 9,94 sek. Ir tik trečias finišo liniją kirto publikos dievaitis U. Boltas (9,95 sek.). Šis sportininkas pirmą kartą karjeroje pajautė, ką reiškia laimėti bronzos medalį. Iki šiol nei pasaulio čempionatuose, nei olimpiadose, nei pasaulio jaunių ar jaunimo čempionatuose jamaikietis tokios prabos medalio nebuvo iškovojęs.

Dž. Gatlinas po finišo verkė iš džiaugsmo. Jis puolė ant kelių ir nusilenkė prieš U. Boltą. Šis pakėlė varžovą ir apkabino, šypsodamasis kažką kalbėjo jam į ausį. Tuo tarpu stadionas kelias akimirkas po finišo sustingo ir nuščiuvo laukdamas rezultatų. Šiems pasirodžius, žiūrovai staiga ėmė švilpti. To kaltininkas – dopingu praeityje susitepęs Dž. Gatlinas.

Kalta masažuotoja

2004 metais tapęs olimpiniu čempionu, o 2005 metais pasaulio čempionu, vėliau Dž. Gatlinas įkliuvo dėl dopingo ir 2008 metais į Pekino pasaulio čempionatą nevyko. Visą pasaulį apskriejo kiek juokingas amerikiečio pasiaiškinimas, kad draudžiamos medžiagos į jo organizmą pateko per masažą, kai masažuotoja ištrynė jam kojas kremu, kurio sudėtyje buvo testosterono. Šį faktą patvirtino sportininko treneris Trevoras Gahamas. Kas jau kas, o jis galėjo ir patylėti, mat garsėjo kaip lengvosios atletikos treneris-farmokologas, kurio visi auklėtiniai draudžiamų preparatų vartodavo gausiai ir ne vienas jų buvo diskvalifikuotas.

Nuo tada, kai grįžo 2010 metais, Dž. Gatlinas su U. Boltu 9 kartus varžėsi 100 metrų distancijoje ir laimėjo tik kartą – 2013 metais Deimantinės lygos varžybose Romoje. 2012 metais Londone Dž. Gatlinas iškovojo bronzą, o Rio de Žaneire 2016 metais – sidabrą. 2013 ir 2015 metų pasaulio čempionatuose jam taip pat atiteko sidabro medaliai.

Užsikrėtę dopingu

Draudžiamų preparatų vartojimas yra sugriovęs ne vieno sportininko karjerą. Londono pasaulio lengvosios atletikos čempionate dėl dopingo nedalyvavo ir Rusijos lengvaatlečių komanda. Tiesa, 19 šios šalies sportininkų buvo leista varžytis neutralaus atleto statusu, tačiau jie niekaip negalėjo parodyti ženklų apie savo gimtinę.

Nepaisant to, tai jau šiokia tokia pažanga, nes Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse buvo leista dalyvauti tik vienai šuolininkei į tolį Darijai Klišinai (26 m.). Brazilijoje D. Klišinos kilmę išdavė Rusijos vėliavos spalvų gumutė, kurią sportininkė buvo suveržusi plaukus. Šįkart organizatoriai uždraudė, bet kokius Rusijos ženklus. Sportininkai negalėjo net sakyti, kad jie yra iš Rusijos ir savo telefonuose net negalėjo klausytis muzikos bent kiek panašios į Rusijos himną.

Ir visa tai dėl 2015 metų lapkričio 9 dieną prasidėjusio didžiulio skandalo, kai tarptautinė antidopingo agentūra (WADA) išplatino tyrimo apie dopingo vartojimą Rusijoje ir šios veiklos dangstymą valstybiniu lygiu duomenis. Anot WADA, Rusijos antidopingo agentūra dangstė susitepusius sportininkus, į pastarosios darbą kišosi Federalinė saugumo tarnyba, o apie viską žinojo ir aukščiausi Rusijos valdžios asmenys.

WADA rekomendavo suspenduoti Rusijos lengvosios atletikos federaciją ir jos sportininkus neribotam laikui – kol rusai nesutvarkys kovos su dopingu sistemos.

Dopingo skandalai Rusijoje neapsiriboja tik lengvąja atletika. Pastaraisiais metais tarp į dopingo skandalą patekusių sportininkų buvo visa plejeda aukštus pasiekimus turinčių sportininkų, tarp kurių ir plaukikė Julija Jefimova (25 m.). Šis vardas bene geriausiai pažįstamas lietuviams, kadangi plaukikė – viena pagrindinių Rūtos Meilutytės (20 m.) konkurenčių kovoje dėl apdovanojimų. Deja, nors rusė ir demonstruoja gerus rezultatus, švaria sąžine ji pasigirti nebegali. 2013-aisiais paimtas sportininkės mėginys buvo teigiamas. J. Jefimova buvo diskvalifikuota 16 mėnesių ir šiemet jau vėl dalyvavo pasaulio plaukimo čempionate, demonstravo gerus rezultatus, tačiau matėsi, kad kitos plaukikės nėra labai patenkintos, kai šalia jų plaukia įtartina sportininkė.

Už dopingą – kalėjimas

Panašios bausmės kaip Rusija vos išvengė ir Etiopijos bei Kenijos sportininkai. WADA buvo rimtai suabejojusi, ar šios Afrikos valstybės pajėgios pačios tinkamai vykdyti reikiamą dopingo kontrolę. Abi Afrikos šalys jau ne vienerius metus dominuoja lengvosios atletikos ilgų ir vidutinių nuotolių bėgimuose. Pastarosiose penkeriose olimpinėse žaidynėse Kenija laimėjo 5, o Etiopija – 15 aukso medalių, tačiau dalis sportininkų vis dažniau ėmė įkliūti dėl dopingo vartojimo.

Esant tokiai situacijai šios šalys skubiai patobulino kovos su draudžiamais preparatais sistemą. Dabar Etiopijoje sportininkai už dopingo vartojimą keliauja į teismą ir gali net 3 metams netekti laisvės. Tai jau savo kailiu pajuto ilgų nuotolių bėgikas Girmay Birahunas (22 m.), kuris tapo pirmuoju šalies lengvaatlečiu, už dopingo – meldoniumo – vartojimą netekęs laisvės.

Baudžiamoji atsakomybė už dopingo vartojimą sporte nuo šių metų numatyta ir Rusijos įstatymuose. Pagal šį įstatymą, trenerio arba sporto mediko dopingo paskyrimas sportininkui, nepriklausomai nuo jo sutikimo, baudžiamas bauda iki 1 000 000 rublių (14 700 eurų) arba iki vienerių metų laisvės atėmimu, uždraudžiant užimti tam tikras pareigas arba užsiimti atitinkama veikla laikotarpiui iki ketverių metų arba jo neribojant.

Toks žingsnis buvo žengtas šaliai bandant pataisyti savo įvaizdį.

Atletai degradavo?

Drakoniškų priemonių prieš dopingą didžiajame sporte tenka imtis, nes kitos – neveiksmingos. Sportininkų rezultatai seniai yra pasiekę žmogaus galimybių ribas. Ant aukščiausios olimpinės pakylos R. Meilutytę atvedęs treneris Džonas Rudas labai taikliai apibendrino, jog seniai praėję laikai, kai nugalėdavo vien talentingieji ar daug besitreniravusieji. Šiuo metu sporto aukštumas pasiekia talentingiausi tarp talentingiausiųjų, kurie, negana to, jaunystę bei asmeninį gyvenimą paaukoja dėl sunkiai ištveriamų alinančių treniruočių.

Tik ką daryti, jei net talentingam ir darbščiam sportininkui iki pergalės truputėlį pritrūksta? Apie tai garsiai nekalbama. Sportas seniai tapęs gerai parduodamais reginiais, o pergalės sportininkams – pragyvenimo šaltiniu. O pinigus visada lydi apgaulė ir nusikaltimai.

Bėgdamas gėrė brendį

Sąžiningo rungtyniavimo problemos didžiajame sporte aktualios jau seniai. 1904 metais Sent Luiso (JAV) olimpinėse žaidynėse maratono bėgikas Fredas Lorzas pirmas įbėgo į stadioną. Minia pratrūko ovacijomis, fotografai puolė fiksuoti istorinės akimirkos, prezidento Teodoro Ruzvelto dukra papuošė nugalėtojo galvą lauro vainiku, o teisėjai jau ruošė aukso medalį, bet... Netrukus sekretoriatas gavo informaciją, kad nugalėtojas buvo pastebėtas pusiaukelėje važiuojantis lydinčiu automobiliu. Paaiškėjo, kad nubėgus apie 12 kilometrų F. Lorzo koją sutraukė mėšlungis, tad vyras sėdo į automobilį ir, išdidžiai modamas pakelėje stovintiems žiūrovams bei kitiems bėgikams, nuvažiavo apie 20 kilometrų, kol automobilis sugedo. Tad susigriebta laiku ir aukso medalis įteiktas po jo finišo liniją kirtusiam Tomui Hiksui (1875–1963), kuris rungtyniavo sąžiningai. Jam bėgant asistentai raumenų skausmui numalšinti tik du kartus įšvirkštė po ampulę strichnino, be to, davė pagurkšnoti brendžio. Šiandien tokios priemonės kelia šypseną, bet XX amžiaus pradžioje dviratininkai lenktynėse atvirai vartojo strichniną, kofeiną, alkoholį ir net heroiną bei kokainą.

1928 metais sportininkams oficialiai uždrausti vartoti dirbtines rezultatų gerinimo priemones, pavadintas dopingu.

Vis dėlto pirmiau negu sugalvota, kaip atletus tikrinti, 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje mokslininkai išrado sintetinius hormonus, kiek vėliau – kraujo gamybos skatinimo preparatus, dopingo požymių maskavimo vaistus. Greit įsitikinta, jog daugelis jų sukelia baisias negrįžtamas pasekmes, gali net numarinti, bet sportininkai vis tiek nedvejodami ėmė aukoti sveikatą vardan pergalių. Praėjusio amžiaus pabaigoje dopingo problema tapo jau ne tik etikos problema.

Mirtys ir netektys

1960 metais Romos olimpinių žaidynių metu mirė danų dviratininkas Knudas Enemarkas Jensenas (24 m.). Skrodimas parodė jo organizme amfetamino pėdsakus. 1967 metais per lenktynes „Tour de France“ apalpo ir skraidinamas į ligoninę mirė garsus Didžiosios Britanijos dviratininkas Tomas Simpsonas. Šio trisdešimtmečio kišenėse rasta pilnų ir jau tuščių amfetamino ampulių.

Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nedelsdamas įkūrė medicinos tarnybą. Ji „debiutavo“ 1968 metais, per Meksiko olimpiadą, bet praėjo daug laiko, kol išmokta sportininkus tikrinti. 1968-ųjų olimpiadoje buvo pagautas tik vienas... girtas Švedijos šiuolaikinės penkiakovės atletas, kuris teisinosi, jog prieš rungtį išgėręs „porą alaus nervams nuraminti, kad šaudant ranka mažiau drebėtų“.

1972-aisiais Miunchene medalių neteko jau 6 sportininkai (tarp jų – 3 prizininkai) ir visa Olandijos dviratininkų komanda.

1976 metais Monrealio olimpiadoje dėl masiškai aptiktų vyriškų hormonų – anabolinių steroidų – beveik sužlugo sunkiosios atletikos varžybos: buvo diskvalifikuoti net 8 sportininkai iš Bulgarijos, Lenkijos, JAV, Švedijos, Čekoslovakijos, 3 iš jų turėjo nusikabinti medalius.

„Cheminė“ olimpiada

1980 metais Maskvos olimpines žaidynes, žinia, dėl sovietų invazijos į Afganistaną boikotavo Vakarų šalys, todėl varžėsi daugiausiai sovietų bloko bei Kremliui draugiškų valstybių atletai. Negi diktatūros šalyje kas nors leis diskvalifikuoti saviškius? Juolab, kad tuo metu buvo ką tik išrastas naujausias dopingas – testosteronas, o tikrintojai jo dar nemokėjo aptikti...

Todėl 1980-aisiais Sovietų Sąjungos sostinėje pasipylė tikras pasaulio ir olimpinių rekordų lietus, o dėl dopingo nebuvo diskvalifikuotas nė vienas (!) sportininkas. Specialistai Maskvos olimpines žaidynes praminė „chemine olimpiada“.

1984 metais Los Andžele įvykusioje olimpiadoje dalis sportininkų dopingo patikros dokumentų buvo... pavogta, vis dėlto 12 atletų diskvalifikuota (daugiausia lengvaatlečiai ir sunkumų kilnotojai, tarp jų – du prizininkai). Dviratininkas Petas Makdonahas vėliau prisipažino, kad dauguma iš 9 medalius laimėjusių JAV dviratininkų prieš varžybas gavo kraujo dopingą, kuris tuo metu dar buvo neaptinkamas.

Medaliai lietuviams

Nuo to laiko nė vienos olimpinės žaidynės nepraeina be dopingo skandalo. 1988 metais Seule diskvalifikuota 10 sportininkų (4 prizininkai), 1992 metais Barselonoje – 5, 1996-aisiais Atlantoje – du, 2000-aisiais Sidnėjuje – 12 (beveik visi – prizininkai), 2004 metais Atėnuose – net 28 sportininkai, o 2008 metais Pekine – 18 sportininkų.

Prieš 2012 metų Londonio olimpiadą TOK priėmė nutarimą neleisti olimpinėse žaidynėse dalyvauti sportininkams, kurie dėl dopingo vartojimo bylų buvo diskvalifikuoti 6 ar daugiau mėnesių, tačiau tai neišgelbėjo žaidynių.

Po Londono olimpiados sporto pasaulį sudrebinus didžiausiam istorijoje dopingo skandalui, TOK ėmėsi gaudyti ir senus prasižengėlius. Iš naujo ištyrus 2008 ir 2012 metų olimpinėse žaidynėse paimtus mėginius buvo pagauta beveik šimtas sukčių. Savotiškos dopingo naudojimo lyderės – posovietinės šalys: Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Ukraina. Po patikros rusai prarado net po 13 Pekino ir Londono olimpinių žaidynių medalių, iš viso – 26.

Diskvalifikavus rusą Hasaną Barojevą Lietuvos imtynininkas Mindaugas Mizgaitis (38 m.) pagerino savo vietą Londono olimpinėse žaidynėse ir bronzą iškeitė į sidabrą. O daugiakovininkė Austra Skujytė (38 m.) iš penktos vietos pakilo į trečiąją. Deja, dar ir iki šių dienų olimpinė bronza sportininkei neįteikta.

Lietuviai pakilo tik per 1–2 pozicijas, o štai lenkas Tomašas Zielinskis – net per šešias. Londono olimpiados sunkiosios atletikos svorio kategorijoje iki 94 kg lenkas liko tik devintas, tačiau praėjus keliems metams sužinojo, kad pas jį atkeliaus bronzos medalis. Tuo metu dvidešimtvienerių T. Zielinskio net nebuvo A sportininkų grupėje – jis varžėsi su B grupės atletais, tačiau net septyni A grupės sportininkai 2016-aisiais metais atgaline data buvo diskvalifikuoti. Olimpiniu čempionu tapęs Irano sportininkas Saeidas Mohammadpouras (24 m.) per varžybas buvo tik penktas, tačiau dabar iranietis jau džiaugiasi auksiniu Londono medaliu. O štai lenkas T. Zielinskis pernai ir pats įkliuvo, nes buvo vartojęs anabolinius steroidus.

Beje, 2004-aisiais olimpinėse žaidynėse Atėnuose disko metimo rungtyje naują olimpinį rekordą pasiekęs sportininkas Robertas Fazekašas (42 m.) nurungė Lietuvos pasididžiavimą Virgilijų Alekną (45 m.), kuris liko antroje vietoje. Vėliau, po varžybų paaiškėjus, kad Vengrijos sportininko dopingo testas buvo teigiamas, V. Alekna buvo apdovanotas olimpiniu aukso medaliu, o vengro rezultatas ir rekordas anuliuoti.

Prisipažinti neverta

Antidopingo kontrolieriai yra skaudžiai praretinę ir Lietuvos olimpiečių gretas. Pirmasis Lietuvai tarptautiniu mastu pakenkęs dopingo skandalas nuvilnijo 1992 metais, kai ketvirtąją vietą Barselonos olimpiadoje užėmusios šuolininkės Nijolės Medvedevos (57 m.) mėginyje buvo aptikta stimuliatoriaus mezokarbo pėdsakų. Ji sąžiningai prisipažino, jog milžiniškų krūvių be vitaminų ir maisto papildų neištvertų – tikėjosi, kad stimuliatorius bus palaikytas „nekaltu“ dopingu ir ji atsipirks 3 mėnesių pašalinimo iš varžybų bausme.

Vis dėlto Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) N. Medvedevai paskyrė drakonišką 4 metų diskvalifikaciją ir taip sužlugdė Lietuvos šuolių į tolį rekordininkės karjerą. Beje, tąkart demaskuoti 9 mezokarbą vartoję lengvaatlečiai – visi iš buvusių tarpusavyje draugiškų sovietinių šalių.

Sužlugdyta karjera

Disko metikas Romas Ubartas (57 m.) 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu.

Po metų vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kuriame laimėjo ketvirtąją vietą, R. Ubartas buvo patikrintas ir – šlapime rasta anabolinio steroido boldenono... Iš pradžių R. Ubartas mėgino meluoti – atseit, iš dopingo kontrolierių gavęs įtartino alaus – butelis atidarytas, skonis keistas. Medikai atkirto, kad jeigu į alų prieš testą būtų buvę įpilta boldenono, testas nieko nebūtų parodęs, nes turi praeiti laiko, kol šis vaistas pasisavinamas. O iš tyrimo matyti, kad boldenono vartota 1–2 savaites prieš čempionatą. Tuomet R. Ubartas ėmė teisintis, kad, girdi, prieš varžybas vartojęs rytietišką preparatą – mumijų, kuriame, pasak jo, galėję būti boldenono. Šiaip ar taip, IAAF įkliuvėlį suspendavo irgi 4 metams.

1997 metais diskvalifikacija baigėsi ir R. Ubartas grįžo į didįjį sportą. Bet ruošiantis 2002 metų Europos čempionatui iš IAAF atėjo pranešimas, jog R. Ubarto organizme vėl rasta boldenono pėdsakų. Lietuvos lengvosios atletikos federacija šoko piestu ir paprašė IAAF atlikti pakartotinį tyrimą. Paėmus dar du R. Ubarto šlapimo mėginius, sakytum, įvyko stebuklas – dopingo pėdsakų nerasta nė kvapo. Nutiko precedento neturintis atvejis – R. Ubartas buvo išteisintas. 2002 metais Lietuvos čempionate jis pralaimėjo V. Aleknai ir iš profesionalaus sporto pasitraukė.

Liūdnos istorijos

1996-aisiais Atlantos olimpinese žaidynese varžęsis sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas (40 m.) įkliuvo po metų, 1997-ųjų pasaulio čempionate Tailande. Atkakliai neigęs, kad vartojo steroidus, R. Vyšniauskas neteko teisės dalyvauti varžybose 2 metus.

Londono olimpinėse žaidynėse Lietuvos delegacijoje nebuvo perspektyvaus šalies sunkiaatlečio Aurimo Didžbalio (26 m.) ir maratonininkės Živilės Balčiūnaitės (38 m.). Tais metais A. Didžbalis dar balandį vykusiame Europos čempionate iškovojo sidabro medalį, bet kelią į olimpiadą jam užkirto teigiamas dopingo testas. Iš A. Didžbalio buvo atimtas ir Europos vicečempiono medalis. Dar anksčiau tas pats likimas ištiko geriausią šalies ilgų nuotolių bėgikę Ž. Balčiūnaitę. 2010 metais tapusi Europos maratono bėgimo čempione ji dėl teigiamo dopingo testo neteko aukso medalio ir po to ilgai bylinėjosi teismuose. Tačiau dvejus metus trūkęs sportininkės pateiktos apeliacijos prieš Lietuvos lengvosios atletikos federaciją (LLAF) svarstymas Ž. Balčiūnaitei nedavė jokios naudos – apeliacija buvo atmesta, o prieš tai sportininkei skirta nuobauda pripažinta galiojančia.

Beje, Ž. Balčiūnaitė vartojanti dopingą įkliuvo ir dar kartą – pernai. Antidopingo drausminė komisija nusprendė maratonininkei skirti net 8 metų diskvalifikaciją, kuri turėtų baigtis 2024 metų gegužės 13-ąją. O tai reiškia, kad Ž. Balčiūnaitės karjera – jau baigta, nes po aštuonerių metų jai bus jau 46-eri.

Sausas iš balos neišlipo ir sportininkės treneris Romas Sausaitis, kuriam LLAF Taryba nusprendė skirti dvejų metų diskvalifikaciją, nedeleguojant į varžybas ir mokomąsias treniruočių stovyklas, kuriose dalyvaus nacionalinė rinktinė.

Stasys ŠAULYS