„Žiūriu į žvejus ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Mat per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nu­skendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į paviršių neiškilo ir niekas jų ne­ieškojo“, – sakė Olia Myščenko.

Ši 53-ejų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai pasitraukė į saugesnes vietoves. 

Prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mo­kinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Ji su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, bet visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to vaikai ją vadino „lietuve“. 

V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86-erių pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8-ąją. Prieš metus nuvykus į Vilhivką, sukrėtė jos kapo vaizdas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytojos kūnas buvo užkastas pakrūmėje senose kapi­nėse. Ten ją slapta, griaudint spro­gimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidoje keli buvę mokiniai.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kas pasikeitė. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo yra nutolusi 20, o nuo Rusijos sienos – 40 kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.

Per metus į Vilhivką sugrįžo ketvirtadalis žmonių, dalis namų pasipuošė naujais stogais bei langais. Tačiau dauguma langų rėmų užkalti faneros lakštais ar plėvele, nes žmonės sakė neturintys lėšų arba ne­skubantys remontuoti, kol ne­sibaigė karas.

Daugybė namų – krūvos griu­vėsių, o darželiuose sužy­du­sios tulpės vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu žiū­rėti ir į nesuartus bei neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykš­čio derliaus liekanomis.

Traukdamiesi okupantai paliko daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės nusėtos lentelėmis su perspėjimu apie minas, todėl pie­vose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų ne­siryžo užsėti net po langais esančių daržų.

Dėl minų uždrausta lankytis ir kapinėse, dėl to lietuvė mokytoja dar nėra perlaidota. O kad minų tikrai yra, įrodo prieš mėnesį įvykusi tragedija. Vienas sunk­vežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė apvažiuoti pelkę ir pataikė ant kelk­raštyje buvusios minos, kuriai sprogus žuvo.

Labiau pasisekė kombai­ni­nin­­kui Viktorui Ivanovui, rudenį su­rizikavusiam važiuoti į laukus.  

„Važiavau kombainu nuimti derliaus, ir staiga pritrenkian­tis babach! Aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip taip išsiropščiau iš kabinos“, – pasakojo vyriš­kis. 

O gyvas jis liko todėl, kad meist­­rai kabiną iš apa­čios išvakarėse apdengė metalo plokštėmis. Vyras apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, dabar vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą.

Pastarasis 60-metis Charkivo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš 30 metų, o karo išvakarėse valdė 350 hektarų, tu­rėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves.

„Dabar parduotuvė ir dirbtuvės sugriautos, dalis fermų irgi, technika beveik visa sudegusi, iš 180 karvių ir jaučių pusė pražuvo. Laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjome“, – vardijo nuostolius ūkininkas.

Jis sakė, jog kombainininkui Vik­torui patekus į ligoninę,  daugiau bijo rizikuoti savo darbuotojais.

„Teisininkai išaiškino, kad pri­valau turėti išminuotojų įmo­nės išduotą raštą, jog laukas yra patikrintas ir saugus. Tada už nelaimę atsakomybė tektų ne man, o tai įmonei. Priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo O. Novikovas.

Anot ūkininko, dalis jo kolegų rizikuoja ir prašo kokio kario pa­tikrinti lauką minų ieškikliu.

„Firmos už vieno hek­taro iš­minavimą prašo po 6500 hrivinų (157 Eur). Iš kur paim­ti tiek pinigų, jeigu ūkis suniokotas, grūdų kainos nu­kri­tu­sios, o bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys.

Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, jog per okupaci­ją jis nemokamai dalijo mėsą ir pieną.

„Gretimai esančios mėsos ga­minių įmonės direktorius paskambino iš Charkivo ir leido išdalinti produktus, nes, pradingus elektrai ir sustojus šaldytuvams, viskas bū­tų sugedę“, – pasakojo fermeris. 

Tačiau nesigyrė,  jog pats pjovė savo gyvulius ir dalijo mėsą gyventojams bei ukrainiečių kariams. Pjovė karves, kurias sužeidė į fermą atskriejusi bom­ba arba kuri užmynė ant minos. Neturėdamas galimybės at­sivežti pašaro, ūkininkas buvo priverstas gyvulius išleisti į lauką ant varganos pavasarinės žolės, ir kelios karvės buvo užmuštos minų.

Pradžioje minėta O. Myščenko per okupaciją gailėjosi kaimynų paliktų gyvulių ir vienintelė rizikavo girdydama bei šerdama karves, arklius, ožkas, šunis ir kates, kurie bastėsi alkani gatvėmis. Dalį šunų bei kačių moteris ir dabar globoja, o darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, O. Myščenko pakeitė į neapmokamą savanoriavimą pinant maskuojančius tink­lus kariuomenei.  

Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė 40 žmonių. Kadangi seniūnijos sandėlyje nėra daug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes, ir vieni tinklą pina rytą, kiti – po pietų. 

Man atvykus, sandėlyje triūsė 9 žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles ir jose darė įkirptę. Šios pagalba juostelės yra tvirtinamos prie tinklo, o vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tink­lu uždengtos karinės mašinos priešams tampa nematomos. Tink­lai ruošiami įvairaus dydžio, o kai kurie yra miniatiūriniai – dedami ant šalmo. 

Viena aktyviausių talkininkių – 65-erių Olia Skriabina, kurią visi užjaučia dėl Rusijoje nelaisvėje laikomo 20-mečio anūko Mikitos. Kitas anūkas, 24-erių Michailas, kovoja fronte Zaporižės regione, o civilį Mikitą priešai dėl nežinomų priežasčių įkalino. 

Vaikiną kartu su visa šeima bei kitais 90 kaimo gyventojų okupantai prieš metus, prigąsdinę, jog per artėjantį mūšį visi žus, išvežė į Rusiją. Dauguma išvežtųjų vėliau išvyko į Vakarus ar grįžo į Ukrainą, tačiau Mikitą kariškiai kažkur pradangino. Jo mama dėl sūnaus išlaisvinimo liko kovoti Rusijoje, bet kol kas be rezultatų. 

„Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2500 kvadratinių metrų tinklo. Tai mūsų indėlis į pergalę – kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka“, – sakė V. Iljase­vičius. 

Eldoradas BUTRIMAS