„Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą, diakoną Volodymyrą, bei kitus tris tikinčiuosius nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų – juos jau pirmą arešto dieną sušaudė, o kūnus sudegino“, – pasakojo 46-erių Lena Veličko, auginanti aštuonis vaikus, kurios sutuoktinio tapatybę teismo ekspertai nu­statė tik pagal genetinius tyrimus. 

Žvėriškas keturių protestantų, bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ tarnautojų, nužudymas 2014 m. Slovianske nesulaukė tinkamo pasaulio visuomenės pa­smerkimo, nors tai reikia priskirti prie 2022-ųjų Bučos žudynių. 

Su L. Veličko bei jos keturiais paaugliais sūnumis susipažinau Kyjivo geležinkelio stotyje, kai leisdamiesi eskalatoriumi atsidūrėmė greta. Pamatęs, jog kukliai apsi­rengę Lenos vaikai godžiai žiūri, kaip šalia stovėję du jaunuoliai kemša sumuštinius, nusprendžiau jiems jų nupirkti. Nenorėdamas, kad moteris įsižeistų, prisistačiau ir ją užkalbinau.

L. Veličkos teigimu, kas ir kodėl davė įsakymą nužudyti bažnyčios tarnautojus, iki šiol nėra aišku, mat žudikų Rusija neišduoda.

„Su vyru susipažinome bažnyčioje, man tada buvo 20, jam 24-eri. Po metų gimė duk­ra, vėliau – dar trys, po to iš eilės keturi sūnūs“, – pasakojo moteris.

Ji teigė užaugusi religingoje katalikiškoje šeimoje, o sutuoktinis buvo netikintis. Ta­čiau atėjęs į jų bažnyčią pasikeitė, net tapo diakonu – pastoriaus padėjėju. Vyras dirbo lentpjūvėje, o laisvalaikiu žaisdavo su vaikais bei dalindavo mieste bibliją, dėstė tikėjimo tiesas kaliniams.

Nuo žudikų rankų diakonas Volody­my­­ras su kitais bažnyčios tarnautojais žuvo netrukus po to, kai Kremlius 2014 m. inicijavo tariamą rusakalbių „sukilimą“ Donecko bei Lugansko srityse. „Sukilimas“ prasidėjo būtent Slo­vianske, o jam vadovavo Rusijos saugumo organizacijos FSB pulkininkas Igoris Girkinas. Kadangi „sukilėliams“ buvo leidžiama plėšti ukrainietiškus bankus bei įmones, į maištininkų gretas įsijungė mafijozai, bedarbiai bei įvairių prorusiškų organizacijų aktyvistai. Politiškai ir ideologiškai maištininkus vienijo du mėnesius prieš „sukilimą“ Donecke įkurta organizacija „Rusijos pravoslavų armija“ (RPA). Ši organizacija aukštino Rusijos imperiją bei pravoslavų tikėjimą. 

2014 m. balandžio 11 d. užgrobę Slo­viansko meriją bei policiją ir iškabinę Ru­sijos vėliavą, teroristai ėmė suiminėti Uk­rainos aktyvistus. Nors Ukrainos armija „sukilėlius“ po trijų kovos mė­nesių iš Slo­viansko išginė, šie suspėjo pasižymėti civilių žudynėmis. Užėmę miestą, jie netrukus apsilankė čia esančiose protestantų bažnyčiose. 

Pirmos protestantų bažnyčios Donecko regione buvo įkurtos daugiau kaip prieš šimt­metį, Rusijos caro laikais. Jas steigė į ang­lies bei metalo rūdos išgavimą ir plieno gavybą investavę JAV bei Va­ka­rų Eu­ropos verslininkai protestantai. So­vie­ti­nė valdžia minėtas bažnyčias likvidavo, o pastorius ir aktyvesnius tikinčiuosius ištrėmė į Sibiro lagerius. Iš naujo bažnyčios ėmė kurtis Ukrainai atgavus nepriklausomybę. „Dievo apsireiškimas“ Slovianske įsi­kūrė 2003 m. 

2014 m. „sukilėliai“ įsiveržė į penkiasdešimtininkų bažnyčią „Geroji žinia“. At­li­kę kratą, okupantai suėmė pastorių Ge­na­dijų Lysenko ir pareiškė, jog nuo šiol tai bus rusų cerkvė. Kartu su kariškiais su automatu ant peties atėjęs rusų šventikas pastoriui Piotrui Dudnikui bažnyčios užėmimą paaiškino taip: „Amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, nes pati JAV yra Rusijos priešas“. 

Iš pastoriaus G. Lysenkos okupantai atėmė mašiną, kuria kitą dieną atvyko į bažnyčią „Dievo apsireiškimas“. Prieš keletą metų bažnyčia iš miesto valdžios buvo nusipirkusi nenaudojamus apgriuvusius vieno mikrorajono kultūros namus ir suremontavusi prieš metus juose įsikūrė. Bažnyčios vadovai garsėjo ne tik griežtu blaivybės ir moralės principų laikymusi, bet ir kaip geri verslininkai. Pastorius Oleksandras Pavenka buvo įkūręs dešrų ir baldų gamybos cechus, bažnyčios nariams priklausė keliolika nedidelių parduotuvių bei remonto ir statybos įmonių.

Į bažnyčią žudikai įsiveržė birželio 8 d., kai tą sekmadienį buvo švenčiama Šv. Trejybės diena. Kieme apžiūrėję mašinas ir išsiklau­sinėję, kas jų savininkai, banditai po mišių liepė pastoriaus O. Pavenkos sūnums Albertui (34 m.) bei Rustamui (30 m.) ir pastoriaus padėjėjams diakonams V. Veličko (40 m.) bei Viktorui Bradarskiui (40 m.) sėsti į savo mašinas ir vykti jiems iš paskos. 

Žmogžudžiai ieškojo ir pastoriaus, bet jo bažnyčioje nebuvo. Mašinų kolona nuvyko į priešgaisrinės tarnybos pastatą, kurio rūsyje okupantai buvo įrengę kalėjimą suimtiems Ukrainos patriotams. Atvežtieji iš pradžių laikėsi oriai, meldėsi ir giedojo religines giesmes. Bet vėliau kiti kaliniai teigė girdėję baisius klyksmus tardymo kambaryje. Trečią valandą nakties visi keturi suimtieji buvo susodinti į diakono V. Bra­darskio mikroautobusą, ir šis pajudėjo iš paskos bei priekio lydimas okupantų mašinų. Pasiekus nuošalią vietą, granatsvaidžiu mikroautobusas su žmonėmis buvo susprogdintas. Diakonas V. Veličko žuvo vietoje, o kiti trys sugebėjo iššokti iš mašinos degančiais rūbais, bet čia pat buvo suvarpyti automato kulkų. 

Po kelių dienų nukankintuosius slapta palaidojo dykynėje, bendrame kape su dešimčia kitų aukų. Bažnyčios atstovams bei aukų artimiesiems buvo meluojama, jog suimtieji neva yra išvežti kasti apkasų. Tiesa paaiškėjo tik po mėnesio, kai miestą išvadavo Ukrainos kariai, o „sukilėliai“ pasitraukė į Donecką, kur jiems pavyko suburti dideles karių pajėgas ir atlaikyti ukrainiečių šturmą.

Kremlius iš pradžių išplatino žinią, kad bažnyčios „Dievo ap­si­reiškimas“ nariai žuvo į jų mašiną pataikius ukrainiečių minosvaidžiui. Liu­di­ninkams atskleidus tiesą, Maskva ėmė platinti prasimanymus, jog šios protestantų bažnyčios nariai veždavę maistą ukrainiečių kariams ir informuodavę apie „sukilėlių“ judėjimą. Buvo net išgalvota, kad protestantai atgabenę cheminį ginklą, kuris neva panaudotas prieš okupantus.

Abiejų penkiasdešimtininkų bažnyčių pastoriai kategoriškai paneigė sąsajas su Ukrainos armija, primindami, kad jų bažnyčia yra taikos skleidėja ir draudžia savo nariams kištis į karo konfliktus. 

Penkias­de­šim­tininkai Slovianske garsė­jo parama vaikų namams bei daugiavai­kėms šeimoms, varguoliams ir benamiams. Kilus 2014 m. karui, jie savo mašinomis išgabeno tūkstančius pabėgėlių iš bombardavimų apimto Sloviansko, įrengė tris maisto ir vaistų dalijimo punktus čia likusiems ir badą kentusiems žmonėms.

Miestiečiai spėliojo, kad protestantų žudynės buvo surengtos norint pagrobti jų mašinas. Tačiau tokia versija ekspertai netiki, nes „sukilėliams“ automobilių netrūko – jie atiminėjo juos iš ko tik panorėję. Labiausiai tikė­tina, jog žudikai buvo įtikėję, kad ame­rikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas.

„Rusijos pravoslavų armijos“ vadas I. Girkinas dėl protestantų žudynių neapgailestavo ir aukų giminių neatsiprašė. 

„Man nebuvo lengva vienai auginti aštuonis vaikus, tačiau, padedant geriems žmonėms ir bažnyčiai, nebadavom. Visos dukros jau paliko namus, dvi ištekėjo. Dėl vyro netekties niekam nejaučiu pykčio – tokia buvo Dievo valia. Bet tikiu, jog kiek­vienam teks prieš Dievą atsakyti už savo darbus“, – sakė L. Veličko.

Eldoradas BUTRIMAS